Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Pastorius vis dar stovėjo, neatsipeikėjęs nuo šoko, kai į Didžiąją salę įėjo direktorius. Jeigu Rendis Vaitas ir nustebo pamatęs salėje tiek daug dėstytojų, atėjusių į rytinį susirinkimą, tai vis tiek nesulėtinęs savo agresyvaus žingsnio jis užbėgo laipteliais į sceną, kaip visada peršokdamas per du laiptelius. Direktorius net nekrūptelėjo — ir nė trupučio nenustebo — pamatęs, kad jo vietoje ant pakylos jau kažkas stovi. Paprastai pastorius Luisas Merilis paskelbdavo įžanginę giesmę; ir paprastai pastorius palydėdavo įžanginę giesmę malda. Tada direktorius išsakydavo savo pastabas, be to, jis pasakydavo mums puslapį, kuriame būdavo baigiamoji giesmė.

Praėjo keletas sekundžių, kol direktorius atpažino pastorių Merilį su jūreiviška striuke ir megzta kepuraite sustingusį priešais sceną ir spoksantį į figūrą, maldaujama poza stovinčią ant pakylos. Mūsų direktorius buvo atsakingas žmogus — jis buvo pratęs daryti sprendimus, tas mūsų Rendis Vaitas. Pamatęs ant pakylos pamėklę, jis pasielgė taip, kaip, jo supratimu, ir tegali pasielgti direktorius: prišoko prie statulos ir apkabino per juosmenį, slepiamą kuklaus jos rūbo, — suėmė ir pamėgino pakelti. Nemanau, kad jis būtų pastebėjęs metalo apkalimą, juosiantį jos klubus, ar keturių colių varžtus, einančius kiaurai kojas ir užveržtus veržlėmis iš apačios. Manau, kad jam vis dar skaudėjo nugarą po įspūdingo pasirodymo su daktaro Dolderio folksvagenu, tačiau direktorius nepaisė net savo nugaros. Jis tiesiog pripuolė ir sugriebė Mariją Magdaleną per juosmenį; jis net sukriokė, bet pamėklė stovėjo kaip stovėjusi. Mariją Magdaleną ir visa, ką ji simbolizavo, buvo ne taip lengva išjudinti kaip folksvageną.

— Jums atrodo, kad tai juokinga! — tarė direktorius susirinkusiesiems; bet niekas nesijuokė. — Žinote, aš jums pasakysiu štai — pasakė Rendis Vaitas. — Tai yra nusikaltimas, — pasakė jis. — Tai yra vandalizmas, tai yra vagystė — ir sudarkymas. Tai yra tyčias asmeninės, netgi šventos nuosavybės išniekinimas.

Vienas mokinys riktelėjo:

Kuri giesmė?

— Ką sakai? — paklausė Rendis Vaitas.

— Pasakykite, kelinta! — kažkas sušuko.

— Kuri giesmė? — sušuko keletas mokinių unisonu.

Aš nepastebėjau, kada pastorius Merilis užlipo į sceną — greičiausiai virpančiomis kojomis; kai aš pastebėjau jį, jis stovėjo šalia kankinės Marijos Magdalenos.

— Giesmė trys šimtai aštuoniasdešimt aštuntame puslapyje, — aiškiai ištarė pastorius Merilis. Direktorius kažką šiurkščiai jam pasakė, bet mes negirdėjome ką — stodamiesi visi per daug girgždinome suolus ir klapsėjome giesmynais. Nežinau, kodėl pastorius Merilis pasirinko būtent šitą himną. Jeigu Ovenas būtų papasakojęs man savo sapną, tai ta giesmė man būtų pasirodžiusi aiškiai pranašaujanti nelaimę; bet aš nieko nežinojau ir giesmė buvo tiesiog gerai žinoma — dažnai parenkama, greičiausiai dėl savo karingos intonacijos ir neabejotino jos priklausymo „kelionės ir nuotykių“ kategorijai, kuri dažnai taip įkvepia jaunuolius.

Dievo Sūnus išeina į karą.

Jam skirta karūna karaliaus;

Raudonu krauju nušlakstytas jo kelias;

Kas jį lydėti gali?

Tas, kas jo taurę išgers iki dugno

Kantriai iškentęs skausmą,

Kas kryžių jo neš per vandenį ir ugnį,

Tas jo pėdom težengia.

Tą giesmę Ovenas mėgo ir mes užtraukėme ją iš visos širdies; giedojome daug labiau įsijautę — daug karingiau negu paprastai. Direktorius nebeturėjo savo vietos; jis atsistojo scenos viduryje, bet čia — kai už nugaros nieko nebuvo — jis atrodė neapsaugotas ir nepasitikintis. Tuo tarpu pastorius Merilis, mums plėšiant giesmę, atgavo pasitikėjimą savimi — ir netgi statula. Nors šalia begalvės Marijos Magdalenos jis nesijautė itin laisvai, bet stovėjo taip arti jos, kad šviesa nuo pakylos apšvietė ir jį. Baigęs giedoti pastorius Merilis pasakė: „Pasimelskime. Pasimelskime už Oveną Minį“, — pasakė jis.

Salėje buvo labai tylu, ir nors mes stovėjome nuleidę galvas, visų akys buvo nukreiptos į direktorių. Laukėme, kol pastorius pradės. Galbūt jis mėgina pradėti, pamaniau; paskui supratau, kad jis — kaip visada neaiškiai — norėjo pasakyti, kad mes pasimelstume už Oveną Minį. Jis turėjo galvoje, kad mes visi tylomis pasimelstume už Oveną Minį; o kadangi tyla vis tęsėsi, tai pasidarė aišku, kad jis, pastorius Merilis, neketina mūsų skubinti. Jis ne drąsuolis, pagalvojau; bet stengiasi būti drąsus. Mes vis meldėmės ir meldėmės; ir jeigu aš būčiau žinojęs Oveno sapną, būčiau meldęsis dar karščiau.

Staiga direktorius pasakė:

— Gana.

— Atsip-p-p-prašau, — sumikčiojo pastorius Merilis, — bet aš pasakysiu, kai bus gana.

Manau, kad būtent tada direktorius suprato pralaimėjęs; jis suvokė, kad jam atėjo galas. Nes ką gi jis galėjo daryti? Pasakyti mums, kad nustotume meldęsi? Mes vis stovėjome nuleidę galvas; ir vis meldėmės. Nors ir nemokėdamas aiškiai reikšti minčių, pastorius Merilis nedviprasmiškai parodė mums, kad maldai už Oveną Minį galo nebus.

Po kurio laiko Rendis Vaitas nulipo nuo scenos. Jam pakako takto, gal net padorumo, išeiti tyliai — mes girdėjome jį atsargiai žengiant marmuriniais laiptais, o ryto ledukas buvo toks trapus, kad net girdėjome traškančius jo žingsnius lauke prie akademijos rūmų. Kai tylioje savo maldoje už Oveną Minį jau nebegirdėjome jo žingsnių, pastorius Merilis pasakė: „Amen“.

Ak Dieve, kaip dažnai aš norėdavau vėl išgyventi tą akimirką; aš tada dar nežinojau, kaip reikia melstis, — aš netgi netikėjau malda. Jeigu man dabar kas leistų pasimelsti už Oveną Minį, aš padaryčiau tai geriau; žinodamas tai, ką žinau dabar, melsčiausi tikrai karštai.

Jeigu aš bent būčiau skaitęs jo dienoraštį; tačiau jis man jo neparodė — rašė tą dienoraštį sau. Kiek kartų jame buvo užrašytas jo vardas — vardas ir pavardė — didžiosiomis raidėmis ir, kaip jis vadino, PAMINKLINIU STILIUMI, ARBA GREIVSENDO MANIERA; kiek kartų jis buvo užrašęs dienoraštyje savo vardą ir pavardę lygiai tokius, kokius matė ant Skrudžo antkapio! Ir juk tai buvo prieš visus atsargos karininkų mokymo kursus — netgi prieš tai, kai jis buvo išmestas iš mokyklos ir pasirinko Jungtinių Valstijų kariuomenę kaip bilietą į koledžą; netgi prieš tai, kai jis nusprendė užsirašyti tenai, — netgi tada jis rašydavo savo pavardę taip, kaip jos rašomos ant antkapių.

LEITENANTAS POLAS O. MINIS, JAUNESNYSIS

Štai kaip jis rašydavo; štai ką Ateities vaiduoklis išvydo ant Skrudžo antkapio; ir dar datą — data taip pat buvo užrašyta dienoraštyje. Jis rašė datą dienoraštyje daug daug kartų, bet niekada man nesakė, kas tai. Galbūt aš būčiau galėjęs jam padėti, jeigu būčiau žinojęs tą datą. Ovenas tarėsi žinąs, kad mirs; taip pat tarėsi žinąs savo laipsnį — jis mirs kaip leitenantas.

O po sapno jis tarėsi žinąs dar daugiau. Tas jo įsitikinimų tikrumas visada šiek tiek baugindavo, kaip ir jo įrašas dienoraštyje apie sapną:

VAKAR MANE IŠSPYRĖ IŠ MOKYKLOS. PRAĖJUSIĄ NAKTĮ AŠ SAPNAVAU SAPNĄ. DABAR ŽINAU KETURIS DALYKUS. ŽINAU, KAD MANO BALSAS NESIKEIČIA, BET VIS DAR NEŽINAU KODĖL. ŽINAU, KAD ESU DIEVO ĮRANKIS. ŽINAU, KADA MIRSIU, — O DABAR SAPNAS MAN PARODĖ, KAIP AŠ MIRSIU. AŠ MIRSIU KAIP DIDVYRIS! VILIUOSI, KAD DIEVAS MAN PADĖS, NES TAI, KĄ TURIU PADARYTI, ATRODO, BUS LABAI NELENGVA.

8. PIRŠTAS

Iki 1962-ųjų vasaros aš nebegalėjau ištverti, kol suaugsiu ir su manimi bus elgiamasi pagarbiai, kaip vieni su kitais elgiasi suaugusieji, tvirtai įsitikinę, jog to yra nusipelnę, — negalėjau sulaukti, kada galėsiu pasimėgauti laisve ir privilegijomis, kuriomis, mano įsivaizdavimu, džiaugiasi suaugusieji. Iki tos vasaros mano užsitęsęs brendimo laikas jau buvo virtęs alinančiu ir žeminančiu; Rendis Vaitas atėmė mano padirbtą šaukimo į karo tarnybą kortelę, ir aš nebuvau toks suaugęs, kad galėčiau nusipirkti alaus, nebuvau toks nepriklausomas, kad galėčiau gyventi atskirai. Aš neturėjau tiek lėšų, kad galėčiau nusipirkti automobilį, ir nebuvau kažkoks toks, kad moterys norėtų suteikti man seksualines paslaugas. Nė vienai dar nebuvo kilęs toks noras! Iki 1962-ųjų vasaros vaikystė ir paauglystė man atrodė nelyginant nesibaigianti skaistykla; kitaip tariant, mano jaunumas baigė mane „užknisti“. Tačiau Ovenas Minis, kuris tikėjo žinąs, kada tiksliai numirs, visai neskubėjo suaugti. O kai aš pavadinau tą laikotarpį skaistykla, Ovenas paprasčiausiai atsakė: