Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

KODĖL NEPADARIUS BET KO, JEI VIENINTELĖ PRIEŽASTIS, KURI SULAIKO, YRA TA, KAD NIEKAS NEPAGAUTU? — paklausė jis. — IRTAI TU VADINI MORALE? IRTAI TU VADINI ATSAKOMYBE? PREZIDENTAS IŠRENKAMAS TAM, KAD SAUGOTU KONSTITUCIJĄ, O KALBANT PLAČIAU — JIS IŠRENKAMAS TAM, KAD SAUGOTU ĮSTATYMĄ, — JAM NESUTEIKIAMA TEISĖ VEIKTI UŽ ĮSTATYMO RIBIĮ, JIS TURI BŪTI MUMS PAVYZDYS!

Prisimenate? Prisimenate, ar ne?

Aš taip pat prisimenu, ką Ovenas pasakė apie“ Projektą 100 000“, prisimenate tokį? Tai buvo gynybos ministro Roberto Maknamaros siūlomas projektas 1966 metais. Iš 240 000 pirmųjų šauktinių, paimtų į kariuomenę nuo 1966 iki 1968 metų, 40 procentų teksto suvokimas buvo ne aukštesnio kaip šeštos klasės lygio, 41 procentas buvo juodaodžių, 75 procentai kilę iš šeimų, gaunančių mažas pajamas, 80 procentų nebaigę vidurinės mokyklos. „Amerikos varguomenė neturėjo galimybės pasinaudoti jiems teisėtai priklausančia šalies materialinių gėrybių pertekliaus dalimi, — konstatavo ministras Maknamara, — bet jiems suteikiama proga tarnauti šaliai ir ją ginti.“

Ovenas Minis pasiuto.

— JIS MANO, KAD DARO „AMERIKOS VARGUOMENEI“ MALONĘ? — sušuko Ovenas. — ATSEIT TAM, KAD MIRTUM, TAU NEREIKIA BŪTI BALTAODŽIU AR GERAI MOKĖTI SKAITYTI! NIEKO SAU „PROGA“!

Torontas, 1987 metų liepos 11-oji — labai karšta, norėčiau, kad Katerina pakviestų mane į savo šeimos salą Džordžo įlankoje, bet jos šeima tokia didelė, jog, esu įsitikinęs, svečių jai netrūksta. Turiu naują ydą — perkuosi „The New York Times“ beveik kiekvieną dieną. Tiksliai nežinau, kodėl noriu ar kodėl man reikia tų naujienų.

Remiantis naujausia „The New York Times“ apklausa, dauguma amerikiečių tiki, kad prezidentas Reiganas meluoja; bet iš tikrųjų jų reikėtų paklausti: „Ar jiems tai rūpi?“

Parašiau Katerinai teiraudamasis, kada galėčiau atvažiuoti į Džoržo įlanką. „Kada tu mane išgelbėsi nuo mano paties ydų?“ — paklausiau jos. Įdomu, ar galima nusipirkti „The New York Times“ Point o Barilio stotyje... tikiuosi, kad ne.

Lario motinos Micės Lis plaukai buvo dažyti medaus spalva ir siek tiek lipnūs, smarkiai supurenti, o veido oda atrodė gražiau dėl įdegimo; žiemą, kai būdavo praėję daug laiko nuo kasmetinės kelionės į Raund Hilą Jamaikoje, jos oda labai išblykšdavo. Kadangi nuo šalto oro jos veido odą išmušdavo dėmėmis, o besaikis rūkymas sukeldavo blogą cirkuliaciją, vienas savaitgalis slidinėjimo Naujojoje Anglijoje — netgi turint galvoje papildomus taškus konkurencinėje kovoje dėl sūnaus meilės — neveikė palankiai nei ponios Lis išvaizdos, nei charakterio. Tačiau vis dėlto ji buvo patraukli pagyvenusio amžiaus moteris; ji nesiekė prezidento Kenedžio standartų, tačiau pagal Oveno ir mano turimus standartus Micė Liš buvo gražuolė.

Pavyzdžiui, Esteros ką tik pražydusį erotiškumą gadino jos nesirūpinimas savo išvaizda ir alkoholis; ponia Liš dūmijo kaip kaminas, o jos gintariniai plaukai buvo dažyti (nes plaukų šaknys buvo pražilusios), tačiau ji atrodė seksualiau už Esterą.

Tiek daug auksinių ir sidabrinių papuošalų Naujajame Hampšyre niekas nenešiojo; savaime aišku, Niujorke tai buvo tikrai madinga, bet jos rūbai ir aksesuarai labiau tiko viešbučiams ir miestams, kur vakariniai ar oficialūs rūbai yra standartas. Greivsende ji išsiskyrė iš kitų; sunku įsivaizduoti, kad mažas slidininkų namelis Naujajame Hampšyre ar Vermonte galėjo jai tikti. Jai reikėjo šiek tiek daugiau prabangos negu turėti asmeninę vonią; ji buvo tokia moteris, kuriai reikėjo kambarių aptarnavimo, kuri norėjo pirmosios cigaretės, kavos ir „The New York Times“ lovoje. O tada jai reikėjo gero apšvietimo ir tinkamo veidrodžio makiažui, prie kurio galėtų praleisti nemažai laiko; o jei ją kas nors skubintų, ji būtų irzli.

Niujorke prieš priešpiečius ji tik rūkė, gėrė kavą ir skaitė „The New York Times“, taip pat rūpestingai ir su meile grimavosi. Šiaip ji buvo nekantri, bet tik ne tada, kai reikėdavo daryti makiažą. Paskui ji valgydavo priešpiečius su tokiais pat kaip ji mėgstančiais paliežuvauti arba pastaruoju metu, po skyrybų, su advokatu ar potencialiu meilužiu. Po pietų ji darydavosi šukuosenas arba vykdavo apsipirkti — bent jau nusipirkdavo porą naujų žurnalų ar nueidavo į kiną. Vėliau ji kartais susitikdavo su kuo nors išgerti. Ji žinodavo visą naujausią informaciją, o ji dažnai atstoja protą tiems, kurie turi įprotį kasdien nuodugniai perskaityti „The New York Times“, taip pat esant progai prabėgomis aptarti visuomenės gyvenimo naujienas — ji turėjo begalę laiko tai naujausiai informacijai apdoroti. Ji niekada nedirbo.

Nemažai laiko ji skirdavo vakarinei voniai, o po jos sekdavo vakarinis makiažas; ji nemėgo tartis su kuo nors vakarieniauti anksčiau negu aštuntą valandą, bet dar labiau suirzdavo, jeigu neturėdavo su kuo papietauti. Ji negamindavo valgyti — net kiaušinių nevirdavo. Ji tingėdavo išsivirti natūralios kavos; tirpioji jai tikdavo prie cigaretės ir laikraščio. Ji buvo viena iš pirmųjų prisiekusių dietinių gėrimų be cukraus mėgėjų, nes buvo apsėsta svorio metimo idėjos (ir nepripažino sporto).

Dėl savo problemiškos veido odos ji kaltino buvusį vyrą, su kuriuo patyrusi nemažai stresų; o po skyrybų ji nebegyveno Kalifornijoje — kur būtų mielai praleidusi žiemos mėnesius ir kur jos oda atsigautų. Ji prisiekinėjo, kad Niujorke jos poros smarkiai išsiplečia. Tačiau iš keršto laikė Penktojoje aveniu butą, o į alimentus įtraukdavo kasmetinių kelionių į Raund Hilą Jamaikoje išlaidas — visada tuo pačiu metu, kai jos veido oda tapdavo jai nepakenčiama, — taip pat ir vasaros nuomą Hemptone (todėl, kad net Penktojoje aveniu nebuvo linksma liepos ir rugpjūčio mėnesiais). Tokiai rafinuotai moteriai, kuri, kaip Herbo Lišo žmona ir jo vienturčio sūnaus motina, buvo pripratusi prie atitinkamų gyvenimo standartų, paprasčiausiai reikėjo saulėto ir sūraus oro.

Keletą metų po skyrybų ji buvo populiari; ji neskubėjo dar kartą tekėti, tiesą sakant, net atmetė porą pasiūlymų. Tačiau kažkuriais metais ėmė nujausti, kad jos grožis blėsta, o gal pastebėjo, kad jau išblėso; kuo toliau, tuo daugiau jai reikėdavo laiko praleisti prie veidrodžio vien tam, kad jame atsispindėtų toks veidas, koks jis buvo anksčiau. Ji pasikeitė; ėmė agresyviai spręsti antrųjų vedybų klausimą; suprato, kad jau atėjo laikas. Gaila tuo metu su ja buvusio draugužio; jis buvo kaltinamas tuo, kad ją suviliojo, ir dar blogiau, kad neleido jai siekti tinkamos karjeros. Jam — kad ir kas jis būtų — nebeliko jokio kito garbingo kelio, tik vesti moterį, kurią padarė tokią nuo savęs priklausomą. Ji taip pat prikaišiodavo, kad per jį negalinti mesti rūkyti; jeigu jis jos nevesiąs, ji per daug nervinsis ir negalės mesti rūkyti. O riebi jos veido oda, anksčiau tokia buvusi dėl vyro, dabar buvo jos draugo kaltė; jeigu ji atrodė liguista, tai tik dėl jo.

Jis taip pat būdavo jos depresijų priežastis. O jeigu būtų ją metęs, jeigu būtų palikęs, tai būtų turėjęs bent jau sumokėti už jos lankomą psichiatrą. Juk būtent jis prisidėjo prie to, kad jai teko kreiptis į psichiatrą.

Iš kur — jūs paklausite — aš „žinau“ ar „žinojau“ tiek daug apie savo bendraklasio vargšę motiną Micę Liš? Jau minėjau, kad Greivsendo akademijos studentai, dauguma iš jų, buvo labai rafinuoti; o Laris Lišas buvo „rafinuočiausias“ iš visų. Laris pasakodavo visiems viską, ką žinojo apie savo motiną; įsivaizduokite! Laris laikė motiną pajuokų objektu.

Tačiau 1962 metų sausio mėnesį Ovenas Minis ir aš buvome pašiurpinti ponios Liš. Ji vilkėjo kailinius, kuriems buvo paaukota daugybė smulkių žinduolių; ji nešiojo saulės akinius, kurie paslėpdavo jos mintis apie Oveną ir mane, — nors kažkodėl mes buvome tikri, kad ponia Liš mano, jog mes gyvename taip toli nuo tikrosios civilizacijos, kad mūsų išsilavinimas mums nieko gero negali duoti; buvome tikri, kad ponia Liš geriau jau per kančias mestų rūkyti negu praleistų nuobodų vakarą mūsų kompanijoje.