Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Mano manymu, 1964-ieji nebuvo labai įdomūs. Generolas Grinas pakeitė generolą Šarpą. Ovenas papasakodavo man daugybę karo naujienų — būdamas geras Atsargos karininkų mokymo korpuso studentas, jis didžiavosi tokiomis žiniomis. Prezidentas Džonsonas atšaukė savo išlaikytinius iš Pietų Vietnamo.

— APSKRITAI TAI NĖRA OPTIMISTINIS ŽENKLAS, — pasakė Ovenas Minis. Nors dauguma Naujojo Hampšyro profesorių nelaikė Oveno ypač gabiu, karinių mokslų profesoriai buvo juo tiesiog susižavėję. Tais metais admirolas Sarpas pakeitė admirolą Feltą, generolas Vestmorlendas pakeitė generolą Harkinsą, generolas Vileris pakeitė generolą Teilorą, generolas Džonsonas pakeitė generolą Vilerį, o generolas Teiloras pakeitė Henrį Kabotą Lodžą, kuris buvo Jungtinių Valstijų ambasadorius Vietname.

— VYKSTA DAUG ĮDOMIU DALYKU, — pasakė Ovenas Minis. Tais metais buvo priimta Tonkino įlankos rezoliucija, ir Ovenas paklausė:

— ARTAI REIŠKIA, KAD PREZIDENTAS GALI PASKELBTI KARĄ JO NEPASKELBDAMAS? — Tais metais Oveno pažymių vidurkis pasidarė mažesnis negu mano; tačiau karo mokslai jam sekėsi puikiai.

Netgi 1964-ųjų vasara niekuo ypatingu nepasižymėjo — nebent tuo, kad buvo užbaigta naujoji Marijos Magdalenos skulptūra ir tvirtai užkelta ant masyvaus Oveno Minio gamybos pjedestalo Šv. Mykolo mokyklos kieme, praėjus daugiau kaip dvejiems metams po jos pirmtakės nusiaubimo.

— TU TOKS NEPASTABUS, — pasakė man Ovenas. — JAU DVEJI METAI KAIP VARTININKĖS NEBĖRA VARTUOSE, O TU NET NEATKREIPEI DĖMESIO!

Tačiau aš tuojau pat pastebėjau, kad jis įkalbėjo kunigą Findlį nugriauti vartus. Baltai nutinkuota plytinė arka buvo dingusi; drauge su ja dingo ir pati tinkavimo koncepcija. Naujoji Marija Magdalena buvo iš pilkšvo granito, pilkšvo kaip antkapiai, NATŪRALIOS, kaip Ovenas ją vadino, spalvos. Jos veidas, kaip ir spalva, buvo kiek melancholiškas, beveik atsiprašantis; ir rankos buvo nebe maldaujamai ištiestos, o sudėtos ant plokščios krūtinės, iki pat riešų slepiamos rankovių ilgėliausio beformio jos apdaro, užkritusio ant nedidelių nuogų ir pilkut pilkutėlių pėdų. Kaip buvusi prostitutė, ji atrodė pernelyg kukli ir neturinti jokio šventosios požymio. Ir vis dėlto ji spinduliavo kažkokiu nuolaidumu; atrodė tokia pat paprasta, kaip mano motina.

O pjedestalas, ant kurio Ovenas ją užkėlė — kaip kontrastas rupiam statulos paviršiui (granitas niekada nebūna toks lygus kaip marmuras), — buvo glotniai nupoliruotas, nepaprastai lygiai nusklembtas. Deimantiniu disku Ovenas nupjovė keletą dailių briaunų, kurios sudarė įspūdį, jog Marija Magdalena stovi ant savo kapo arba kyla iš jo.

— NA, KĄ PASAKYSIT? — paklausė jis Esteros ir manęs. — TĖVAS FINDLIS LABAI PATENKINTAS.

— Mane verčia vemt — visa tai mane verčia vemt, — pasakė Estera. — Tik mirtis ir mirtis — daugiau tau nieko neišeina.

— ESTERA TOKIA JAUTRI, — pasakė Ovenas.

— Man šita patinka labiau negu senoji, — nedrąsiai pralemenau.

— NĖRA NET KO LYGINTI, — sutiko Ovenas Minis.

— Man patinka pjedestalas, — pasakiau, — toks įspūdis, kad ji... na... žengia iš savo kapo.

Ovenas energingai linktelėjo galva.

— TU TURI GERĄ AKĮ, — pasakė jis. — KAIP TIK TOKIO ĮSPŪDŽIO AŠ IR SIEKIAU. TAI IR YRA ŠVENTUJU ESMĖ, AR NE? ŠVENTASIS TURI ŽENKLINTI NEMIRTINGUMĄ!

— Koks mėšlas! — pasakė Estera. Tie metai ir Esterai buvo niekuo neišsiskiriantys; jau absolventė, ji vis dar gyveno savo skurdžiame kambarėlyje senojo koledžo bendrabutyje ir vis dar dirbo padavėja Kiterio ar Portsmuto omarų restoranėlyje. Aš niekada tenai nevalgiau, bet Ovenas sakė, kad restoranėlis visai neblogas — netoli jūros, šiek tiek perkrautas jūrinės tematikos puošmenomis (bučiais omarams gaudyti, plūdurais, inkarais ir lynais). Blogiausia, kad Estera nekentė omarų — vadino juos“ jūros vabzdžiais“ ir kiekvieną vakarą išsiskalaudavo plaukus citrinos sultimis, nes manydavo, kad jie atsiduoda žuvimi.

Manau, kad tie vakarai (ji dirbdavo tiktai vakarais) iš dalies lėmė tai, jog Oveno pažangumas taip nusmuko; jis jautė pareigą parvežti ją namo, o man atrodo, kad ji dirbo beveik kiekvieną vakarą. Estera turėjo vairuotojo teises ir nuosavą automobilį — tai buvo senasis Nojaus ševis, bet ji nemėgo vairuoti; turbūt turėjo reikšmės tai, kad dėdė Alfredas ir teta Marta atidavė jai „išdėvą“. Oveno manymu, ševis buvo geresnės būklės negu jo raudonasis pikapas; tačiau Estera žinojo, kad jis jau buvo nebenaujas, kai Istmenai atidavė jį Nojui, kuris perleido jį Simonui, o pastarasis, po nedidelės avarijos, atidavė jį Esterai.

Tačiau paimdamas Esterą po darbo, Ovenas Minis atsidurdavo Esteros bute ne anksčiau negu pirmą valandą nakties; Estera po darbo būdavo taip įsiaudrinusi, kad negalėdavo užmigti iki kokių dviejų — pirmiausia ji turėdavo išsiplauti galvą, o tai dar labiau išblaškydavo miegus; paskui jai reikėdavo pasiguosti. Dažnai kas nors ją įžeisdavo; kartais koks nors klientas mėgindavo kibti prie jos, ir kai jam tas nepavykdavo, nepalikdavo arbatpinigių. Be to, kitos padavėjos esančios „apgailėtinai nesupratingos“, sakydavo Estera. Ko jos nesuprasdavo, Estera neaiškindavo, bet jos irgi dažnai įžeisdavo Esterą. Ir jeigu Ovenas nepasilikdavo nakčiai jos bute, jeigu važiuodavo namo į Greivsendą, savo lovoje būdavo tiktai apie trečią.

Estera miegodavo visą rytą; bet Ovenui rytais būdavo paskaitos— arba vasarą jis turėdavo nuo ankstaus ryto būti akmens kirtykloje. Kartais jis atrodydavo man kaip pavargęs senas žmogus — pavargęs, senas, vedęs vyras. Mėginau sudominti jį mokslais, bet kuo toliau, tuo dažniau jis kalbėdavo apie mokyklą kaip apie vietą, kurią reikia kuo greičiau palikti.

— KAI IŠEISIU IŠ ČIA, — pasakė jis. — STOSIU TARNAUTI, TIK NENORIU TARNYBOJE TRINTI UŽPAKALIU KĖDĖS — KAS NORI KARIUOMENĖJE TERLIOTIS SU POPIERIAIS?

— Kas iš viso nori būti kariuomenėje? — paklausiau jo. — O kėdę užpakaliu trinti galėtum ir ilgiau negu dabar — taip kaip tu lankai koledžą, galėtum jau būti kariuomenėje. Aš tavęs nesuprantu — su tokiais gabumais galėtum be jokių pastangų gauti geriausius įvertinimus.

— Ar man daug naudos buvo iš to, kad Greivsendo akademijoje be jokių pastangų gaudavau geriausius įvertinimus, ką?

— Jeigu ta nelemta geologija nebūtų tavo pagrindinė specializacija, tai gal labiau domėtumeisi paskaitomis, — pasakiau jam.

— GEOLOGIJA MAN LENGVIAUSIA, — tarė Ovenas. — AŠ BENT JAU KAI KĄ ŽINAU APIE AKMENIS.

— Anksčiau tu nesiimdavai to, kas lengviausia, — pasakiau.

Jis patraukė pečiais. Prisimenate, kaip žmonės „pasiduodavo“? Ovenas Minis buvo pirmas mano sutiktas „pasidavęs“ žmogus, Estera, žinoma, nuo gimimo buvo „pasidavusi“, galbūt Ovenas nusižiūrėjo į Esterą, bet manau, kad jis nebuvo toks neoriginalus. Jis buvo originalus ir užsispyręs.

Aš taip pat buvau užsispyręs; dvidešimt dvejų metų jaunuoliai būna užsispyrę. Ovenas bandė mane išlaikyti paminklų krautuvėje visą 1964-ųjų vasarą. Aš pasakiau, kad vienos vasaros paminklų krautuvėje tikrai pakaks: arba jis leis man dirbti kirtyklose, arba aš pas jį išvis nebedirbsiu.

— AŠ TAI DARAU TAVO LABUI, — atsakė jis. — TAI GERIAUSIAS DARBAS GRANITO VERSLE, IR LENGVIAUSIAS.

— O gal aš nenoriu lengviausio, — atšoviau. — Gal leisk man pačiam spręsti, koks darbas man „geriausias“.

— TADA NEBEDIRBK, — pasakė jis.

— Gerai, — pasakiau. — Turbūt man reikės pasikalbėti su tavo tėvu.

— MANO TĖVAS TAVĘS NESAMDĖ, — atsakė Ovenas Minis.

Savaime suprantama, darbo aš nemečiau; tačiau meistriškai atsiteisiau už jo užsispyrimą — užsiminiau, kad man jau nebeįdomu treniruotis „dėti kamuolį į krepšį“. 1964-ųjų vasarą Ovenas Minis daugeliu atžvilgiu buvo panašus į „pasidavusį“ žmogų, tačiau jo aistra kamuolio metimams vėl atsinaujino. Mes padarėme kompromisą: iki rugpjūčio aš dirbau pameistriu prie deimantinio disko, o rugpjūtį, kai Jungtinių Amerikos Valstijų laivai „Maddox“ ir „Turner Joy“ buvo atakuoti Tonkino įlankoje, Ovenas pasiuntė mane dirbti signalininku į kirtyklas. Lyjant lietui jis leisdavo man dirbti su pjovėjais, o vasarai baigiantis paskyrė lovinio profilio gręžimo pameistriu.