Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Naujojo Hampšyro universiteto Garbingoji draugija atsisakė duoti jam savo stipendiją; mokinys, turintis tokių akademinių pasiekimų kaip Ovenas, buvo mielai laukiamas Naujojo Hampšyro universitete, tačiau Garbingoji draugija — dėl šios pribloškiančios ir nemalonios informacijos — negalinti suteikti jam stipendijos; jeigu jis stos į Naujojo Hampšyro universitetą, tai tik savo lėšomis.

Harvardo ir Jeilio universitetai buvo atlaidesni, tačiau ir ten padėtis komplikavosi. Jeilis norėjo dar kartą su juo pasikalbėti; jie netruko teisingai įvertinti „kaltinimus“ antisemitizmu kaip melą, tačiau Ovenas neabejotinai buvo pernelyg atvirai nusiteikęs priešiškai katalikų atžvilgiu. Jeilis norėjo atidėti Oveno stojimą metams. Priėmimo skyriaus direktorius jam patarė metams susirasti kokį nors prasmingą darbą ir kad jo darbdavys kas kažkiek laiko rašytų jam raportus apie Oveno „charakterį ir atsidavimą darbui“. Dano Nidemo manymu, tai protingas, teisingas ir ne toks jau neįprastas sprendimas tokiam geram universitetui kaip Jeilio. Ovenas nesiginčijo su Danu. Jis tiesiog nesutiko su pasiūlymu.

— TARSI BŪČIAU PALEISTAS LYGTINAI, — pasakė jis.

Harvardas taip pat pasielgė teisingai ir protingai — ir šiek tiek reikliau ir kūrybiškiau už Jeilį. Harvardas pareiškė taip pat norintis atidėti priėmimą, bet tiksliau apibūdino „prasmingą darbą“, kurį jie pageidavo, kad Ovenas dirbtų. Jie norėjo, kad jis dirbtų katalikų bažnyčiai — bet kokį darbą; jis galėtų skirti savo laiką savanoriškai tarnybai katalikų paramos įstaigose, dirbti socialiniu darbuotoju kokioje nors katalikų labdaros organizacijoje arba kad ir toje pačioje mokykloje, kurios šventosios statulą išniekino. Šv. Mykolo bažnyčios kunigas tėvas Findlis pasirodė esąs mielas žmogus; jis ne tik nepabrėžė Oveno kaltės, bet — po pokalbio su Danu Nidemu — netgi pasiryžo kuo galėdamas pagelbėti Ovenui (dėl stojimo į koledžą).

Netgi kai kurie parapijos mokyklos mokiniai užstojo Oveną. Bazis Terstonas, kuris atmušė kamuoliuką pažemiui ir kuris turėjo padaryti paskutinį autą, kad Ovenui Miniui nebūtų reikėję mušti, — netgi Bazis Terstonas užtarė Oveną, sakydamas, kad jam „buvę nelengva“; kad jis turėjęs „priežasčių“ jaustis nusiminęs. Direktorius Vaitas ir policijos viršininkas Paikas norėjo „įkišti jį į cypę“, bet Šv. Mykolo mokykla ir tėvas Findlis buvo labai geranoriški.

Danas pasakė, kad tėvas Findlis „pažįsta šeimą“ ir labai užjautė Oveną, sužinojęs, kas jo tėvai. Jis turėjęs „reikalų“ su ponais Miniais, ir nors neatskleidė, kas tai buvo per „reikalai“, tėvas Findlis prižadėjo padarysiąs kas galėtų padėti Ovenui.“ Ir jau tikrai nepajudinsiu nė piršto, kad jam pakenkčiau“, — pasakė kunigas Findlis.

Danas Nidemas pasakė Ovenui, kad Harvardas turi neblogą pasiūlymą. „Daugybė katalikų atlieka gerus darbus, Ovenai, — pasakė jam Danas. — Kodėl nepažiūrėjus iš arčiau, kas tai per geri darbai?“

Kurį laiką maniau, kad Ovenas sutiks su Harvardo pasiūlymu — su „KATALIKIŠKU SANDĖRIU“, kaip pats jį pavadino. Jis netgi nuėjo pasikalbėti su kunigu Findliu; tačiau, atrodo, kad toks nuoširdus kunigo Findlio noras jam padėti sutrikdė Oveną. Galbūt tėvas Findlis Ovenui patiko, ir tai taip pat jį sutrikdė.

Galiausiai jis atmetė KATALIKIŠKĄ SANDĖRĮ.

— MANO TĖVAI NIEKADA TO NESUPRASTU, — paaiškino jis. — BE TO, AŠ NORIU MOKYTIS NAUJOJO HAMPŠYRO UNIVERSITETE — AŠ NORIU BŪTI GRETA TAVĘS, NORIU MOKYTIS TEN PAT, KUR IR TU, — pasakė jis man.

— Bet tu negausi stipendijos, — priminiau jam.

— DĖL TO NESIJAUDINK, — atsakė jis. Tada jis man nepasakė, kad jau buvo išsirūpinęs tenai „stipendiją“.

Jis kreipėsi į Greivsendo Jungtinių Valstijų kariuomenės šaukimo punktą; kaip sakoma Naujajame Hampšyre, viskas buvo sutvarkyta „tarp savų“. Jie jau žinojo, kas jis toks — jis buvo geriausias Greivsendo akademijos absolventas, nors ir per plauką negavęs vidurinės mokyklos diplomo. Jis buvo priimtas į Naujojo Hampšyro universitetą — tą jie taip pat žinojo; buvo apie tai skaitę „Greivsendo žiniose“. Negana to, jis čia buvo tarsi vietinis didvyris; pats nedalyvaudamas sužlugdė diplomų įteikimo ceremoniją. O dėl kariuomenės šauktinių kortelių padirbinėjimo ir pardavinėjimo, Jungtinių Amerikos Valstijų verbuotojai žinojo, kur čia šuo pakastas: tai buvo daroma grynai dėl alkoholinių gėrimų — čia nebuvo jokios nepagarbos šaukimui į kariuomenę, tą jie tikrai žinojo. O koks jaunas nuotykių ištroškęs amerikietis kartkartėmis ko nors neišniekina?

Štai taip Ovenas gavo savo „stipendiją“ Naujojo Hampšyro universitete; jis užsirašė į Atsargos karininkų mokymo korpusą — prisimenate, kaip tai būdavo? Tu lankai koledžą Jungtinių Valstijų karinių pajėgų sąskaita ir, kol esi koledže, lankai keletą kursų, kuriuos karinės Jungtinių Valstijų pajėgos pasiūlo — karo istoriją ir mažųjų dalinių taktiką — tokius ir panašius dalykus, kurie nėra baisiai sunkūs. Pirmąją mokslo metų vasarą reikia palankyti bazinio lavinimo kursą, trunkantį, kaip įprasta, šešias savaites. O baigdamas universitetą gauni karininko laipsnį; baigi kaip vyresnysis Jungtinių Valstijų kariuomenės leitenantas ir esi skolingas savo šaliai ketverius metus tikrosios tarnybos ir dvejus metus kaip atsargos karininkas.

— KUO BLOGAS MANO SPRENDIMAS? — paklausė Ovenas Minis Dano ir manęs. Kai jis atskleidė mums savo planus, ėjo dar tik 1962-ieji ir Vietname buvo iš viso 11300 Jungtinių Valstijų kariškių ir nė vieno sustiprinto dalinio.

Ir vis dėlto Danas nepritarė Oveno sprendimui.

— Harvardo variantas man patiko labiau, — pasakė Danas.

— BET DABAR MAN NEREIKĖS GAIŠTI METU, — atšovė Ovenas. — IR AŠ BŪSIU SU TAVIM — ARGI NE PUIKU? — paklausė jis manęs.

— Taip, tai puiku, — atsakiau. — Aš tik šiek tiek nustebau, ir tiek.

Aš buvau daugiau negu „šiek tiek nustebęs“ — mane pritrenkė tai, kad Jungtinių Valstijų karinės pajėgos jį priėmė!

— Nejaugi jie neturi ūgio standartų? — sušnibždėjo man Danas.

— Aš maniau, kad jie turi atitinkamo svorio reikalavimus, — pasakiau.

— TU KALBI APIE ŪGIO IR SVORIO REIKALAVIMUS, — pasakė Ovenas. — JIE YRA TOKIE: ŪGIS NET PENKIOS PĖDOS, O SVORIS ŠIMTAS SVARU.

— Ar tavo ūgis penkios pėdos, Ovenai? — paklausė Danas.

— Ir nuo kada tu sveri šimtą svarų? — paklausiau.

— AŠ PRISIŠVEIČIAU BANANU IR LEDU, — pasakė Ovenas Minis. — IR KAI JIE MATAVO MANE, ĮKVĖPIAU ORO IR ATSISTOJAU ANT PIRŠTU GALU!

Ką gi, liko tik jį pasveikinti; jis buvo visiškai patenkintas savaip susitvarkęs stipendijos klausimą. Ir kaip tik tuo metu paaiškėjo, kad jis galutinai nugalėjo Rendį Vaitą. Tada dar nei Danas, nei aš nežinojome apie jo „sapną“; manau, kad būtume kiek sunerimę dėl jo stojimo į Jungtinių Valstijų karines pajėgas, jeigu jis būtų mums papasakojęs, ką sapnavo.

O tą vasario rytą, kai pastorius Luisas Merilis įžengė į Didžiąją salę ir su tokiu siaubu įsispitrėjo į nukirsdintą ir apipjaustytą Mariją Magdaleną, Danas Nidemas ir aš negalėjome įžvelgti taip toli į ateitį; mums tik rūpėjo, kad pasibaisėjęs pastorius vis dėlto sugebėtų perskaityti maldą, kad nežymus jo mikčiojimas iš siaubo pamačius Marijos Magdalenos būklę neperaugtų į visiškai nerišlų ir nesuprantamą mykimą. Jis stovėjo priešais sceną ir išplėtęs akis žiūrėjo į ją — pamiršo net nusivilkti jūreivišką striukę ir nusiimti jūreivišką megztą kepuraitę; o kadangi kongregacionistai ne visada dėvi pastoriaus apykaklę, tai Luisas Merilis atrodė labiau panašus ne į mūsų mokyklos dvasininką, bet į įkaušusį jūreivį, staiga susidūrusį su kažkuo tokiu, kas paskatino jį atsiversti į kitą tikėjimą.