Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Vėliau jis man pasakojo, kad ten buvo aštuoni ar dešimt krepšinio komandos žaidėjų — ne visa komanda. Visi jie gyveno tame pačiame tradiciniame sportininkų bendrabutyje akademijos teritorijoje; kadangi vaikinai tą dieną žaidė kažkokioje toli esančioje mokykloje, jie ėjo į valgyklą papusryčiauti kartu su padavėjais. Tie aukšti, linksmi vaikinai, žirgliojantys plačiais žingsniais, mielai atsikėlė dar prieš švintant — šį šeštadienį pamokų nebus, o visa diena jiems atrodė kaip didelis nuotykis. Ovenas Minis nebuvo taip linksmai nusiteikęs; jis atidarė savo gremėzdo sunkvežimio kabinos apšerkšnijusį langą ir pakvietė juos.

Jie buvo draugiški ir, kaip visada, baisiausiai džiaugėsi jį pamatę; jie sušoko ant platformos ir pradėjo juokais stumti vienas kitą ant žemės ir kitaip kvailioti.

— JUMS, VAIKINAI, ŠIANDIEN JĖGOS NETRŪKSTA, — pasakė Ovenas Minis, o tie suūžė pritardami. Ant tako, apšviesto mašinos žibintų, stovėjo mažas apledėjęs ir vakarykščiu sniegu apsnigtas daktaro Dolderio folksvagenas „vabalas“. — BET LAŽINUOSI, KAD ŠITO FOLKSVAGENO NEPAKELSITE, — tarė Ovenas Minis. Tačiau, savaime suprantama, jiems pakako jėgos pakelti daktaro Dolderio „vabalui“ — ir ne tik pakelti, bet ir išnešti iš akademijos miestelio.

Krepšinio komandos kapitonas buvo labai simpatiškas milžinas; kai juodu treniruodavosi drauge dėti kamuolį į krepšį, kapitonas pakeldavo jį viena ranka.

— Bus padaryta, — tarė kapitonas Ovenui. — Kur nori, kad nuneštume?

Ovenas prisiekė man, kad iki tos akimirkos ta MINTIS jam nebuvo šovusi į galvą. Neabejoju, kad Ovenas niekada neatleido Rendžiui Vaitui už tai, kad šis perkėlė rytines pamaldas iš Herdo bažnyčios į pagrindinius akademijos rūmus ir vadino tai rytiniu susirinkimu — šį dalyką jis vis dar vertino kaip direktoriaus POZAVIMĄ. Dano dekoracijos žiemos semestro spektakliams jau buvo išardytos; vadinamosios Didžiosios salės scena buvo tuščia. Ir tie platūs, marmuriniai laiptai, vedantys didingų dvivėrių salės durų link... Ovenas neabejojo, kad tokios erdvės pakaks daktaro Dolderio folksvagenui laisvai įnešti į vidų. Argi nebūtų įdomu, jei šis mažas įžūlus automobiliukas stovėtų scenos viduryje — tarsi linksmas, žaismingas pasveikinimas direktoriui ir visiems mokiniams; šis tas, kas priverstų juos nusišypsoti, kai visi jau išsekę nuo kovo mėnesio mokslų karštinės, o taip laukiamos, išsigelbėjimą žadančios pavasario atostogos dar už kalnų.

— NUNEŠKITE Į PAGRINDINĮ AKADEMIJOS PASTATĄ, — tarė Ovenas Minis krepšinio komandos kapitonui. — UZNESKITE LAIPTAIS Į SALĘ IR PASTATYKITE SCENOJE, — įsakė Balsas. — PAČIAME SCENOS VIDURYJE, PRIEKIU, PRIE PAT DIREKTORIAUS PAKYLOS. TIK ATSARGIAI, NESUBRAIŽYKITE... IR DĖL DIEVO MEILĖS, NEIŠMESKITE! NEPALIKITE JOKIU ŽYMIU, — įspėjo krepšinio žaidėjus. — JOKIO, NET MAŽIAUSIO ĮDRĖSKIMO... NEI MAŠINAI, NEI LAIPTAMS, NEI SALĖS DURIMS, — tarė jis. — PASTATYKITE TAIÇ KAD ATRODYTU, LYG JI PATI TENAI NUTŪPĖ, — pasakė jis jiems. — PASTATYKITE TAIP, KAD ATRODYTU, LYG ANGELAS BŪTU NULEIDĘS JĄ ANT SCENOS, — pridūrė Ovenas Minis.

Kai krepšinio žaidėjai nunešė daktaro Dolderio folksvageną, Ovenas nuodugniai apsvarstė klausimą, ar jam statyti mašiną laisvoje vietoje, ir galop nusprendė, kad būtų išmintingiau nuvažiuoti iki Voterhauzo bendrabučio ir pastatyti sunkvežimį šalia Dano. Net ir Danas nematė jo statančio tenai mašinos; o jei kas nors ir matė jį važiuojantį per akademinio miestelio teritoriją, kadangi jau pradėjo švisti, tai niekam tai neturėjo atrodyti keista — akademijos valgyklos padavėjas skuba nepavėluoti į darbą.

Jis papusryčiavo valgyklos virtuvėje su kitais padavėjais ir baisiai išalkusių ir linksmų krepšinio žaidėjų kompanija. Kai krepšinio komandos kapitonas atsisveikino su juo, Ovenas dengė akademijos direktoriaus staliuką.

— Niekas nenukentėjo... niekas, — patikino jį kapitonas.

— LINKIU GERAI SUŽAISTI! — palinkėjo Ovenas Minis.

„Vabalą“ scenoje pastebėjo vienas pagrindinių akademijos rūmų prižiūrėtojas, kai kėlė užuolaidas ant aukštų langų norėdamas įleisti į salę šviesos. Savaime aišku, sargas pakvietė direktorių. Iš savo priekin išsikišusio namo virtuvės lango, kuris buvo tiesiai priešais pagrindinius akademijos rūmus, direktorius Vaitas turbūt pamatė nedidelį stačiakampį neapsnigtą plotą, kur visą naktį stovėjo daktaro Dolderio folksvagenas.

Anot Dano Nidemo, direktorius jam paskambino tuo metu, kai jis lipo iš dušo; dauguma dėstytojų pusryčiaudavo namuose arba iš viso nevalgydavo, bet į akademijos valgyklą neidavo. Direktorius pasakė Danui, kad renka visą mokomąjį personalą, kuris pajėgus nukelti daktaro Dolderio folksvageną nuo aktų salės scenos prieš rytinį susirinkimą. Negalima leisti, paaiškino direktorius Danui, kad mokiniai turėtų progą „iš to pasijuokti“. Danas atsakė, kad nors ir nesijaučia esantis pajėgus, bet tikrai stengsis padėti kiek galės. Padėjęs ragelį, jis vis krizeno, kol pažvelgė pro Voterhauzo bendrabučio langą ir pamatė Minių granito kompanijos sunkvežimį, stovintį šalia jo mašinos. Danui staiga toptelėjo, kad IDĖJA pastatyti daktaro Dolderio folksvageną Didžiosios salės scenoje turi pažįstamą Oveno Minio braižą.

Tą patį pasakė direktorius, kai jis ir kiti nelabai pajėgūs mokomojo personalo nariai su keliomis stambiomis to personalo žmonomis tąsėsi su daktaro Dolderio „vabalu“.

— Aš čia įžvelgiu Oveno Minio braižą! — tarė direktorius.

— Nemanau, kad Ovenas galėtų pakelti folksvageną, — atsargiai paprieštaravo Danas Nidemas.

— Turiu galvoje, kad tai buvo jo idėja! — pasakė direktorius.

Pasak Dano, mokomasis personalas nebuvo labai pajėgus ką nors pakelti; netgi atletiški jo nariai nebuvo tokie stiprūs ar lankstūs kaip jaunieji krepšinio žaidėjai — ir jie nepagalvojo apie esminį dalyką: sunkų ir nepatogų daiktą daug lengviau nešti laiptais į viršų negu vilkti jį į apačią.

Ponas Tiubiularis, lengvosios atletikos treneris, persistengė benešdamas mašiną laiptais nuo scenos; jis nukrito ant kieto medinio priekinės eilės suolo — giesmių knyga sušvelnino smūgį į galvą, antraip tikriausiai būtų praradęs sąmonę. Dano Nidemo žodžiais, ponas Tiubiularis jau „prieš nukrisdamas“ buvo ne visai sąmoningas, tačiau iš tikrųjų lengvosios atletikos treneris smarkiai pasitempė kulkšnies sausgysles ir jį reikėjo išvežti į Haberdo ligoninę, taigi liko dar mažiau nelabai pajėgių mokomojo personalo narių ir raumeningų jų žmonų, galinčių vargti su nelemtu apgrumdytu daktaro Dolderio folksvagenu, kuris dabar stovėjo ant užpakalio, tai yra sunkiosios „vabalo“ dalies, kur yra jo variklis. Nedidelis automobiliukas, taip savotiškai stovėdamas, tarsi sveikino ar kėlė ovacijas išvargusiems dėstytojams — mokomajam personalui, taip nerangiai nustūmusiam jį nuo scenos.

— Kaip gerai, kad daktaro Dolderio nėra, — pastebėjo Danas.

Kadangi direktorius buvo toks suirzęs, niekas nenorėjo pripažinti akivaizdaus dalyko: kad būtų kur kas geriau, jeigu jie leistų mokiniams „pasijuokti“ — ir tuomet dėstytojai lieptų stipresnių ir sveikesnių vyrukų būreliui atsargiai nunešti automobilį nuo scenos. Jeigu mokiniai būtų apgadinę automobilį benešdami jį iš centrinių akademijos rūmų, tai patys ir būtų atsakę. Kuo toliau, tuo viskas darėsi kebliau, kaip būna visada, kai darbo imasi mėgėjai, kurie viską daro pripuolamai ir labai skubėdami.

Mokiniai turėjo pradėti rinktis į rytinį susirinkimą po kokių dešimties ar penkiolikos minučių. Apgrumdytas folksvagenas, stovintis ant užpakalio Didžiosios salės priekyje, galėjo sukelti daugiau juoko negu sveikas ir prižiūrėtas automobilis, stovintis ant scenos. Tačiau dėl to buvo neilgai, ar net išvis nediskutuojama; direktorius, visas išraudęs nuo pastangų pakelti tą nediduką vokišką greitkelių stebuklą, paragino dėstytojus kibti visiems drauge ir negaišinti laiko svarstymams.