Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— TIKĖJIMAS IR MALDA, TIKĖJIMAS IR MALDA — ŠTAI KAS PADEDA, TIKRAI PADEDA.

— Statula sveria ne mažiau kaip keturis šimtus svarų! — pasakė Danas Nidemas.

Be abejo, tie sunkūs Esteros matyti įrankiai turbūt buvo hidraulinis keltuvas ar gervė, tačiau su jais nebūtum užkėlęs Marijos Magdalenos pagrindinių akademijos rūmų laiptais arba į Didžiosios salės sceną. Tam būtų reikėję ranka stumiamo vežimėlio; ir tai nebūtų buvę taip lengva.

— ESU GABENĘS IR SUNKESNIUS ANTKAPIUS, — pasakė jis vėliau; tačiau nemanau, kad jis buvo gabenęs antkapius laiptais į viršų.

Kai mudu su Danu privažiavome prie pagrindinių akademijos rūmų ir užlipome aukštyn, sargas jau sėdėjo vienoje iš pirmųjų eilių ir spoksojo į šventosios statulą; atrodė, jis tikisi, jog Marija Magdalena prabils į jį, jeigu jis kantriai lauks, nors, kaip mudu su Danu netrukome pastebėti, Marija nebebuvo tokia kaip visada.

— Juk tai jis taip padarė — tas mažius, kurį išmetė, kaip jūs manot? — paklausė sargas Dano, kuris stovėjo netekęs žado.

Mes atsisėdome šalia sargo ryto saulės apšviestoje priekinėje eilėje. Kaip visada Ovenas paliko mums aiškintis simbolinę savo veiksmų prasmę. Jis buvo virš alkūnių nupjovęs Marijos Magdalenos rankas, taip, kad jos maldaujantis gestas atrodė dar nuolankesnis — ir dar bejėgiškesnis. Mudu su Danu žinojome, kad Ovenas turi berankystės maniją — toks buvo Vatahantoveto totemas, toks liko pas Oveną pabuvęs mano šarvuotis, mano motinos siuvėjo manekenas taip pat buvo berankis.

Tačiau nei Danas, nei aš nesitikėjome išvysti Mariją Magdaleną be galvos, — nes jos galva buvo lygiai nupjauta ar nukalta, ar išsprogdinta. Kadangi mamos manekenas taip pat buvo be galvos, aš pamaniau, kad trijų keturių šimtų svarų akmeninė Marija Magdalena šiek tiek panaši į jį; mamos figūra buvo dailesnė, bet Marija buvo aukštesnė. Ji buvo aukštesnė ir už direktorių, kad ir be galvos; palyginti su Rendžiu Vaitu, nukirsdintoji Marija Magdalena buvo šiek tiek didesnė negu natūralaus žmogaus dydžio — jos pečiai ir kaklo strampgalys buvo iškilę virš pakylos aukščiau negu direktoriaus galva, kai jis ten stovėdavo. Ir Ovenas nebuvo užkėlęs šventosios vartininkės ant jokio pjedestalo. Jis buvo prisukęs ją prie scenos grindų. Ji buvo suveržta metaliniu apkalu, kokiais kirtyklos darbininkai tvirtina granito luitus ant sunkvežimio platformos; jis pritvirtino ją prie pakylos ir prie grindų, kad ne taip lengva būtų nukelti nuo scenos kaip daktaro Dolderio folksvageną.

— Kaip suprantu, — pasakė Danas sargui, — tie metaliniai apkalai gerai pritvirtinti.

— O, taip! — atsakė sargas.

— Kaip suprantu, tie varžtai eina kiaurai pakylą ir scenos grindis, — pasakė Danas, — o veržlės užsuktos kaip reikiant.

— O kaipgi! — pritarė sargas. — Jis jas privirino.

— Laikys gerai, — pasakė Danas Nidemas.

— O, taip! — pasakė sargas.

Aš buvau pamiršęs: Ovenas mokėjo virinti metalą, nes ponas Minis norėjo, kad bent vienas iš jo kirtėjų būtų suvirintojas, ir Ovenas, kuris taip lengvai visko išmokdavo, buvo tas vienas, kuris to išmoko.

— Ar pranešėte direktoriui? — paklausė Danas sargo.

— Ne! — atsakė sargas. — Ir nemanau pranešti, — pridūrė. — Tik jau ne šį kartą.

— Faktas, kad neapsidžiaugs sužinojęs, — pasakė Danas.

— Aš irgi taip pagalvojau, — pritarė sargas.

Mudu su Danu nuėjome į valgyklą papusryčiauti; mūsų čia niekas nebuvo pratęs matyti, bet jautėmės labai išalkę pravažinėję visą naktį, be to, norėjau įspėti draugus: „Perduok visiems, kad ateitų į rytinį susirinkimą kuo anksčiau“. Girdėjau, kaip Danas sakė kai kuriems savo bičiuliams dėstytojams: „Jeigu šiandien nueisi į rytinį susirinkimą, tai tau jo pakaks visam likusiam gyvenimui“.

Danas ir aš drauge išėjome iš valgyklos. Jau nebebuvo laiko grįžti į Voterhauzo bendrabutį ir išsimaudyti duše prieš rytinį susirinkimą, nors mums labai to reikėjo. Abu labai nerimavome ir jaudinomės dėl Oveno — ar tas sudarkytos Marijos Magdalenos išstatymas nebus dar vienas patvirtinimas, kad jis ne be pagrindo išmestas iš mokyklos; taip pat buvo neramu, kad šventosios statulos išniekinimas nenuteiktų prieš jį koledžų ir universitetų vadovybės ir jie nebe taip noriai jį priimtų.

— Jau nekalbant apie tai, ką katalikų bažnyčia — turiu galvoje Šv. Mykolo bažnyčią — jam pasakys, — tarė Danas. — Gal aš verčiau pasikalbėsiu su jos galva — tuo jaunu kunigu... neprisimenu pavardės.

— Ar tu jį pažįsti?

— Nelabai, — atsakė Danas. — Bet manau, kad jis draugiškas žmogus, tas šventasis tėvas. Būtų gerai, kad prisiminčiau jo pavardę — O’Malis, O’Liras, O’Rorkas, — vardijo jisai.

— Pastorius Merilis tikrai jį pažįsta, — pasakiau.

Štai kodėl prieš rytinį susirinkimą mes nužygiavome į Herdo bažnyčią. Kartais, prieš eidamas į akademijos rūmus, pastorius Merilis sukalbėdavo maldas čia, kartais atsikeldavo anksčiau ir lūkuriuodavo zakristijoje. Už zakristijos pamatėme stovintį Minių granito kompanijos sunkvežimį. Ovenas sėdėjo zakristijoje prie pastoriaus Merilio stalo atsilošęs į kėdės atkaltę ir sukaliodamasis aplink ant girgždančių ratukų. Pastoriaus Merilio niekur nesimatė.

— AŠ ANKSTI SUSITARĘS, — paaiškino Ovenas Danui ir man. — PASTORIUS MERILIS ŠIEK TIEK VĖLUOJA.

Jis atrodė, kaip ir reikėjo tikėtis, šiek tiek pavargęs, šiek tiek susinervinęs ar tiesiog neramus. Negalėdamas ramiai nusėdėti, jis vis atidarinėjo ir uždarinėjo stalo stalčius — nežiūrėdamas, kas ten viduje, bet tiesiog iš neturėjimo kur dėti rankas traukydamas juos pirmyn ir atgal.

— Turėjai šiąnakt užtektinai darbo, — pasakė jam Danas.

— TAI JAU TURĖJAU, — atsakė Ovenas Minis.

— Kaip jautiesi? — paklausiau aš.

— GERAI, — atsakė jis. — AŠ SULAUŽIAU TAISYKLES, MANE PAGAVO, DABAR ŽADU UŽ TAI SUMOKĖTI — ŠTAI IR VISKAS.

— Tu išgėręs! — nustebau.

— TRUPUTĮ, — linktelėjo jis ir patraukė pečiais. — AŠ JUK NESU TOKS JAU VISAI NEKALTAS, — pridūrė.

— Dabar tau labiausiai reikia rūpintis, kaip įstoti į koledžą, — pasakė jam Danas. — Svarbu, kad tu įstotum ir kad gautum stipendiją.

— YRA IR KITU SVARBIU DALYKU, — tarė Ovenas Minis. Vieną po kito jis greitai ištraukė visus tris stalčius pastoriaus stalo dešinėje, paskui taip pat greitai visus uždarė. Kaip tik tuo metu pastorius Merilis įžengė į zakristiją.

— Ką tu čia darai? — paklausė pastorius Oveno.

— NIEKO, — atsakė Ovenas Minis. — LAUKIU JUSLI.

— Aš klausiu, ką tu darai prie mano stalo — tu sėdi prie mano stalo, — pasakė pastorius Merilis.

Ovenas atrodė nustebęs.

— AŠ ČIA LABAI ANKSTI ATĖJAU, — paaiškino jis. — AŠ TIK SĖDĖJAU JŪSU KĖDĖJE — NIEKO NEDARIAU.

Jis atsistojo ir nuėjo į savo įprastinę vietą — bent jau aš taip manau, kad jis tenai sėdėdavo; ta vieta man priminė dainininkų kėdę toje savotiškoje Gremo Maksvinio studijoje. Spėjau, kad jis nieko nesužinojo apie Dičkį Juoduką Basterį.

— Atleisk, kad tave užsipuoliau, Ovenai, — tarė pastorius Merilis. — Aš juk žinau, koks tu nusiminęs.

— VISAI NE, — atsakė Ovenas.

— Džiaugiuosi, kad man paskambinai, — pasakė pastorius Ovenui.

Ovenas patraukė pečiais. Nesu matęs jo anksčiau pašaipiai šypsantis, bet man pasirodė, kad jis nusišiepė kone su patyčia.

— Na, gerai! — pasakė pastorius Merilis sėsdamasis į savo girgždančią kėdę. — Gerai, aš labai atsiprašau, Ovenai, — atsiprašau už viską, — pasakė jis. Jis visada taip savotiškai įeidavo į kambarį — į klasę, Didžiąją salę, Herdo bažnyčią ir netgi savo paties zakristiją — tarsi visų atsiprašinėdamas. Jis taip nuoširdžiai stengėsi, kad niekas nedrįsdavo jo pertraukti ar įsiterpti. Iš palankumo pastoriui norėdavosi tiktai, kad jis atsipalaiduotų; ir vis dėlto nejučia pradėdavai graužtis, pajutęs, jog tave erzina tos sunkios ir nevaisingos jo pastangos, kad tu pasijustum laisvai.