Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Kas atsitiko Balsui, Ovenai? — paklausė jo ponas Erlis.

— BALSAS IŠMOKO TYLĖTI, — atsakė Ovenas.

— Ovenai, — patarė jam Danas Nidemas. — Nesiutink savo draugų.

— BALSUI PRITAIKYTA CENZŪRA, — atsakė Ovenas Minis. — PASAKYKITE DĖSTYTOJAMS IR DIREKTORIUI, KAD BALSAS UŽSIĖMĘS... PERŽIŪRINĖJA BAIGIAMĄJĄ KALBĄ! TIKRIAUSIAI MANĘS NEIŠMES UŽ TAI, KĄ SAKYSIU BAIGIAMOJOJE KALBOJE!

Taip Ovenas Minis atsakė į bausmę direktoriui ir akademijos dėstytojams — pagąsdindamas Balsu, kuris — mes vis žinojome — nutilo tik laikinai, bet aiškiai buvo pilnas įtūžio.

Tas bukagalvis iš Ciuricho, daktaras Dolderis, pasisiūlė dėstytojų kolektyvui pasišnekėti su Ovenu Miniu.

— Iš kur toks priešiškumas! — tarė daktaras Dolderis. — Juk jis turi iškalbos dovaną, ar ne? O dabar slepia savo talentą nuo mūsų, pats atima iš savęs malonumą išsakyti savo mintis... kodėl? Neišsikalbėdamas jis tik dar labiau prieš visus nusiteiks, ar ne? — kalbėjo daktaras Dolderis. — Geriau duosiu jam galimybę išlieti savo priešiškumą... kad ir ant manęs! — pridūrė daktaras. — Nejaugi kas nors nori, kad incidentas pasikartotų su kita pagyvenusio amžiaus moterimi. Galbūt šį kartą tai bus dėstytojo žmona... ką? — paklausė jis.

Taigi jie pasakė Ovenui Miniui, kad jis privalo nueiti pas mokyklos psichiatrą.

— TĖVE, ATLEISK JIEMS, NES JIE NEŽINO, KĄ DARO, — tarė jis.

Torontas, 1987-ųjų metų liepos 14-oji: vis dar laukiu pakvietimo į Džordžo įlanką; greitai tikrai negausiu. „The New York Times“ susiaurino Irano ir kontrų temą, apsiribodamas svarstymu, ar prezidentas Reiganas „žinojo“, kad pelnas iš slaptų ginklų pardavimo Iranui buvo nukreipiamas Nikaragvos maištininkams remti. Jėzau Kristau! Argi neužtenka žinoti, kad prezidentas norėjo ir siekė toliau palaikyti maištininkus po to, kai Kongresas nusprendė, kad jau gana?

Man bloga nuo pamokslų, sakomų pulkininkui leitenantui Oliveriui Norfui. Už ką jam pamokslaujama? Pulkininkas nori palaikyti kontras „iš meilės Dievui ir meilės šaliai“; jis jau patvirtino, kad darys bet ką, ką jam pasakys vyriausiasis kariuomenės vadas. O dabar mums reikia klausytis senatorių ir atstovų rūmų narių, kurie vėl kandidatuoja; jie aiškina pulkininkui, ko jis nežino apie JAV Konstituciją; jie pareiškia, kad patriotizmas nebūtinai suprantamas kaip aklas atsidavimas tam tikriems prezidento darbotvarkės punktams ir kad abejoti prezidento politika nebūtinai yra antiamerikietiška. Dar galėtų pridurti, kad neįrodyta, jog Dievas yra dešinysis! Kodėl jie postringauja pulkininkui Norfui apie akivaizdžius dalykus? Kodėl jie dreba kaip kiškiai ir bijo tą pasakyti savo dievinamam vyriausiajam kariuomenės vadui?

Jeigu Estera seka visus šiuos reikalus, ji tikriausiai vemia; dedu galvą, kad lupa ožius. Ji, aišku, prisimena tuos nuostabius bamperio lipdukus iš Vietnamo laikų — tas žavias Amerikos vėliavytes, ir mūsų šalies pavadinimą raudonomis, baltomis ir mėlynomis raidėmis. Galvą guldau, kad pulkininkas Norfas atsimena juos.

Amerika! —

buvo parašyta ant lipduko.

Mylėkite ją arba palikite ją!

Gili mintis, ar ne? Prisimenate?

O dabar turime klausytis civilių pamokslavimo — šalies išrinktieji pareigūnai instruktuoja jūrų korpuso leitenantą pulkininką apie tai, kad meilė šaliai ir meilė Dievui (ir neapykanta komunizmui) demokratinėje visuomenėje gali būti reprezentuojama daugybe skirtingų požiūrių. Pulkininkas nerodo jokių atsivertimo ženklų; kodėl tie teisuoliai šulai tuščiai kimba prie jo? Prezidentas Reiganas taip pat vargu ar atsivers į demokratiją.

Prisimenu, ką mano senelė sakydavo, kai pamatydavo ar perskaitydavo kokį niekalą. Ovenas tą pasakymą išmoko iš jos; paskutiniais metais Greivsende jis dažnai juo švaistydavosi. Kai kas nors kalbėdavo apie ką nors, kas jam atrodydavo krūva nesąmonių, Ovenas Minis paprastai sakydavo: „ŽINAI, KAS TAI YRA? TAI SIUŽETAS TELEVIZIJAI — ŠTAI KASU. Tą patį Ovenas pasakytų ir apie posėdžius Irano ir kontrų tema — dėl to, ką prezidentas Reiganas „žinojo“, o ko — ne.

Taip Ovenas įvertino ir laiką, praleistą su daktaru Dolderiu; mokyklos vadovybės liepiamas, jis vaikščiojo pas daktarą Dolderį du kartus per savaitę, o kai paklausiau, apie ką jis kalbasi su tuo šveicarų idiotu, Ovenas pasakė: „TAI SIUŽETAS TELEVIZIJAI“. Daugiau apie seansus nieko nepasakojo, tik pasišaipydavo iš kai kurių daktaro Dolderio klausimų paryškindamas jo tarimą.

— TAI KĄ! TAU PATINKA VYRESNIO AMŽIAUS MOTERYS — KODĖL?

Man rūpėjo, ar jis pasakė, kad jį visada domino mano motina — galbūt, kad net buvo ją įsimylėjęs. Esu tikras, tai būtų sukėlę daktarui Dolderiui didelį susidomėjimą.

— TAI KĄ! MOTERIS, KURIĄ UŽMUŠEI BEISBOLO KAMUOLIUKU... JI SUŽADINO TAU NORĄ ŽUDYTI, TAIP?

— Liaukis, — pasakiau Ovenui. — Juk jis ne toks kvailas!

— TAI KĄ! KURIĄ DĖSTYTOJO ŽMONĄ DABAR BANDAI „KABINTI“?

— Liaukis! — sušukau aš. — Ko jis iš tikrųjų tavęs klausia?

— TAI KĄ! TIKI DIEVĄ... LABAI ĮDOMU!

Ovenas niekada man nepasakodavo, apie ką jie iš tikrųjų kalbėdavosi. Žinojau, kad daktaras Dolderis pusgalvis; bet taip pat žinojau, jog netgi pusgalvis būtų galėjęs įžvelgti Oveno Minio asmenybėje keliančių nerimą dalykų. Pavyzdžiui, kad ir koks kvailys būtų, daktaras Dolderis turėjo nors šį tą užčiuopti apie DIEVO ĮRANKĮ; net toks kaip daktaras Dolderis turėjo atskleisti gluminantį ir pavojingą Oveno nusiteikimą prieš katalikybę. O ypatinga Oveno fatalizmo samprata turėjo būti tikras iššūkis geram psichiatrui; esu įsitikinęs, kad daktaras Dolderis šiko dėl to į kelnes. O ar Ovenas galėjo nueiti taip toli ir papasakoti daktarui Dolderiui apie Skrudžo antkapį? Ar Ovenas galėjo pasakyti, kad jis ŽINO, kiek jam liko laiko šioje žemėje?

— Ką tu jam sakai?

— TIESĄ, — atsakė Ovenas Minis. — Į KIEKVIENĄ JO KLAUSIMĄ ATSAKAU NEMELUODAMAS IR RIMTAI, — pridūrė jis.

— Dieve mano! — pasakiau aš. — Tu prisivirsi košės!

— LABAI JUOKINGA, — atsakė jis.

— Bet, Ovenai, — tariau aš. — Ar sakai jam viską, ką galvoji ir kuo tiki? Juk ne viską, kuo tiki, ar ne? — neatlyžau.

— VISKĄ, — atsakė Ovenas Minis. — VISKĄ, KO JIS PAKLAUSIA.

— Jėzau! — sušukau aš. — O ar jis turi tau ką pasakyti? Ką jis tau sako?

— JIS LIEPĖ MAN PASIKALBĖTI SU PASTORIUMI MERILIU... TAIGI AŠ PRIVALAU IR PAS JĮ LANKYTIS DU KARTUS PER SAVAITĘ, — atsakė Ovenas. — SĖDŽIU IR SU KIEKVIENU IŠ JU KALBUOSI APIE TAI, KĄ ŠNEKĖJAU SU KITU. TIKRIAUSIAI JIE SUŽINOJO DAUGYBĘ DALYKU VIENAS APIE KITĄ.

— Aišku, — atsakiau aš; nors niekas man nebuvo aišku.

Ovenas lankydavo visas kunigo Luiso Merilio pamokas akademijoje; jis taip godžiai ėmėsi religijos ir Šventojo Rašto mokslų, kad paskutiniams metams jam nebeliko ką veikti ir pastorius Merilis leido jam atlikti individualų darbą. Oveną ypač domino prisikėlimo stebuklas; jį apskritai domino stebuklai, o labiausiai gyvenimas po mirties, ir jis rašė ilgą kursinį darbą šiomis temomis, remdamasis ištrauka iš savo mėgstamo pranašo Izaijo (5,20) : „Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą — piktu“. Oveno nuomonė apie kunigą Merilį gerokai pasikeitė į gera nuo tų laikų, kai pastoriaus dvejonės keldavo nerimą dogmatiškajam Oveno „aš“; Nors ir nejaukiai jausdamasis, Merilis turėjo suprasti, kokį vaidmenį suvaidino Balsas jį paskiriant į mokyklą dėstyti tikybos dalykų. Negalėjau įsivaizduoti, kad kuris nors iš jų, abiem sėdint zakristijoje, nebūtų varžęsis kito; ir vis dėlto juodu siejo gili pagarba.