Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— LABA DIENA, PONIA LIŠ, — pasisveikino Ovenas Minis. — MALONU JUS VĖL MATYTI.

— Laba diena! — pasakiau aš. — Kaip jums sekasi?

Ji priklausė tam tipui moterų, kurios nieko daugiau negerdavo, tik degtinę su toniku, nes jai buvo svarbus iš burnos sklindantis kvapas; ji nepaprastai rūpinosi savo burnos kvapu dėl to, kad rūkydavo. Šiais laikais ji būtų iš tų moterų, kurios savo rankinėse nuolat nešiojasi kvapą gaivinantį purkštuką — tam atvejui, Jeigu kas nors staiga panūstų jas pabučiuoti.

— Na, pasakyk jam, — pasakė Laris Lišas savo motinai.

— Sūnus man sakė, tu abejoji, kad prezidentas nerimtai elgiasi, — tarė ponia Liš Ovenui. Tardama „nerimtai elgiasi“, ji atsisagstė kailinius — jos kvepalai padvelkė tiesiai į mus ir mes sugėrėme jos kvapą. — Klausyk, — pasakė Micė Liš, — jis elgiasi nerimtai... ir dažnai.

— IR SU MERILINĄ MONRO? — paklausė Ovenas ponios Liš.

— Su ja... ir su daugybe kitų, — atsakė ponia Liš; ji buvo išsidažiusi lūpas šiek tiek per daug net ir 1962 metams; kai ji nusišypsojo Ovenui Miniui, mes pamatėme lūpdažio liekanas ant stambaus priekinio danties.

— AR DŽEKE ŽINO? — paklausė Ovenas Minis.

— Turėjo prie to priprasti, — atsakė ponia Liš; ji tarsi mėgavosi Oveno nusivylimu. — O ką tu manai apie tai? — paklausė ji Oveno; Micė Liš buvo mėgėja pasityčioti iš jaunuolių.

— MANAU, KAD TAI BLOGAI, — atsakė Ovenas Minis.

— Ar jis rimtai? — paklausė ponia Liš savo sūnaus. Prisimenate? Prisimenate, kaip žmonės taip sakydavo?

— Klasė, ar ne? — atsakė Laris Lišas savo motinai.

— Tai čia jūsų vyriausiasis mokyklos laikraščio redaktorius? — paklausė ponia Liš sūnaus; jis juokėsi.

— Taip, — atsakė Laris Lišas; jo motina labai jį prajuokino.

— Tai čia tas jūsų klasės absolventas, kuris sakys baigiamąją kalbą? — paklausė Micė Liš Lario.

— Taip! — sušuko Laris nesiliaudamas juoktis.

Ovenas žiūrėjo į tą kalbą labai rimtai ir jau buvo net parašęs pradžią — o juk dar tik sausio mėnuo. Daugelyje mokyklų iki pavasario trimestro niekas nežino, kuris absolventas sakys baigiamąją kalbą; bet Oveno Minio pažymių vidurkis buvo aukščiausias — nė vienas studentas jam neprilygo.

— Ar galiu tavęs kai ko paklausti? — pasakė ponia Liš Ovenui. — Jei Meriliną Monro norėtų su tavimi permiegoti, ar tu jai leistum?

Maniau, kad Laris Lišas tuoj parkris ant žemės iš juoko. Ovenas atrodė gana ramus. Jis pasiūlė poniai Liš cigaretę, bet ji nusprendė rūkyti savąsias; jis pridegė jai cigaretę, o tada pats prisidegė. Atrodė, kad jis labai atidžiai permąsto klausimą.

— Na? Tai kaip? — gundomai paklausė ponia Liš. — Mes kalbame apie Meriliną Monro — mes kalbame apie pačią tobuliausią subinę, kokią tik galima įsivaizduoti! O gal tau nepatinka Merilina Monro? — Ji nusiėmė saulės akinius; jos akys buvo labai gražios, ji tą žinojo. — Tai... taip ar ne? — paklausė ji Oveno Minio. Ji mirktelėjo jam ir ilgu lakuotu smiliumi prilietė jo nosies galą.

— NELEISČIAU, JEIGU BŪČIAU PREZIDENTAS, — atsakė Ovenas. — IR, SAVAIME AIŠKU, NELEISČIAU, JEIGU BŪČIAU VEDĘS!

Ponia Liš nusijuokė; garsas buvo panašus ir į hienos kiauksėjimą, ir į Esteros parpimą, kai ji prisigėrusi užmigdavo.

— Tai tokia mūsų laukia ateitis? — paklausė Micė Liš. — Tokia yra klasės galva vienoje iš, atsiprašant, prestižiškiausių šalies mokyklų — ir tokie bus mūsų ateities lyderiai?

Ne, ponia Liš, galiu jums atsakyti dabar. Ne tokie bus mūsų ateities lyderiai. Ne ten mus veda ateitis; ateitis mus veda kitur — ten, kur lyderiai visiškai nepanašūs į Oveną Minį.

Bet tuo laiku aš nedrįsau nieko jai atsakyti. Tačiau Ovenas nebuvo iš tų, kurie leidžia kam nors iš savęs tyčiotis, — Ovenas Minis sutiko su viskuo, ką manė esant savo likimu, bet nepakęsdavo, kai į jį buvo žvelgiama nepagarbiai.

— SAVAIME AIŠKU, AŠ NESU PREZIDENTAS, — kukliai ištarė Ovenas. — TAIP PAT NESU VEDĘS. AŠ NET NEPAŽĮSTU MERILINOS MONRO, — pasakė jis. — IR JI TIKRIAUSIAI NIEKADA NENORĖTU SU MANIMI PERMIEGOTI. BET... ŽINOTE KĄ? — pasakė jis poniai Liš, kuri su savo sūnumi žviegte žviegė. — JEIGU JŪS NORĖTUMĖTE SU MANIMI PERMIEGOTI — TURIU GALVOJE, DABAR, KAI AŠ NE PREZIDENTAS IR NEVEDĘS, DIEVAI NEMATĖ, — dėstė jis Micei Liš. — TIKRIAUSIAI GALĖČIAU PABANDYTI.

Ar kada nors matėte, kaip šunys paspringsta kąsniu? Šunys įtraukia maistą su oru — žiaurus vaizdas. Niekada nemačiau, kad kas nors taip staiga būtų nustojęs juoktis, kaip ponia Liš ir jos sūnus... lyg šaltu vandeniu apipilti.

— Ką tu man pasakei? — paklausė ponia Liš Oveno.

— NA? TAI KAIP? — pakartojo Ovenas Minis. — TAIP AR NE? — Jis nelaukė atsakymo, tik gūžtelėjo pečiais. Mes stovėjome kvėpdami sausą, dulkėmis ir cigaretėmis prasmirdusį „Kapo“ redakcijos orą, o Ovenas paprasčiausiai priėjo prie drabužių kabyklos ir, nusikabinęs savo kepurę raudonais ir juodais langeliais bei tokios pačios medžiagos striukę, išėjo į šaltį, kuris taip gadino ponios Liš veido odą. Laris Lišas buvo toks bailys, kad taip nieko ir nepasakė Ovenui, juolab nešoko jam ant kupros ir nesugrūdo jo galvos į pusnį. Arba Laris buvo bailys, arba jis žinojo, kad jo motinos „garbė“ neverta tokios smarkios gynybos; mano nuomone, Micė Liš išvis nebuvo verta jokios gynybos.

Tačiau mūsų direktorius Rendis Vaitas buvo tikras riteris — jis narsiai gynė silpnąją lytį. Todėl, savaime suprantama, jis pasipiktino išgirdęs, kaip Ovenas įžeidė ponią Liš; taip pat, savaime suprantama, jis buvo dėkingas Lišams už paramą Pagrindinio fondo lėšų rinkimo kampanijai. Savaime suprantama, Vaitas užtikrino ponią Liš, kad imsis „atitinkamų žygių“ dėl jos patirto įžeidimo.

Kai Oveną ir mane pakvietė pas direktorių, mes nežinojome visko, ką pasakė Micė Liš apie šį „incidentą“, kaip jį pavadino Rendis Vaitas.

— Aš noriu viską išsiaiškinti apie šį gėdingą incidentą, — pasakė direktorius Ovenui ir man. — Tai tu padarei pasiūlymą poniai Liš „Kapo“ redakcijoje, ar ne? — pasiteiravo Oveno Rendis Vaitas.

— AŠ PAJUOKAVAU, — atsakė Ovenas Minis. — JI VISĄ LAIKĄ ŠAIPĖSI IŠ MANĘS. AIŠKIAI PARODĖ, KAD AŠ JAI JUOKO VERTAS, TODĖL PASAKIAU TAI, KAS, MANO NUOMONE, BUVO TINKAMA.

— Kaip gali būti „tinkama“ kreiptis su nepadoriu pasiūlymu į savo bendraklasio motiną? — paklausė jo Rendis Vaitas. — Mokyklos teritorijoje! — pridūrė jis.

Mudu su Ovenu tik vėliau sužinojome, kad labiausiai ponią Liš įsiutino tai, kad pasiūlymas buvo padarytas „mokyklos teritorijoje“; ji pareiškė direktoriui, jog tai pakankamas „pagrindas išmesti iš mokyklos“. Mums viską papasakojo Laris Lišas; jis mūsų nemėgo, bet jautėsi kiek nesmagiai, kad jo motina taip ryžtingai siekė Oveną Minį išmesti iš mokyklos.

— Kaip gali būti „tinkama“ kreiptis su nepadoriu pasiūlymu į savo bendraklasio motiną? — pakartojo Rendis Vaitas Ovenui.

— AŠ NORĖJAU PASAKYTI, KAD MANO ŽODŽIAI ATITIKO JOS ELGESĮ, — atsakė Ovenas.

— Ji nemandagiai su juo kalbėjo, — tariau aš direktoriui.

— TYČIOJOSI IŠ MANĘS, KAD SAKYSIU BAIGIAMĄJĄ KALBĄ, — pridūrė Ovenas Minis.

— Ji garsiai juokėsi iš Oveno, — išrėžiau Rendžiui Vaitui. — Juokėsi tiesiai jam į akis — ji tyčiojosi, — pridūriau.

— JI BUVO GUNDANTI! — sušuko Ovenas.

Tuo laiku nei Ovenas, nei aš nesugebėjome tiksliai apibūdinti ponios Liš seksualaus elgesio; galbūt net Rendis Vaitas būtų supratęs mūsų priešiškumą moteriai, kuri taip žiauriai piktnaudžiavo savo seksualiu rafinuotumu — ypač prieš Oveną. Ji flirtavo su juo, erzino ir žemino jį — arba bandė tai daryti. Tai kokią gi teisę ji turėjo įsižeisti, kai jis mainais įžeidė ją?