Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Aš pradėjau bijoti — pats nesuprasdamas kodėl.

Džordžo įlanka, 1987 m. liepos 25 d. — kokia gėda, kad Point o Barilio uoste gali nusipirkti „The Globe and Mail“ ir „The Toronto Staru, bet dėkui Dievui, kad jie nors nepardavinėja „The New York Times“! Sala Džordžo įlankoje, kuri priklauso Katrinos Kiling šeimai nuo 1933 metų — kai jos senelis išlošė ją lošdamas pokerį, — yra už penkiolikos minučių plaukimo valtimi nuo Point o Barilio uosto. Sala yra netoli nuo Bernto ir Harts Kontento salų ir Pizėjaus kyšulio. Man atrodo, ji vadinasi Gibsono ar Ormsbio sala, — nes Katerinos giminėje būta ir Gibsonų, ir Ormsbių; Katerinos mergautinė pavardė yra, regis, Gibson, bet gerai neatsimenu.

Taigi saloje stovi keletas rantytų kedro medžio namelių, kurie neturi elektros, bet naudojasi patogiu ir efektyviu aprūpinimu propano dujomis: šaldytuvai, boileriai, viryklės ir lempos — viską maitina propanas; dujų cisternos atgabenamos į salą valtimis. Saloje savita kanalizacijos sistema, dažnai aptarinėjama Kilingų, Gibsonų ir Ormsbių, kurie išsituština į ją — ir kurie bijo, kad jų sistema nepradėtų grėsmingai maištauti.

Aš tikrai nebūčiau norėjęs viešėti pas Kilingus — ar Gibsonus, ar Ormsbius — tais laikais, kai saloje dar nebuvo įvesta kanalizacija; tačiau tas laikotarpis, kai tamsioje išvietėje jie susidurdavo su vorais ar patirdavo kitokių baugių nutikimų, yra viena iš mėgstamiausių pokalbio temų tarp šeimų, praleidžiančių vasarą saloje. Aš girdėjau — ir ne vieną kartą, — kaip pelėda užpuolė dėdę Balverį Ormsbį tupykloje, kuri buvo be durų, nes, kaip tvirtino Kilingai, Gibsonai ir Ormsbiai, „geriau, kad vėdintųsi“! Dėdė Balveris pajuto kirtį į pakaušį tuo metu, kai sėkmingai atlikęs reikalą mėgavosi ramybe, kuri buvo itin reikalinga privatumo; išsigandęs puolančios pelėdos, jis išrūko iš tupyklos nespėjęs užsitraukti kelnių ir iš įsibėgėjimo trenkęsis kakta į pušį pasidarė sau dar daugiau žalos, negu jam padarė pelėda.

Ir kiekvienais metais, kai tik apsilankau saloje, išgirstu tuos pačius ginčus dėl to, kokios rūšies pelėda tai galėjusi būti — ir apskritai ar ten būta pelėdos. Katerinos vyras sako, jog tai galėjusi būti sparva arba naktinis drugys. Kiti tvirtina, kad tai tikrai buvusi ausytoji pelėda, nes jos būna labai piktos, kai reikia ginti lizdą, ir net gali užpulti žmogų. Dar kiti įtikinėja, kad ausytosios pelėdos negyvenančios Džordžo įlankoje ir kad tai neabejotinai buvęs startsakalis; jis labai agresyvus ir naktį jį lengvai gali supainioti su pelėda.

Didelėje ir draugiškoje Katerinos šeimoje jaučiuosi maloniai. Pokalbis pasuka prie legendinių įvykių saloje, dauguma iš kurių byloja apie parodytą drąsą ar bailumą tais laikais, kai jie dar naudodavosi lauko išvietėmis. Mėgstami ir keisti nutikimai gamtoje; aš praleidžiu čia dienas stebėdamas paukščius, žinduolius ir, deja, vabzdžius, kurių beveik nė vieno gerai nepažįstu.

Ar ten buvo ūdra, audinė ar muskusinė žiurkė? Ar ten buvo naras, antis ar nuodėgulė? Ar tas gyvis gelia, kanda ir ar yra nuodingas? Šiuos svarstymus pertraukia kur kas konkretesni klausimai vaikams. Ar nuleidai vandenį, ar išjungei dujas, ar uždarei tinklines duris, ar užsukai vandenį ( vandenį pumpuoja benzino variklis) ir ar pasidžiovei maudymosi kostiumėlį ir rankšluostį? Visa tai man primena dienas, praleistas prie Lavles ežero, tik be pasimatymų karštinės. Lavles ežeras, palyginti su Džordžo įlanka, yra sušvinkusi bala. Netgi 1962-ųjų vasarą ten buvo galybė motorinių valčių, o pakrantės vasarnamių išviečių turinys keliavo tiesiai į ežerą. Kanadoje gamta yra daug gražesnė ir turtingesnė negu anais laikais Naujajame Hampšyre. Tačiau pušų sakai ant pirštų yra vienodi visur; ir vaikai kiaurą dieną neišdžiūstančiais plaukais, ir šlapi maudymosi kostiumėliai, ir kas nors būtinai su nubrozdintu keliu arba įsivaręs rakštį, ir basų kojų šlepsėjimas po prieplauką, ir barniai... nuolatiniai barniai. Man tai patinka. Trumpam labai nuramina. Aš beveik imu įsivaizduoti, kad mano gyvenimas buvo visai kitoks, negu jis buvo.

Per plonas vasarnamių sienas gali daug sužinoti. Pavyzdžiui, kartą girdėjau, kaip Čarlis Kilingas pasakė Katerinai, kad aš esąs „nepraktikuojantis homoseksualas“.

— Ką tai reiškia? — paklausė jo Katerina.

Aš sulaikiau kvėpavimą stengdamasis išgirsti Carlio atsakymą — jau seniai noriu sužinoti, ką reiškia „nepraktikuojantis homoseksualas“.

— Tu juk žinai, ką aš turiu galvoje, Katerina, — pasakė Čarlis.

— Nori pasakyti, kad jis to nedaro, — tarė Katerina.

— Manau, kad ne, — pasakė Čarlis.

— Bet jeigu jis galvoja apie tai, tai įsivaizduoja save su vyru? — paklausė Katerina.

— Manau, kad jis apie tai negalvoja, išvis negalvoja, — atsakė Čarlis.

— Tuomet kodėl tau atrodo, kad jis homoseksualus? — paklausė Katerina.

Čarlis atsiduso; vasarnamiuose buvo girdėti net atodūsiai.

— Jis gana simpatingas, — pasakė Čarlis. — Merginos neturi. Ar jis kada nors turėjo merginą?

— Aš nesuprantu, ką tai turi bendra su homoseksualumu? — pasakė Katerina. — Jis neatrodo homoseksualus, bent jau man.

— Aš nesakau, kad jis homoseksualus, — pasakė Čarlis. — „Nepraktikuojantis homoseksualas“ ne visada žino, kas jis toks.

Štai ką reiškia būti „nepraktikuojančiu homoseksualu“, pagalvojau: tai reiškia — aš nežinau, kas esu!

Kiekvieną dieną diskutuojama, ką valgysime ir kas plauks su viena iš prieplaukos valčių į stotį parvežti maisto ir kitų gyvybiškai būtinų dalykų. Sarašas sudaromas iš to, kas būtiniausia:

benzinas

baterijos

tvarsliava

kukurūzai (jeigu bus)

repelentas vabzdžiams

sumuštiniai ir bandelės (daug)

kiaušiniai

pienas

miltai

sviestas

alus (daug)

vaisiai (jeigu bus)

kiauliena

pomidorai

skalbinių spaustukai (Pru užsakymu)

citrinos

lervučių.

Aš sutinku žiūrėti, kai vaikai rodo man, kaip jie išmoko vairuoti valtį. Sutinku plaukti su Čarliu Kilingu į žvejybą; man iš tiesų patinka gaudyti ešerius — vieną dieną per metus; aš prisidedu prie kiekvieno neatidėliotino darbo saloje; Gibsonams reikia atnaujinti prieplauką; Gibsonai keičia valčių stoginės malksnas.

Kasdien aš pasisiūlau savanoriu plaukti į stotį: apipirkti didelę šeimą man yra pramoga, nes šiaip to daryti netenka.

Drauge pasiimu vieną ar du vaikus — antraip tik aš vienas turėčiau malonumą vairuoti valtį. Ir aš visada gyvenu kambaryje su vienu iš Kilingų vaikų — tikriau sakant, vienam iš vaikų tenka dalintis kambariu su manimi. Aš užmiegu klausydamasis, kaip nuostabiai netolygiai kvėpuoja miegodamas vaikas, kaip klykia naras virš tamsių vandenų, kaip pliuškena bangos, atsimušdamos į pakrantės uolas. O rytais, gerokai prieš atsibundant vaikui, aš girdžiu žuvėdras ir galvoju apie raudonąjį pikapą, važiuojantį pakrantės keliu iš Hempton Bičo iki Rai Harboro; girdžiu gergždų karingų varnų kranksėjimą, ir tie šaižūs jų ginčai ir barniai primena man, jog aš pagaliau sugrįžau į realų pasaulį — į pasaulį, kuris man žinomas.

Trumpą akimirką, kol varnos nepradeda savo piktos erzelynės, įsivaizduoju, kad čia, Džordžo įlankoje, radau tai, kas kadaise buvo pavadinta Naujuoju Pasauliu, — vėl išlipau į krantą nepaliestos žemės, kurią Vatahantovetas pardavė mano protėviui. Nes Džordžo įlankoje įmanoma įsivaizduoti Šiaurės Ameriką, kokia ji buvo anksčiau, kol kruvina Jungtinių Valstijų apgaulė ir bukas nerūpestingumas ją visiškai sugadino!