Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Jau daugiau kaip mėnuo nebuvau bažnyčioje; per daug laikraščių. Laikraščių skaitymas yra labai blogas įprotis, tas pats, kas pusfabrikačių valgymas. O aš tiesiog nusigriebiu kokį nors ginčytiną klausimą iš žinių — kokį nors moralinį/filosofinį, politinį/intelektualinį mėsainio pakaitalą su visais jam priklausančiais priedais; bet kadangi tas mano interesas jau trunka ilgai, jis spėjo praryti visus kitus mano interesus, ir kad ir kokį alkį ir polėkį jausdavau apmąstymams ir atsiskyrimui, visus juos mano gyvenime dabar prarijo tas mėsainis! Aš pateikiu tai kaip savikritiką; tačiau būti „politiškam“ reiškia pasiduoti šitai mėsainių manijai viso savo likusio gyvenimo sąskaita.

Prisimenu, kaip Ovenas atiko savarankišką tyrimą su pastoriumi Meriliu per 1962-ųjų žiemos semestrą. Kažin, ar tiems mėsainiams Reigano administracijoje yra žinomi Izaijo (5,20) žodžiai. Kaip sakydavo Balsas:“ VARGAS VADINANTIEMS PIKTĄ GERU, O GERĄ — PIKTU“.

Pastorius Merilis buvo antras žmogus po manęs paklausęs Oveno, ar jis turi ką nors bendra su daktaro Dolderio folksvageno „avarija“; vargšas automobiliukas per visas mūsų pavasario atostogas prakiurksojo remonto dirbtuvėse.

— AR AŠ TEISINGAI SUPRANTU, KAD MŪSU POKALBIO TEMA KONFIDENCIALI? — paklausė Ovenas pastoriaus Merilio. — JŪS SUPRANTATE, KĄ AŠ NORIU PASAKYTI — AR TAI BUS TAIP, LYG JŪS KLAUSYTUMĖT MANO IŠPAŽINTIES; IR NIEKU GYVU NIEKAM NEPERSAKYTUMĖT TO, KĄ JUMS PAPASAKOSIU? — paklausė jo Ovenas.

— Tu supranti teisingai, Ovenai, — atsakė pastorius Merilis.

— MINTIS — MANO! — prisipažino Ovenas. — BET AŠ NEPAJUDINAU NĖ PIRŠTO. AŠ NET KOJOS NEBUVAU ĮKĖLĘS Į RŪMUS — NET NEMAČIAU, KAIP JIE TĄ PADARĖ!

— Kas tai padarė? — paklausė Merilis.

— BEVEIK VISA KREPŠINIO KOMANDA, — atsakė Ovenas Minis. — VAIKINAI TIESIOG ĖJO PRO ŠALĮ.

— Tai buvo grynai spontaniškai kilusi mintis? — paklausė pastorius.

— KAIP PERKŪNAS IŠ GIEDRO DANGAUS — STAIGA ĖMĖ IR TRENKĖ. NA, ŽINOTE, KAIP TAS STAIGA UŽSILIEPSNOJĘS KRŪMAS, — pasakė Ovenas.

— Na, manyčiau, gal ne visai taip, — nesutiko pastorius Merilis ir užtikrino Oveną, jog jis nori žinoti smulkmenas tik tam, kad galėtų apginti jį nuo direktoriaus, kuris įtaria visų pirma jį. — Tai gali padėti, — pasakė pastorius Merilis, — jeigu aš pasakysiu direktoriui, kad tvirtai žinau, jog tu nelietei daktaro Dolderio automobilio ir nebuvai įkėlęs kojos į rūmus, kaip kad sakai.

— BET NEIŠDUOKITE IR KREPŠINIO KOMANDOS, — pasakė Ovenas.

— Žinoma, ne! — atsakė pastorius ir pridūrė, kad nepatariąs taip atvirauti su daktaru Dolderiu, jeigu tas kartais imtų ir ko nors paklaustų apie „avariją“. Savaime suprantama, kad pokalbiai tarp psichiatro ir jo paciento taip pat „konfidencialūs“, tačiau Ovenas turėtų suprasti, ką skrupulingajam šveicarui reiškė jo automobilis.

— AŠ SUPRATAU, KĄ JŪS NORITE PASAKYTI, — pasakė Ovenas Minis.

Danas Nidemas pasakė Ovenui, kad jis nenori žinoti, ar Ovenas prikišo nagus prie daktaro Dolderio automobilio ar neprikišo, ir papasakojo, kad direktorius triukšmauja ir aiškina dėstytojams apie „nepagarbą privačiai nuosavybei“ ir „vandalizmą“, abiem prasižengimų kategorijoms priskirdamas tą pačią bausmę — „išmesti“.

— FOLKSVAGENĄ SULAUŽĖ DIREKTORIUS IR DĖSTYTOJAI, — atkreipė dėmesį Ovenas. — TAS AUTOMOBILIS BUVO SVEIKUTĖLIS, KOL DIREKTORIUS IR TIE STUOBRIAI JO NESIĖMĖ.

— Kaip vienas iš „tų stuobrių“, aš nenoriu žinoti, iš kur tu tai žinai, Ovenai, — pasakė jam Danas. — Prašau tavęs gerai pagalvoti, ką sakai — su kuo bekalbėtum!

Vos kelios dienos buvo likusios iki žiemos semestro pabaigos, taip pat iki Oveno „drausminės nuobaudos bandomojo laiko“ termino. Nuo pavasario semestro Ovenas turėjo teisę į keletą nedidelių prasižengimų mokyklos taisyklėms; šiaip ar taip, jis nebuvo didelis taisyklių pažeidinėtojas.

Natūralu, kad daktaras Dolderis atsitikimą su savo automobiliu įvertino kaip „priešiškumą“, kurį dažnai jausdavo iš mokinių. Daktaras Dolderis itin skausmingai reagavo tiek į tikrą, tiek į įsivaizduojamą „priešiškumą“, nes joks Greivsendo akademijos mokinys pats niekada nesikreipdavo į psichiatrą patarimo. Daktaro Dolderio pacientai buvo arba pasiūlyti mokyklos, arba tėvų prispirti jam pasirodyti.

Per jų pirmąjį seansą po to, kai buvo sumaitotas folksvagenas, daktaras Dolderis pradėjo su Ovenu pokalbį taip:

— Aš žinau, kad tu manęs nekenti, ar ne? Bet už ką tu manęs nekenti?

— AŠ NEMĖGSTU SU JUMIS KALBĖTIS, BET NEAPYKANTOS JUMS NEJAUČIU — NIEKAS NEJAUČIA JUMS NEAPYKANTOS, DAKTARE DOLDERI!

— Ir ką jis pasakė, kai tu jam taip pasakei? — paklausiau aš Oveno Minio.

— JIS ILGAI TYLĖJO — ATRODO, VERKĖ, — atsakė Ovenas.

— Dieve! — aiktelėjau.

— MANAU, KAD ŠIUO METU AKADEMIJA IŠGYVENA NUOSMUKĮ, — padarė išvadą Ovenas. Tai buvo taip jam būdinga; palietus kokią skaudžią asmeninę temą jis staiga ima ir iškelia kokią nors mintį — kaip ginčo objektą, — kuri neturi nieko bendro su juo pačiu!

Tačiau rimtų įkalčių prieš Oveną nebuvo; netgi direktoriaus ĮKARŠTIS nepadėjo apkaltinti Oveno Minio „vabalo“ sulaužymu. Tačiau, kai tik tas pavojus praėjo, atsirado dar blogesnis dalykas. Laris Lišas buvo „suimtas“ už mėginimą nusipirkti alaus parduotuvėje; parduotuvės direktorius atėmė padirbtą Lario asmens kortelę — netikrą šauktinio kortelę su pakeistu amžiumi, ir iškvietė policiją. Laris prisipažino, kad kortelė buvo padaryta iš tuščios kortelės „Kapo“ redakcijoje — nelegalus jo pažymėjimas buvo sukurtas fotokopijavimo aparatu. Pasak Lišo, „begalė“ Greivsendo akademijos moksleivių įsigijo korteles tokiu būdu.

— Ir kas tai sugalvojo? — paklausė jo direktorius.

— Tik ne aš, — atsakė Laris Lišas. — Aš savąją kortelę nusipirkau — kaip ir visi kiti.

Aš įsivaizduoju, kaip direktorius ėmė virpėti iš susijaudinimo; ši apklausa vyko policijos skyriuje pas patį Greivsendo policijos viršininką — mūsų senąjį „nužudymo priemonės“ ir „mirties įrankio“ išradėją Beną Paiką! Viršininkas Paikas jau buvo informavęs Larį Lišą, kad už padirbtą šauktinio kortelę keliama „baudžiamoji byla“.

— Kas pardavinėjo ir gamino padirbtas korteles, Lari? — paklausė Rendis Vaitas.

Lario Lišo motina būtų didžiavusis savo sūnumi — nė kiek tuo neabejoju.

— Ovenas Minis, — pasakė Laris Lišas.

Taigi 1962-ųjų pavasario atostogos neatėjo taip greitai, kaip tikėjomės. Direktorius susitarė su policijos viršininku Paiku: jeigu direktorius padės ant stalo Paikui visas mokykloje esančias padirbtas šauktinių korteles, jokių „baudžiamųjų bylų“ akademijos mokiniams nebus keliama. Tą padaryti buvo vienas juokas. Per rytinį susirinkimą direktorius liepė visiems berniukams prieš išeinant iš salės padėti savo pinigines ant scenos, o tiems, kurie jų neturi, skubiai grįžti į savo kambarius bendrabutyje ir įteikti pinigines budinčiam dėstytojui. Piniginės bus vėliau sumestos į berniukų pašto dėžutes.

Pamokų rytą nebuvo; dėstytojai buvo užsiėmę piniginių tikrinimu ir padirbtų kortelių konfiskavimu.

Per neeilinį dėstytojų posėdį, kurį sušaukė Rendis Vaitas, Danas Nidemas pasakė: „Tai, ką jūs darote, yra nelegalu! Bet kurio berniuko tėvai gali paduoti jus į teismą!“

Tačiau direktorius įrodinėjo, kad jis nori apsaugoti mokyklą nuo negarbės, jeigu Greivsendo mokiniams būtų iškeltos „baudžiamosios bylos“. Akademijos, kaip geros mokyklos, reputacija nenukentės nuo šio kortelių konfiskavimo akto taip, kaip nukentėtų, jeigu jai būtų iškeltos „baudžiamosios bylos“. O dėl „nusikaltėlio“, kuris sufabrikavo ir pardavė šias netikras asmens korteles — siekdamas pelno! — tai, savaime suprantama, pasakė direktorius, kad to mokinio likimą spręs Vykdomasis komitetas.