Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tačiau tas mindžikuojantis direktoriaus kabinete devyniolikmetis, koks buvau tada, nesugebėjo to suformuluoti.

— Tu paklausei kito mokinio motinos, ar ji su tavimi miegotų, ir paklausei jos sūnaus akivaizdoje! — sušuko Rendis Vaitas.

— BET JŪS NESUPRANTATE KONTEKSTO, — atsakė Ovenas Minis.

— Tai nupasakok man „kontekstą“, — tarė Rendis Vaitas.

Ovenas atrodė palaužtas.

— PONIA LIŠ ATSKLEIDĖ MUMS KAI KURIAS YPAČ KOMPROMITUOJANČIAS IR NEMALONIAS PASKALAS, — pasakojo Ovenas. — JAI PATIKO, KAD TOS PASKALOS MANE NULIŪDINO.

— Tai tiesa, pone, — patvirtinau aš.

— Kas per paskalos? — paklausė Rendis Vaitas. Ovenas tylėjo.

— Ovenai... ginkis... dėl Dievo meilės! — pasakiau aš.

— NUTILK! — sušuko jis.

— Pasakyk, ką ji tau sakė. Ovenai. — pareikalavo direktorius.

— TAI LABAI NEGRAŽU, — tarė Ovenas Minis, kuris iš tikrųjų manė ginantis Jungtinių Valstijų prezidentą! Ovenas Minis gynė savo vyriausiojo kariuomenės vado reputaciją!

— Pasakyk, Ovenai! — prašiau aš.

— TAI KONFIDENCIALI INFORMACIJA, — atsakė Ovenas. — TURITE MANIMI PATIKĖTI — JI NEGRAŽIAI ELGĖSI. JI PATI PRISIPRAŠĖ BŪTI PAJUOKTA, — pridūrė Ovenas.

— Ponia Liš sakė, kad tu šiurkščiai kreipeisi į ją su nepadoriu pasiūlymu jos vaiko akivaizdoje... kartoju, „šiurkščiai“, — pasakė Rendis Vaitas. — Ji sako, kad ją įžeidinėjai, kalbėjai nešvankiai, nepadoriai, kaip antisemitas, — pasakė direktorius.

— AR PONIA LIŠ ŽYDĖ? — paklausė manęs Ovenas. — AŠ NET NEŽINOJAU, KAD JI ŽYDĖ.

— Ji sakė, kalbėjai kaip antisemitas, — pakartojo direktorius.

— KADA? KAI KREIPIAUSI SU PASIŪLYMU? — paklausė Ovenas.

— Vadinasi, pripažįsti, kad „kreipeisi su pasiūlymu“? — paklausė Rendis Vaitas. — O ką, jeigu ji būtų sutikusi?

Ovenas Minis gūžtelėjo pečiais.

— NEŽINAU, — užsigalvojęs tarė jis. — TIKRIAUSIAI PASIRAŠYČIAU... O TU NEPASIRAŠYTUM? — paklausė manęs. Aš linktelėjau galva. — ŽINAU, KAD JŪS NEPASIRAŠYTUMĖTE! — tarė Ovenas direktoriui. — NES JŪS VEDĘS, — pridūrė jis. — TĄ AŠ IR NORĖJAU PASAKYTI... KAI JI PRADĖJO ŠAIPYTIS IŠ MANĘS, — paaiškino jis Rendžiui Vaitui. — JI PAKLAUSĖ MANĘS, AR SUTIKČIAU „TAI DARYTI“ SU MERILINĄ MONRO, — tęsė Ovenas. — ATSAKIAU, KAD „NESUTIKČIAU, JEI BŪČIAU VEDĘS“, O TADA JI PRADĖJO JUOKTIS IŠ MANĘS.

— Meriliną Monro? — paklausė direktorius. — O kuo čia dėta Meriliną Monro?

Bet Ovenas daugiau nieko nesakė. Vėliau jis man aiškino:

— PAGALVOK, KOKS BŪTU BUVĘS SKANDALAS! PAGALVOK, KAS BŪTU, JEIGU TOKS GANDAS BŪTU PATEKĘS Į LAIKRAŠČIUS!

Nejaugi jis manė, kad redakcinis straipsnis „Kape“ gali prišaukti Kenedžio žlugimą?

— Ar nori gindamas prezidentą išlėkti iš mokyklos? — paklausiau jo.

— JIS DAUG SVARBESNIS UŽ MANE, — atkirto Ovenas Minis. Žiūrėdamas iš šios dienos perspektyvos, nesu tikras, ar Ovenas šiuo atžvilgiu buvo teisus; jis buvo teisus dėl daugumos dalykų, bet esu linkęs manyti, kad Ovenas Minis buvo vertas būti ginamas kaip ir DŽ. F. K.

Pažiūrėkite, kokie šikniai bando ginti prezidentą šiais laikais!

Tačiau Oveno Minio buvo neįmanoma įtikinti, kad apsigintų; jis pasakė Danui Nidemui, kad toks ponios Liš kurstymas iš prigimties yra „GRĖSMĖ VIDAUS SAUGUMUI“; netgi tam, kad apsisaugotų nuo Rendžio Vaito rūstybės, Ovenas Minis nebūtų pakartojęs, kokį šmeižtą girdėjo.

Per akademijos dėstytojų susirinkimą direktorius įrodinėjo, kad toks suaugusiųjų — mokyklos tėvų! — negerbimas yra netoleruotinas. Ponas Erlis ginčijosi, kad nėra tokios mokyklos taisyklės, pagal kurią būtų draudžiama siūlytis motinoms; tad Ovenas, įrodinėjo ponas Erlis, nenusižengė jokiai taisyklei.

Direktorius bandė šį reikalą perduoti Vykdomajam komitetui; tačiau Danas Nidemas žinojo, kad Ovenas tada beveik neturėtų galimybių likti mokykloje, nes komiteto daugumą sudaro direktoriaus pakalikų grupė — bent jau jie būna išvien per kiekvieną balsavimą, kaip rašė Balsas. Danas Nidemas įrodinėjo, kad šis reikalas nėra Vykdomojo komiteto kompetencija; Ovenas nepadaręs tokio pažeidimo, už kurį mokykla galėtų svarstyti, ar jį „mesti iš mokyklos“.

Nieko panašaus, užginčijo direktorius. Argi tai nėra „smerktinas elgesys su merginomis“? Keletas dėstytojų skubiai atkreipė direktoriaus dėmesį į tai, kad Micė Liš nėra „mergina“. Tada direktorius perskaitė telegramą, kurią atsiuntė buvęs ponios Liš vyras Herbas. Holivudo prodiuseris rašė turįs viltį, kad įžeidimas jo buvusiai žmonai bei sukelti nepatogumai sūnui neliks nenubausti.

— Tai skirkite Ovenui drausminę nuobaudą, — pasiūlė Danas Nidemas. — Tai ir bus bausmė; netgi didesnė, negu reikia.

Tačiau Rendis Vaitas pareiškė, kad Ovenui iškeltas daug rimtesnis kaltinimas negu nepadorus pasiūlymas mokinio motinai: ar antisemitizmas neatrodo pakankamai „svarbu“ mokomajam personalui? Ar mokykla, turinti tokią plačią etninę populiaciją, toleruos tokio pobūdžio „diskriminaciją“?

Tačiau ponia Lis taip ir neįrodė, kad Ovenas kalbėjo su ja kaip antisemitas. Netgi Laris Lišas per apklausą neatsiminė nieko, kas galėjo būti interpretuojama kaip antisemitiška; tiesą sakant, Laris pripažino, kad jo motina turi įprotį visiems, kurie elgiasi su ja nevisiškai pagarbiai, priklijuoti antisemitizmo etiketę — lyg, ponios Liš nuomone, vienintelė priežastis jos nemėgti būtų ta, kad ji žydė. Ir Ovenas, ir Danas Nidemas tvirtino net nežinoję, kad Lišai žydai.

— Kaip jis galėjo nežinoti? — sušuko direktorius Vaitas.

Danas davė suprasti, kad direktoriaus pastaba yra daug antisemitiškesnė negu bet kuri iš Oveno Minio pasakytų frazių.

Taigi jo pasigailėjo; jam buvo skirta drausminė nuobauda likusiam žiemos trimestrui su įspėjimu, kurį žinojo visi, kad bet koks bet kokio žmogaus įžeidimas bus pakankamas jam „išmesti iš mokyklos“; tokiu atveju jis bus svarstomas Vykdomojo komiteto ir nė vienas dėstytojas negalės jam padėti.

Direktorius dar pasiūlė išmesti Oveną iš „Kapo“ vyriausiojo redaktoriaus pareigų arba neleisti Balsui skelbti straipsnių iki žiemos galo, o gal ir viena, ir kita. Bet fakulteto mokomasis personalas nesutiko.

Tiesą sakant, ponios Liš kaltinimas dėl antisemitizmo nuteikė daugelį fakulteto mokomojo personalo narių prieš ją, kadangi jie patys buvo antisemitai. O dėl Rendžio Vaito, Danas, Ovenas ir aš įtarėme, kad direktorius buvo toks pat antisemitas, kaip ir visi kiti.

Taigi incidentas pasibaigė Oveno Minio drausmine nuobauda iki žiemos trimestro pabaigos; jeigu ne pavojus pakliūti į bėdą nusižengus dar kartą, drausminė nuobauda nebuvo labai baisus dalykas, ypač negyvenančiam bendrabutyje mokiniui. Svarbiausia jis neteko paskutinio kurso privilegijos važiuoti į Bostoną trečiadienio ir šeštadienio popietėmis; jeigu būtų gyvenęs bendrabutyje, nebūtų galėjęs praleisti savaitgalių ne mokyklos teritorijoje, tačiau kadangi bendrabutyje negyveno, tai, šiaip ar anaip, kiekvieną savaitgalį praleisdavo namie arba su manimi.

Tačiau Ovenas nebuvo dėkingas už mokyklos parodytą atlaidumą; jis pasipiktino, kad jį iš viso nubaudė. Mokomasis personalas savo ruožtu liko nesupratęs jo priešiškumo — juolab ta nemaža jį palaikiusių mokytojų dalis. Jie tikėjosi dėkingumo už savo kilniaširdiškumą ir nepritarimą direktoriui; tačiau Ovenas, priešingai, visiškai ant jų nusispjovė. Jis su niekuo nesisveikino — net akių nepakeldavo. Jis nekalbėdavo — net per pamokas, nebent kas nors užkalbindavo; o kai jį priversdavo kalbėti, jo atsakymai būdavo neįprastai glausti. Kaip vyriausiasis „Kapo“ redaktorius, jis paprasčiausiai nustojo rašyti į Balso skiltį, kuri pelnė jam šį vardą ir jį išgarsino.