Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Katerina sako tiesą. Reikia pamėginti atsiriboti nuo žinių. Šiandienos „The Globe and Mailu rašo, kad Nikaragvos kontros vykdė mirties bausmę kaliniams. Kontros apklausiami dėl „22 didelių žmogaus teisių pažeidimo atvejų“ — ir tie patys atgrasūs kontros „savo dvasia yra mūsų tėvynės įkūrėjų broliai“, sako prezidentas Reiganas! Tuo tarpu dvasinis Irano lyderis, ajatola, paragino visus musulmonus „duoti Amerikai į dantis“; kaip tik tokiam veikėjui Amerika ketina parduoti ginklus, ar ne taip? Jungtinės Amerikos Valstijos tiesiog nežino, ką daro.

Aš sutinku su Katerina. Laikas žvejoti; laikas stebėti to mažo vandens žinduolio uodegėlės plokštumą — ar tai ūdra, ar ondatra? Laikas išsiaiškinti. O tenai, kur įlankos vanduo darosi žalsvai mėlynas, o paskui mėlynės mėlynumo, ar tenai nardo naras ar tilvikas? Laikas sužinoti; laikas užmiršti apie visa kita. Ir „pats laikas“, kaip mėgsta kartoti kanauninkas Mekis, pamėginti tapti tikru kanadiečiu!

Kai pirmą kartą atvykau į Kanadą, maniau, kad bus visai lengva būti kanadiečiu; kaip dauguma bukų amerikiečių, įsivaizdavau, kad Kanada — tai tiesiog kažkoks šiaurinis, šaltesnio klimato Jungtinių Valstijų kraštas, — įsivaizdavau, kad persikėlęs rasiu kažką panašaus į Meiną ar Minesotą. Labai nustebau atradęs, kad Toronte šilčiau ir daug mažiau sniego negu Naujajame Hampšyre — ir taip pat, kad tai toli gražu nėra tokia provincija. Dar labiau nustebino patys kanadiečiai, kurie buvo visiškai kitokie žmonės — jie buvo tokie mandagūs! Savaime suprantama, pradėjau nuo atsiprašinėjimų. „Iš tikrųjų aš nevengiu karo tarnybos“, — sakydavau; tačiau daugumai kanadiečių nerūpėjo, kas aš toks. „Aš čia ne tam, kad pabėgčiau nuo karo tarnybos, — aiškinausi. — Mieliau priskirčiau save prie „karo rezistentų“, — kartojau visiems. Visus tikinau, kad „man nereikia išsisukinėti ar vengti karo tarnybos — aš ne todėl esu čia“.

Bet daugumai kanadiečių buvo nė motais, ko aš čia atvykau; jie manęs nieko neklausdavo. Tai buvo 1968-ieji, galbūt pats Vietnamo karo rezistentų plūdimas į Kanadą; dauguma kanadiečių buvo prijaučiantys — jie manė, kad karas Vietname absurdiškas ir drauge neteisingas. 1968-aisiais, norint tapti vadinamuoju žemės imigrantu, reikėjo turėti penkiasdešimt taškų; žemės imigrantai galėjo prašytis pilietybės ir per penkerius metus ją gauti. Užsidirbti penkiasdešimt taškų man nebuvo jokios problemos — turėjau humanitarinių mokslų bakalauro diplomą su pagyrimu ir anglų kalbos ir literatūros magistro laipsnį. Mano magistrantūros darbas buvo iš Tomo Hardžio. Taip pat turėjau dvejus metus pedagoginio stažo. Mokydamasis Naujojo Hampšyro universiteto aspirantūroje, turėjau pusę mokytojo etato Greivsendo akademijoje — dėsčiau rašymo meną devintokams. Šiam darbui mane rekomendavo Danas Nidemas ir ponas Erlis.

1968-aisiais vienas iš devynių kanadiečių buvo imigrantas; o Vietnamo „rezistentai“ buvo geriau išsilavinę ir greičiau susirasdavo darbą negu kiti Kanados imigrantai. Tais metais susikūrė vadinamoji Amerikos tremtinių sąjunga. Palyginti su Estera — ir jos draugais, vadinamaisiais demokratinės visuomenės studentais, — keletas mano pažįstamų vaikinų iš Amerikos tremtinių sąjungos buvo itin nuolankūs tipai. Aš buvau pratęs prie riaušininkų; Estera tuo metu nuolat įsiveldavo į riaušes. Tais metais ją suėmė Čikagoje.

Esterai buvo suknežinta nosis per riaušes demokratų partijos suvažiavime. Ji sakė, kad policininkas priplojo jos veidą prie stumdomų policijos mikroautobuso durų; bet Esterai būtų buvę apmaudu sugrįžti iš Čikagos sveikais kaulais. Amerikiečiai, kuriuos sutikau Toronte, — netgi Amerikos tremtinių sąjungos organizatoriai, netgi dezertyrai, — buvo kur kas nuosaikesni negu Estera ir daug kitų amerikiečių, kuriuos buvau sutikęs „namie“.

Netgi vadinamieji dezertyrai buvo ne tie tikrieji; visi, kuriuos teko pažinti, buvo politiškai pasyvūs. Nesutikau nė vieno, kuris iš tikrųjų būtų buvęs Vietname; nesutikau nė vieno, kuris netgi būtų buvęs pašauktas į karą. Tai buvo vaikinai, kurie gavo šaukimus, bet nenorėjo tarnauti kariuomenėje, kai kurie netgi buvo užsirašę savanoriais. Tik keletas iš jų pasakė man, kad dezertyravo todėl, kad jiems buvo gėda prisidėti prie to nepateisinamo karo; o pora iš tų, kurie man taip sakė, — atrodė, kalbėjo netiesą, jog dezertyravo dėl to, kad karas buvo „nepateisinamas“; jie tiesiog sužinojo, kad taip sakyti politiškai priimtina.

Dar vienas to meto nesusipratimas buvo tas, kad, priešingai, negu buvo tikima, išvykimas į Kanadą nebuvo labai gudrus būdas apeiti šaukimą, tam buvo geresnių ir lengvesnių būdų — apie vieną iš jų papasakosiu vėliau. Tačiau išvykimas į Kanadą — ar vengiant šaukimo, ar dezertyravus, ar netgi dėl tokių painių priežasčių kaip manosios — buvo vertinamas kaip labai reikšmingas politinis žingsnis. Prisimenate tai? Prisimenate, kai tavo poelgis tapdavo tam tikru „pareiškimu“? Aš prisimenu, kaip vienas Amerikos tremtinių sąjungos vaikinas pasakė, kad „savanoriška rezistencinė tremtis yra geriausias sprendimas“. Kaip aš jam pritariau! Kaip puikavausi priėmęs „geriausią sprendimą“!

Tiesą pasakius, man niekada neteko kentėti. Kai 1968-aisiais atvykau į Torontą, sutikau keletą sutrikusių ir sunerimusių jaunų amerikiečių; aš buvau kiek vyresnis už juos, o jie buvo ne labiau sutrikę ar sunerimę negu daugelis mano pažinotų amerikiečių namie. Priešingai negu, pavyzdžiui, Bazis Terstonas, jie nevažiavo stačia galva į tilto atramas tam, kad išvengtų šaukimo. Ir priešingai negu Haris Hoitas, jie nebuvo mirtinai įkirsti Raselo gyvatės belaukdami savo eilės pas Vietnamo kekšę.

Be to, aš labai nustebau, kad kanadiečiai, su kuriais susidūriau, buvo man palankūs. Turėdamas magistro laipsnį ir netgi baigiamųjų klasių dėstytojo tokioje prestižinėje mokykloje kaip Greivsendo akademija patirtį, aš išsyk pelniau pagarbą ir beveik tą pačią akimirką buvau įdarbintas. Mano pasiaiškinimai, kuriuos aš skubėdavau pareikšti kiekvienam sutiktam kanadiečiui, buvo grynas laiko eikvojimas. Tai, kad aš nevengiu karo tarnybos ir nesu dezertyras, kanadiečiams nelabai rūpėjo. Tai rūpėjo amerikiečiams, kuriuos sutikdavau, ir man nepatiko, kaip jie reaguoja: kad aš atsidūriau Kanadoje savo noru, kad aš ne bėglys ir kad niekas nevertė manęs važiuoti į Torontą — mano akimis, dėl to mano poelgis atrodė tik dar rimtesnis, o jų akimis, mano žingsnis ne toks jau beviltiškas, todėl ne toks jau rimtas. Tai tiesa: Vilraitai retai kentėdavo. Ir, priešingai negu visi kiti amerikiečiai, aš dar turėjau bažnyčią; nemenkinkite bažnyčios reikšmės — jos gydomojo poveikio ir to malonumo, kurį teikia jos duodamas atsiskyrimas.

Pirmąją savaitę Toronte nuėjau į pokalbį Aukštesniajame Kanados koledže; ten pasijutau taip, lyg nebūčiau palikęs Greivsendo akademijos! Jie neturėjo vietos anglų literatūros skyriuje, bet pasakė, kad mano trumpa biografija yra „itin teigiama“, todėl aš neturėsiąs sunkumų rasti darbą. Jie stengėsi man padėti ir nusiuntė į netoliese, Ronsdeilo gatvėje, esančią Malonės bažnyčią ant kalno, kurioje dirbantis kanauninkas Kempbelas, jų žodžiais, visada pasirengęs padėti amerikiečiams.

Ir iš tiesų jis buvo pasirengęs. Kai kanauninkas pasiteiravo, kokiai bažnyčiai aš priklausau, pasakiau, kad turbūt episkopalinei.

— Turbūt? — perklausė jis.

Paaiškinau, kad nesu buvęs episkopalistų bažnyčioje nuo garsiųjų 1953-iųjų Kalėdų. Pagalvojęs apie Herdo bažnyčią ir pastoriaus Merilio atsimetėlišką kongregacionizmą, pasakiau, kad turbūt esu Pasaulio bažnyčios atstovas.