Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Kažin, kuo tapo jo motina? Jeigu Micei Liš pavyko ištekėti, — kol dar nebuvo per vėlu, — galbūt ji taip pat tapo moraliste!

1962-ųjų rudenį, būdami Naujojo Hampšyro universiteto pirmakursiai, mudu su Ovenu džiaugėmės tam tikrais privalumais, kurių neturėjo mūsų kuklesni, mažiau patyrę bendrakursiai. Mums negaliojo bendrabučio taisyklės, nes mes gyvenome namuose — važinėjome į Greivsendą ir turėjome leidimus statyti savo transporto priemones universiteto kieme, o kiti pirmakursiai to negalėjo daryti. Pusę laiko namuose praleisdavau pas senelę, o kitą pusę pas Daną; ir tai buvo papildomas privalumas, nes kai vakarėlis užsitęsdavo iki išnaktų, pasakydavau Danui, kad nakvosiu pas senelę, o senelei, kad pas Daną, — ir visai neparvažiuodavau namo! Ovenui niekas neliepdavo grįžti iki tam tikro laiko; turint galvoje, kad jis kiekvieną naktį tą vasarą praleisdavo Esteros bute, aš stebėjausi, kad jis apskritai jaučia reikalą grįžti namo. Tačiau Esteros kambario draugės sugrįžo į bendrabutį. Jeigu Ovenas būtų pasilikęs pas Esterą, tai nebūtų buvę jokio klausimo, kurioje lovoje jis miegos, — nesvarbu, ar jie su Estera „darė tai“, ar ne, jie norom nenorom turėjo būti patyrę intymų artumą gulėdami ant karališko dydžio Esteros čiužinio. Bet kai prasidėjo paskaitos, Ovenas nakvodavo pas Esterą ne dažniau kaip kartą ar du per savaitę.

Buvo ir dar keletas privalumų, palyginti su kitais pirmakursiais. Mes buvome užgrūdinti griežtų Greivsendo akademijos reikalavimų; mokslas Naujojo Hampšyro universitete atrodė daug lengvesnis. Man tai buvo į naudą, nes — kaip Ovenas mane mokė — aš privalėjau skirti daugiau laiko namų užduotims atlikti. O čia — palyginti su tuo krūviu, prie kurio buvau įpratęs akademijoje, — būdavo užduodama kur kas mažiau ir aš — nors kartą — turėjau marias laiko. Aš gaudavau gerus pažymius beveik be jokių pastangų; ir pirmą kartą — nors tam reikėjo dvejų ar trejų metų — aš pradėjau manyti, jog „turiu galvą“. Tačiau tokie santykinai nedideli universiteto reikalavimai visiškai priešingai paveikė Oveną Minį.

Jis galėjo atlikti viską, ko reikalaujama, net nepajudindamas piršto, ir taip aptingo. Netrukus įprato nesistengti gauti geresnių pažymių, negu jam reikėjo Atsargos karininkų mokymo korpuso stipendijai užsitikrinti; mano nuostabai, geriausius pažymius jis visada gaudavo iš šio korpuso kursų — vadinamųjų karo mokslų. Mes daug kursų lankėme drauge; iš anglų kalbos ir istorijos aš, tiesą sakant, turėjau geresnius pažymius negu Ovenas — Balsas pasidarė abejingas rašymui!

— AŠ KURIU MINIMALISTINĮ ŠTILIU, — pasakė jis mūsų anglų kalbos dėstytojai, kuri pasiskundė, kad savo darbuose Ovenas neišplėtoja temų; niekada savo teiginiams nepateikia daugiau kaip vieno pavyzdžio. — IŠ PRADŽIU SAKOTE MAN, KAD AŠ NETURIU RAŠYTI DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS, O DABAR NORITE, KAD „RUTULIOČIAU“ MINTĮ, KAD RAŠYČIAU „PLAČIAU“. AR TAI NUOSEKLU? — paklausė jis anglų kalbos dėstytojos. — GAL NORITE, KAD AŠ PAKEISČIAU IR SAVO ASMENYBĘ?

Greivsendo akademijoje Balsas buvo įtikinęs daugumą dėstytojų, kad jo išsišokimai ir keistenybės yra ne tik jo asmeninė teisė, bet taip pat neatskiriama dalis jo visuotinai pripažinto pažangumo, tuo tarpu kur kas įvairiapusiškesnio, bet drauge labiau specializuoto Naujojo Hampšyro universiteto dėstytojai visai neturėjo tikslo ugdyti „sveiką berniuką“, nieko panašaus; universiteto dėstytojai netgi nesudarė tarpusavyje bendruomenės ir neturėjo bendros nuomonės, kad Ovenas Minis yra puikus studentas, ir jiems buvo nė motais jo asmeninės teisės, ir jie netoleravo jo išsišokimų ir keistenybių. Jų dėstomi kursai buvo skirti ne specialiai ugdyti kiekvienam studentui, juos domino pats dėstomas dalykas — juos jaudino tiktai universiteto strategija arba jų pačių katedros universiteto viduje ir bendras jų požiūris į studentus buvo toks, kad mes turime prisitaikyti prie jų mokymo metodų ir tvarkos.

Ovenas Minis, kuris taip išsiskyrė iš kitų — visą laiką, kiek jį pažinojau, — Naujojo Hampšyro universitete šalčiausiai liko nepastebėtas. Nė per vieną paskaitą jis neišsiskirdavo taip kaip raudonasis jo pikapas tarp daugybės ekonominio modelio automobilių, daugumos tėvų perkamų daugumai studentų, — senelė nupirko man mėlyną folksvageną „vabalą“; universiteto automobilių aikštelėje buvo tiek daug tokios markės, tų pačių metų ir mėlynos spalvos automobilių, kad aš atrasdavau savąjį tiktai pagal numerio lentelę arba daiktus, paliktus ant galinės sėdynės.

Ir nors Ovenas ir aš iš pradžių manėme, kad Esteros draugystė mums yra privalumas, ji taip pat prisidėjo, kad Ovenas Minis jautėsi Dareme svetimas; Estera turėjo daug draugų iš vyresniųjų kursų, kai mes mokėmės pirmame. Su tais vyresniųjų kursų studentais mudu su Ovenu ir leisdavome laiką; mums nebuvo būtinybės užmegzti pažinčių su pirmakursiais — ir kai Estera ir jos draugai baigė, mudu su Ovenu likome be draugų.

Nežinau, kas tą 1962-ųjų vasarą sukėlė man baimę — kas tai buvo per baimė, — bet ją pakeitė atsiskyrimo jausmas, lyg būčiau buvęs keistai nuo visko atskirtas, bet ne vienišas; vienišumas atėjo vėliau. O dėl baimės — tai tam, regis, turėjo visiškai pakakti spalį įvykusios raketinės Kubos krizės; jos turėjo pakakti, kad mes dėtume iš baimės į kelnes, kaip be jokio pagrindo mėgsta sakyti Naujojo Hampšyro gyventojai. Bet Ovenas pasakė Esterai ir man, taip pat visai dykinėjančiai kompanijai Esteros bute:

— NEBIJOKITE, ČIA NIEKO BAISAUS. TAI TIK PAMOSAVIMAS BRANDUOLINIU GINKLU — NIEKO IŠ TO NEBUS. PATIKĖKITE, AŠ ŽINAU.

Iš tikrųjų tuo jis norėjo pasakyti, kad jis tikrai žino, kas laukia jo paties; žino, kad ne raketos jį pribaigs — nei mūsiškės, nei sovietų — ir, kad ir kas tai būtų, tas neįvyks 1962-ųjų spalį.

— Iš kur žinai, kad nieko nebus, — kažkas paklausė jo. Tai buvo vaikinas, kuris ištisai sėdėdavo pas Esterą, lyg būtų laukęs, kada Ovenas gaus galą. Jis vis įkalbinėjo Esterą perskaityti „Aleksandrijos kvartetą“ — ypač „Džastiną“ ir „Klėją“, kurias tas vaikinas atseit perskaitęs keturis ar penkis kartus. Estera nebuvo mėgėja skaityti, o aš buvau tik pradėjęs „Džastiną“. Ovenas Minis perskaitė visas keturias ciklo dalis ir pasakė Esterai ir man, kad nesivargintume skaitydami likusias tris.

— TOLIAU VISKAS TAS PATS, IR NE KAŽIN KAIP PARAŠYTA, — pareiškė Ovenas. — VIENOS KNYGOS APIE SEKSĄ SVETIMOJE APLINKOJE PER AKIS.

— Ką tu žinai apie „seksą svetimoje aplinkoje“? — paklausė kvarteto mylėtojas Oveno. Ovenas vaikinui neatsakė. Jis, be abejo, žinojo, kad vaikinas varžosi su juo dėl Esteros palankumo. Taip pat jis žinojo, kad varžovų drąsą geriausia palaužti ignoravimu.

— Ei! — sušuko vaikinas Ovenui. — Aš su tavim kalbu. Iš kur žinai, kad nebus karo?

— KARAS TIKRAI BUS, — atsakė Ovenas Minis. — TIK NE DABAR — NE DĖL KUBOS. ARBA CHRUŠČIOVAS IŠSIVEŠ RAKETAS IŠ KUBOS, ARBA KENEDIS PASIŪLYS JAM KĄ NORS PRESTIŽUI IŠGELBĖTI.

— Tas mažylis viską žino, — leptelėjo vaikinas.

— Nevadink jo „mažyliu“, — pasakė Estera. — Tokio didelio penio kaip jo niekas neturi. O jeigu kas ir turi, tai man tas nerūpi, — pridūrė Estera.

— NEREIKIA TAIP ŠIURKŠČIAI KALBĖTI, — pasakė Ovenas Minis.

Daugiau to vaikino, kuris norėjo, kad Estera perskaitytų „Aleksandrijos kvartetą“ mes nebematėme. Prisipažinsiu, kad Greivsendo akademijos sporto salės dušuose — po kamuolio dėjimo į krepšį treniruočių — buvau pastebėjęs, kad Oveno pimpis itin didelis. Palyginti su jo kūnu — milžiniškas!