Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Mano pusbrolis Simonas, kurio pimpis buvo itin mažas — galbūt dėl Esteros tampymo vaikystėje, — kartą pareiškė, kad erekcijos metu maži pimpiai padidėja, labai smarkiai padidėja; tuo tarpu dideli pimpiai kietėdami niekada per daug nepadidėja. Prisipažįstu: aš nežinau — neturiu tokios nepalaužiamos ar viltingos teorijos kaip Simono. Vienintelis kartas, kai mačiau Oveno „miką“ pasistojusį, buvo tada, kai jis gulėjo suvystytas — jis buvo vienuolikmetis Kūdikėlis Jėzus; ir nors jo erekcija buvo toli gražu nederantis dalykas, tas vaizdas man nepasirodė pritrenkiantis.

O dėl kamuolio dėjimo į krepšį, mudu su Ovenu, aišku, per mažai treniravomės; pirmajam kursui baigiantis, 1963-iųjų vasaros pradžioje, kai mums jau buvo dvidešimt vieneri — pagaliau galima legaliai gerti! — mes jau sunkiai įdėdavome kamuolį per penkias sekundes. Visą vasarą turėjome dirbti — vien tam, kad pajėgtume sugrįžti prie pradinio keturių sekundžių rezultato. Tą vasarą Vietname budistai rengė demonstracijas — viešai deginosi. Tą vasarą Ovenas pasakė:

— KĄ VEIKIA KATALIKAS PREZIDENTAS BUDISTINĖJE ŠALYJE?

Tą vasarą prezidentui Diemui jau nedaug buvo likę; prezidentui Džonui F. Kenedžiui taip pat buvo likę nedaug. Ir tą vasarą aš nuėjau dirbti į Minių granito kompaniją.

Aš turėjau iliuziją, kad dirbsiu ponui Miniui; jis taip pat turėjo tokią iliuziją. Tačiau ne vieną kartą man buvo pademonstruota, kas kam toje šeimoje vadovauja. Iš pat pradžių turėjau suprasti, kad svarbiausias čia Ovenas.

— MANO TĖVAS NORI, KAD TU PRADĖTUM DIRBTI PAMINKLU KRAUTUVĖJE, — pasakė jis man. — PRADĖSI PAŽINTĮ NUO GALUTINIO PRODUKTO — ŠIAME VERSLE LENGVIAU PRADĖTI NUO DAILINIMO DARBU. KEBLIAUSIA YRA KASTI IŠ ŽEMĖS. NEMANYK, KAD TAVE TAUSOJU, BET DARBAS SU GRANITU YRA LABAI PANAŠUS Į KURSINIO DARBO RAŠYMĄ. JUODRAŠTIS GALI PRIBAIGTI. JEIGU Į KRAUTUVĘ PRISTATOMA GERA MEDŽIAGA, DAILINIMO DARBAS NESUNKUS: AKMENS PJAUSTYMAS, RAIDŽIU GRAVIRAVIMS — REIKIA TIKTAI KRUOPŠTUMO. O GLUDINTI IR ŠVEISTI REIKIA IŠ LĖTO.

NESKUBĖK PEREITI DIRBTI Į KIRTYKLĄ. KAI DARAI ANTKAPĮ, BENT JAU AKMENS DYDIS YRA APRĖPIAMAS — IR ĮRANKIAI, IR PRODUKTAS ČIA MAŽESNI, BE TO KRAUTUVĖJE KIEKVIENA DIENA SKIRTINGA; NIEKADA NEŽINAI, KIEK TURĖSI DARBO — ŽMONĖS NEMIRŠTA PAGAL TVARKARAŠTĮ, ŠEIMOS NEUŽSISAKO ANTKAPIU IŠ ANKSTO.

Neabejoju, kad jis nuoširdžiai rūpinosi mano saugumu, ir žinau, kad viską išmanė apie granitą; tai buvo išmintingas patarimas mokytis pažinti akmenį pradedant nuo mažesnių, subtilesnių jo pavidalų prieš susiduriant su bauginančio dydžio ir svorio luitais kirtykloje. Visi kirtyklos darbininkai — signalininkas, strėlinio krano vairuotojas, gręžėjai, sprogdintojai ir netgi pjovėjai, kurie turi apdoroti uolieną prieš supjaustant į antkapio dydžio gabalus, — visi kirtyklose dirbantys vyrai turėjo mažiau erdvės paklaidai negu krautuvės darbininkai. Ir vis dėlto aš maniau, kad ne vien iš rūpesčio Ovenas mane visą 1963-iųjų vasarą išlaikė paminklinių akmenų krautuvėje. Juk aš visų pirma norėjau užsiauginti raumenis; o darbas paminklų krautuvėje buvo kur kas lengvesnis negu miško kirtimas pas dėdę Alfredą. O antra, pavydėjau Ovenui jo įdegimo — jis visą laiką dirbo kirtyklose, išskyrus tas dienas, kai lydavo; per lietų jis dirbdavo su manimi krautuvėje. Be to, kviesdavomės jį, kai ateidavo klientas užsakyti antkapio; Ovenas reikalavo, kad be jo tas nebūtų daroma, — ir kai paminklą užsakydavo ne laidotuvių namai, o šeimos narys arba artimas velionio bičiulis, mes būdavome dėkingi, kad Ovenas nori to reikalo imtis.

Jis labai mokėjo tą daryti — su didele pagarba sielvarto ištiktiesiems, su ypatingu taktu (sugebėdamas kartu likti labai dalykiškas). Nemanykite, jog tai reiškėsi vien teisinga pavardės rašyba ir porą kartų tikrinamomis gimimo ir mirties datomis; turiu galvoje tai, kad mirusiojo asmenybė būdavo nuodugniai aptariama, trumpai sakant, Oveno tikslas buvo padaryti ne bet kokį, bet velioniui DERANTĮ ir jį ATITINKANTĮ antkapį. Būdavo atsižvelgiama ir į mirusiojo skonį; antkapio dydis, forma ir akmens spalva būdavo tiktai bendriausi darbo apmatai; Ovenas siekdavo išsiaiškinti skonį tų gedėtojų, kurie aplankys kapą daugiau negu vieną kartą. Nemačiau, kad klientas būtų buvęs nepatenkintas galutiniu produktu; deja, Minių granito kompanijos bėda ta, kad aš apskritai čia nemačiau daug klientų.

— TAI TAVO TUŠTYBĖ, — pasakė man Ovenas, kai aš pasiskundžiau dėl užsitęsusios mokinystės antkapių krautuvėje. — JEIGU STOVĖSI KIRTYKLOS DUGNE GALVODAMAS APIE TAI, KAIP TU ČIA GRAŽIAI ĮDEGSI SAULĖJE — ARBA KAIP UŽSIAUGINSI TUOS SAVO KRETINIŠKUS RAUMENIS, — TAI BAIGSIS TUO, KAD ANT TAVĘS UŽGRIUS DEŠIMTIES TONU GRANITO LUITAS. BE TO, TĖVAS MANO, KAD TAU PUIKIAI SEKASI DIRBTI SU ANTKAPIAIS.

Bet aš nemanau, kad ponas Minis būtų pastebėjęs mano darbą su antkapiais; pirmą kartą poną Minį krautuvėje sutikau rugpjūčio mėnesį, ir jis labai nustebo mane pamatęs, bet visada visur mane išvydęs jis sakydavo vis tą patį: „Ar tik čia ne Džonis Vilraitas!“ Bet kai nelydavo ir kai nebūdavo klientų, Ovenas ateidavo į krautuvę tik tuomet, jeigu pasitaikydavo koks itin sudėtingas užsakymas, neįprasta antkapio forma, daugybė siaurų vingių ir smailių kampų ir taip toliau. Paprastai Greivsendo šeimos žvelgė į mirtį niūriai ir nekūrybiškai; mes gavome vos kelis įmantresnių akmens plokščių užsakymus, ir dar mažiau užsakymų arkoms su abakais kapitelio viršuje ir nė vieno užsakymo angelams. Dėl to labai gaila, nes pamatyti Oveną, dirbantį su deimantiniu disku, reiškė stebėti tikrą paminklodaros meistrystę. Niekas taip nemokėjo pjauti deimantiniu disku, kaip Ovenas Minis.

Deimantinis diskas panašus į gembinį pjūklą medienai pjauti, pažįstamą man iš dėdės lentpjūvės; deimantinis diskas yra stalo pjūklas, tačiau ašmenys įtaisyti ne į stalą — disko ašmenys su inkrustuotais deimantais nuleidžiami prie stalo su rėmu. Disko ašmenys yra maždaug dviejų pėdų skersmens, nusagstyti (arba „nusmaigstyti“) deimanto gabaliukais — vos pusės colio ilgio ir ketvirtadalio colio ilgio. Priartėję prie granito, ašmenys nustatytu kampu perpjauna jį iki pat medžio. Tai labai aštrūs ašmenys, jie pjauna tiksliai ir lygiai; ypač tinka glotniai nupjauti paminklinio akmens viršui ir šonams. Rėžia kaip skalpelis, be jokios klaidos, nebent rėžiančiojo ranka sujudėtų. Palyginti su kitais granito verslo pjūklais, tai toks subtilus ir aštrus įrankis, kad jo niekas net nevadina pjūklu, o tik visada „deimantiniu disku“. Jis riekia granitą taip lengvai, kad tas beveik nesipriešina, ir ūžia ne taip smarkiai kaip dauguma mechaninių medžio pjūklų; deimantinis diskas taip plonai — labai graudžiai — zvimbia. Ovenas Minis kartą pasakė: „DEIMANTINIS DISKAS PRAVIRKDO AKMENĮ“.

Įsivaizduokite, kiek laiko jis praleido toje baugioje antkapių krautuvėje Voter gatvėje, apsuptas paminklinių akmenų su nebaigtomis iškalti mirusiųjų pavardėmis, — argi tad keista, kad jis PAMATE savo paties pavardę ir mirties datą ant Skrudžo antkapio? Ne; keista tai, kad jis NEMATĖ tokių baisybių kiekvieną dieną! O kai jis užsidėdavo tuos kraupius apsauginius akinius ir nuleidęs deimantinį diską imdavo rėžti akmenį, nepaliaujamas ašmenų žviegimas, matyt, priminė jam nesikeičiantį jo paties balsą, kurį ponas Maksvinis pavadino „tolygiu cypimu“. Po vasaros, praleistos antkapių krautuvėje, aš jau galėjau suprasti, ką Ovenas Minis randa bažnyčios tyloje, maldos ramybėje, giesmių ir litanijų lėtoje kaitoje ir netgi primityviame sportiniame kamuolio dėjimo į krepšį rituale.