Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Su Ovenu joks žmogus neatsipalaiduodavo, o labiau susikausčiusio žmogaus už pastorių Merilį aš nepažinojau, taigi įsivaizdavau, kiek ten, Herdo bažnyčios zakristijoje, būna girgždesių per tą apklausą — ar kaip jie ten ją vadino. Abu tikriausiai nežinodavo, kur dėti rankas; pastorius vis traukydavo seno stalo stalčius važinėdamas su ta sena kėde ant ratukų nuo vieno stalo galo iki kito, o tuo metu Ovenas Minis traškindavo krumplius, kryžiuodavo ir perkryžiuodavo savo mažas kojeles, dūsaudavo ir tolydžio tiesdavo rankas prie pastoriaus Merilio stalo tik tam, kad paimtų prespapjė ar maldų knygą ir vėl padėtų atgal.

— Apie ką tu kalbi su pastorium Meriliu? — paklausiau jo.

— SU PASTORIUM MERILIU KALBU APIE DAKTARĄ DOLDERĮ, O SU DAKTARU DOLDERIU KALBU APIE KUNIGĄ MERILĮ, — atsakė Ovenas.

— Ne, bet aš žinau, kad tau patinka kunigas Merilis... na, truputį, ar ne? — paklausiau jo.

— MES KALBAMĖS APIE GYVENIMĄ PO MIRTIES, — atsakė Ovenas Minis.

— Aišku, — atsakiau aš; nors niekas nebuvo aišku. Nesupratau, kaip Ovenui neatsibosta apie tai šnekėti.

Torontas, 1987 metų liepos 21-oji: šiandien labai karšta mieste. Kirpausi plaukus toje vietoje, kur visada kerpuosi — ties Batersir Sent Klero kampu, o mergina kirpėja (niekada prie to nepriprasiu!) paklausė manęs įprasto klausimo:

— Kokio ilgio?

— Kaip Oliverio Norfo, — atsakiau.

— Kieno? — paklausė ji. O Kanada! Bet esu tikras, kad yra jaunų kirpėjų Jungtinėse Valstijose, kurios taip pat nežino, kas yra pulkininkas Norfas, o po kelerių metų iš viso beveik niekas jo neprisimins. Kiek žmonių atsimena Melviną Lerdą? Kiek žmonių atsimena generolą Kreitoną Abramsą ar generolą Viljamą Vestmorlandą, jau nekalbant apie tai, kuris po kurio sekė. O kas buvo po generolo Maksvelo Teiloro? O po generolo Kertiso Lemėjaus? Ir po ko sekė Elsvortas Bankeris? Prisimenate? Aišku, kad ne!

Statybos netoli kirpyklos ties Batersto ir Sent Klero kampu kėlė didelį gausmą, tačiau buvau įsitikinęs, kad mano kirpėja girdėjo, ką sakiau.

— Oliverio Norfo — pakartojau. — Papulkininko Oliverio Norfo iš Jungtinių Amerikos Valstijų jūrų pėstininkų bataliono, — paaiškinau.

— Tikriausiai norite, kad nukirpčiau jus labai trumpai, — pasakė ji.

— Taip, prašau, — atsakiau; reikia pagaliau liautis skaityti „The New York Times“! Ten nėra nieko, ką būtų verta atsiminti. Tai kodėl tada man taip sunku pamiršti?

Ovenas Minis turėjo išskirtinę atmintį. Baigiantis 1962-ųjų metų žiemos semestrui, galiu duoti kirsti galvą, jis nė sykio nebuvo supainiojęs to, ką sakė daktarui Dolderiui ir ką kalbėjo kunigui Luisui Meriliui, tačiau tikiu, kad jie patys susipainiojo!

Galvą guldau, kad žiemos semestro pabaigoje jie priėjo išvadą, jog Oveną reikia arba išmesti iš mokyklos, arba paskirti direktoriumi. Kiekvienais metais, baigiantis žiemos semestrui Greivsendo akademijoje, Naujojo Hampšyro oras visus varydavo iš proto.

Kam neatsibosta keltis tamsoje? Tuo tarpu Ovenas turėjo keltis dar ankščiau nei dauguma; jam reikėjo atidirbti už stipendiją, jis buvo valgyklos padavėjas, todėl turėjo prisistatyti į virtuvę bent jau valandą prieš pusryčius, taigi rytais jis patarnaudavo prie stalo, o pats pusryčius valgydavo virtuvėje anksčiau, kai studentai ir mokytojai dar nebūdavo susirinkę; pasibaigus pusryčiams drauge su kitais jis turėdavo spėti sutvarkyti stalus iki prasidedant rytiniam susirinkimui, kaip naujasis direktorius taikliai pavadino mūsų rytinę maldą.

Tą vasario šeštadienio rytą raudonasis pikapas neužsivedė ir Ovenas, persėdęs į Minių granito kompanijos sunkvežimį riedėjo juo iki Meiden Hilo apačios, kol tas pagaliau užsivedė — taip buvo šalta. Jam nepatikdavo budėjimai valgykloje, kaip mes juos vadindavome, savaitgaliais; mat jis negyveno bendrabutyje ir todėl iki mokyklos jam susidarydavo didesnis atstumas. Manau, kad jis jau atvyko tenai susierzinęs, be to, žiediniame įvažiavime prie pagrindinių akademijos rūmų, toje vietoje, kur jis visą laiką statydavo pikapą, stovėjo kitas automobilis. Sunkvežimis su priekaba buvo toks didelis, kad nors įvažiavime stovėjo tik vienas automobilis, Ovenas buvo priverstas pastatyti sunkvežimį Frant gatvėje, — o žiemą miesto savivaldybės nutarimu buvo uždrausta statyti mašinas Frant gatvėje, kad netrukdytų valyti sniego, ir tai irgi vedė jį iš pusiausvyros. Automobilis, stovintis prie pagrindinio akademijos pastato, dėl kurio Ovenas turėjo ieškotis sunkvežimiui kitos vietos, buvo daktaro Dolderio folksvagenas „vabalas“.

Pasigėrėtinai ir nepakenčiamai tvarkingas, kaip ir visi jo kraštiečiai, daktaras Dolderis visada elgdavosi su savo mažuoju „vabalu“ tiksliai vienodai pagal situaciją. Jo butas buvo Kvinsio bendrabutyje — toliausiai stovinčiame Greivsendo akademinio miestelio bendrabutyje; atrodė, kad tai „toliausias taškas“ nuo bet ko, tačiau nors ir labiausiai nutolęs nuo Greivsendo akademijos rūmų, jis vis dėlto liko akademijos teritorijoje. Daktaras Dolderis palikdavo savo „vabalą“ prie pagrindinių akademijos rūmų tik tada, kai gerdavo.

Jis dažnai pietaudavo pas Rendį ir Samę Vaitus; tokiais atvejais statydavo savo folksvageną prie pagrindinių akademijos rūmų, ir jeigu per daug išgerdavo, palikdavo jį ir eidavo namo pėsčias. Akademijos teritorija nebuvo tokia didelė, kad jis nebūtų galėjęs (ar turėjęs) pėsčiomis suvaikščioti į abu galus — nueiti pietų ir pareiti, — bet daktaras Dolderis buvo vienas iš tų europiečių, kurie įsimylėdavo daugumą amerikietiškų keistenybių: kam amerikiečiui eiti porą žingsnių, jeigu galima nuvažiuoti. Ciuriche, esu įsitikinęs, daktaras Dolderis visur vaikščiojo pėsčias; bet per Greivsendo teritoriją jis važiavo savo „vabalu“, lyg būtų keliavęs per Naujosios Anglijos valstijas.

Kai daktaro Dolderio folksvagenas stovėdavo žiediniame įvažiavime prie pagrindinių akademijos rūmų, visi žinojo, kad daktaras tiesiog demonstruoja savo ypatingą šveicarišką apdairumą; jis nebuvo girtuoklis, todėl važiuodamas tą trumpą atstumą iš Vaitų į Kvinsio bendrabutį, tikrai nebūtų turėjęs daug progų suluošinti blaivių ir nekaltų Greivsendo gyventojų. Greičiau jis net nieko nebūtų sutikęs; bet daktarui Dolderiui patiko važinėtis „vabalu“, o be to, jis buvo atsargus žmogus.

Vieną kartą, ką tik prisnigus, pirmojo kurso moksleivis vokietis užrašė pirštu ant jo folksvageno priekinio stiklo: „Herr Doktor Dolder hat zu viel betrunken!“ Dažniausiai, jau vien pamatęs Oveną per pusryčius ar rytinį susitikimą, galėdavau pasakyti, ar daktaras Dolderis šiek tiek per daug išgėrė praeitą vakarą; jeigu būdavo žiema, o Ovenas atrodydavo paniuręs, žinojau, kad anksti rytą neturėjo kur pastatyti automobilio. Tik užmetęs akį į jį jau žinojau, kad pikapo variklis neužsivedė ir kad jis nerado vietos, kur pastatyti sunkvežimį.

— Kas tau yra? — klausdavau jo.

— TAS ŠIKNIUS NUSILESĘS PUSPROTIS ŠVEICARAS! — atsakydavo Ovenas Minis.

— Aišku, — sakydavau.

Galiu įsivaizduoti, kaip ir šį vasario rytą šveicaro psichiatro „vabalas“ jį nuteikė.

Ovenas tikriausiai sėdėjo šaltoje sunkvežimio kabinoje — reikėdavo važiuoti su tuo griozdu apie valandą, kol imdavai pastebėti, kad veikia šildytuvas, — tikriausiai jis rūkė ir bambėjo po nosimi, kai pažvelgęs pro langą į mašinos žibintų apšviestą kelią pamatė krepšininkus — daugiau kaip pusę visos komandos, — einančius link jo. Buvo taip šalta, kad jiems iš burnos virto garas, lyg jie irgi rūkytų, nors jis pažinojo juos visus ir žinojo, kad jie nerūko; mažiausiai du ar tris kartus per savaitę jis padarydavo jiems pramogą uoliai treniruodamasis dėti kamuolį į krepšį iš viršaus.