Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Jis buvo sąmojingas — net pats Ovenas žavėjosi Lišo, kaip „Kapo“ redaktoriaus, sumanumu, — bet jo nuoširdžiai nemėgo mokiniai bei dėstytojai; sakau „nuoširdžiai“ todėl, nes niekas iš mokinių nebūtų atsisakęs dalyvauti jo tėvo ar motinos vakarėlyje. O dėl dėstytojų, tai jie „nuoširdžiai“ nekentė Lišo todėl, kad jo tėvas buvo toks įžymus, jog daugelis dėstytojų jo bijojo, o išsiskyrusi Lišo motina buvo graži ir ištvirkusi koketė. Esu įsitikinęs, kad kai kurie iš jų tik tam ir gyveno, kad per Tėvų dieną galėtų paganyti į ją akis; to paties troško ir daugelis studentų.

Mudu su Ovenu niekada nebuvome pakviesti nė į vieną pono Lišo ar ponios Liš vakarėlių; Naujojo Hampšyro gyventojams sunku nukeliauti iki Niujorko, tai ką kalbėti apie Beverli Hilsą? Herbas Lišas gyveno Beverli Hilse; ten vykdavo Holivudo vakarėliai, ir laimingieji Lario Lišo pažįstami iš Greivsendo, gyvenantys Los Andželo apylinkėse, pakviesti į tuos prabangius vakarėlius, tvirtino susipažinę tenai su tikromis busimosiomis „žvaigždėmis“.

Ponios Liš Penktosios aveniu vakarėliai buvo ne mažiau gundantys; jaunų žmonių gundymai ir bauginimai buvo mėgstamas abiejų Lišų užsiėmimas. O Niujorko merginos, — nors ir ne visada siekiančios aktorės karjeros — „darydavusios tai“ su dar menkesniu pasipriešinimu negu kalifornietės.

Po skyrybų ponas ir ponia Lišai rungtyniavo dėl abejotinos Lario meilės; kelią į jo širdį jie grindė besaikiais vakarėliais ir prabangiu seksu. Laris atostogas praleisdavo tarp Niujorko ir Beverli Hilso. Abiejose pakrantėse pono Lišo ir ponios Liš pažįstamų bendriją sudarė žmonės, kurie daugeliui Greivsendo paskutinio kurso mokinių atrodė žavingiausi visame pasaulyje; tačiau Ovenas ir aš niekada nebuvome girdėję apie daugumą šių žmonių. Bet mes tikrai buvome girdėję apie prezidentą Džoną F. Kenedį; ir tikrai matėme kiekvieną filmą, kuriame vaidino Merilina Monro.

— Žinot, ką motina man pareiškė per atostogas? — paklausė Laris Lišas mudviejų su Ovenu.

— Mėginsiu atspėti, — pasakiau aš. — Ji nupirks tau lėktuvą.

— O KAI TAVO TĖVAS TĄ SUŽINOJO, — tarė Ovenas Minis, — JIS PASAKĖ, KAD NUPIRKS VILĄ PRANCŪZIJOJE — RIVJEROJE!

— Šiais metais — ne, — žaismingai atsakė Laris Lišas. — Mano motina pasakė, kad Dž.F.K. barškina Meriliną Monro — ir dar daug kitų, — pridūrė jis.

— TAI TIESIOG ŠLYKŠTUS MELAS! — išrėžė Ovenas Minis.

— Tai tiesa, — šyptelėjęs tarė Laris.

— TAS, KAS PASKLEIDĖ ŠĮ GANDĄ, TURĖTU SĖSTI Į KALĖJIMĄ! — sušuko Ovenas.

— Ar įsivaizduoji mano motiną kalėjime? — paklausė Lišas. — Tai ne gandas. Tai tiesa, prieš kurią mergišius Minis tėra tik nekaltas angeliukas — prezidentas gauna bet kokią moterį, kurios užsigeidžia.

— IŠ KUR TAVO MOTINA ŽINO? — Ovenas paklausė Lišo.

— Ji pažįsta visus Kenedžius, — reikšmingai patylėjęs atsakė Lišas. — O mano tėtis pažįsta Meriliną Monro, — pridūrė jis.

— TIKRIAUSIAI JIE „TUO UŽSIIMA“ BALTUOSIUOSE RŪMUOSE? — paklausė Ovenas.

— Žinau, kad jie užsiiminėjo tuo Niujorke, — atsakė Lišas. — Nežinau, kur jie tai darė — tik žinau, kad jie tuo užsiiminėjo metų metais. O kai prezidentui jinai nusibos, girdėjau, kad ji atiteks Bobiui.

— TU ŠLYKŠTUS! — sušuko Ovenas Minis.

— Pasaulis šlykštus! — linksmai atsakė Laris Lišas. — Manai, kad meluoju?

— TAIĘ — atsakė Ovenas.

— Motina atvažiuos manęs pasiimti slidinėti kitą savaitgalį, — tarė Lišas. — Galėsi pats paklausti!

Ovenas gūžtelėjo pečiais.

— Manai, kad jinai meluoja? — paklausė Lišas; Ovenas vėl gūžtelėjo pečiais. Jis nekentė Lišo ir jo motinos; ar bent jau nekentė tokio tipo moterų, kokia, jo įsivaizdavimu, buvo Lišo motina. Bet Ovenas Minis negalėtų pavadinti niekieno motinos melage.

— Klausyk, Sarkazmo ase, — tarė Laris Lišas. — Mano motina mėgsta paskalas, ji bjaurybė, bet ne melagė; tokiam dalykui sugalvoti jai nepakaktų vaizduotės!

Tai buvo vienas iš skaudžių dalykų, būdingų mūsų draugužiams iš Greivsendo akademijos; mudviem su Ovenu negera buvo klausytis, kai ne vienas jų dėdavo ant tėvų. Jie imdavo iš jų pinigus, niokodavo jų vasarnamius ar savaitgalio poilsio vietas, o tėvai net nežinodavo, kad jų vaikai turi pasidarę raktus! Ir dažniausiai jie kalbėdavo apie savo tėvus taip, lyg tie būtų šiukšlės — ar bent jau beviltiški neišmanėliai.

— AR DŽEKE ŽINO APIE MERILINĄ MONRO? — pasidomėjo Ovenas.

— Galėsi paklausti mano motinos, — atsakė Laris.

Pokalbio su Lario Lišo motina perspektyva neatrodė Ovenui Miniui labai gundanti. Jis mąstė visą savaitę. Nebevaikščiojo į „Kapo“ redakciją, kur paprastai praleisdavo daugiausia laiko. Juk Ovenas buvo susižavėjęs Dž. F. K.; ir nors prezidento privačios (ar seksualinės) moralės tema nebūtų atvėsinusi nė vieno palaikančiojo jo politinius idealus ir tikslus entuziazmo, Ovenas Minis nebuvo tas „vienas“, bet jis taip pat nebuvo pakankamai patyręs, kad atskirtų viešąją moralę nuo privačios. Abejoju, ar Ovenas iš viso kada buvo pakankamai „patyręs“, kad atskirtų šiuos dalykus, — net ir šiandien, kai, atrodytų, vieninteliai žmonės, kurie turi nepalaužiamą įsitikinimą, kad viešoji moralė neatskiriama nuo privačiosios, yra tie gyvatės evangelistai, pamokslaujantys „žiną“, kad Dievui labiau patinka kapitalistai, o ne komunistai, atominė energija, o ne ilgi plaukai.

Kaip Ovenas pritaptų šiandien? Jam buvo šokas, kad Dž. F. K. — vedęs vyras! — galėjo „barškinti“ Meriliną Monro, nekalbant apie daugelį kitų. Bet Ovenas niekada netvirtino, kad „žinojo“, ko Dievas nori; jis visada nemėgo pamokslavimų... nesvarbu, iš kurios

srities. Jis nemėgo tų, kurie tvirtino, kad „žino“ Dievo nuomonę dėl esamų įvykių.

Šiandien faktas, kad prezidentas Kenedis ieškojo kūniškų malonumų su Merilina Monro bei „daugybe kitų“ — netgi prezidentavimo laikotarpiu, — atrodo tik gal kiek nederantis, o gal net spalvingas lyginant su tyčiniu slėpimu ir apgavyste, neteisėta politika, taip plačiai taikoma Reigano vyriausybės. Žinios apie tai, kad prezidentas Reiganas pasidulkino — su bet kuo! — būtų malonios ir komiškos, palyginti su visomis kitomis jo apgavystėmis!

Bet 1962 metai nebuvo šiandien diena, o Oveno Minio tikėjimas Kenedžio vyriausybe rėmėsi devyniolikmečio optimizmu ir tikėjimu ateitimi bei troškimu tarnauti savo šaliai — būti naudingam. Praeitą pavasarį Ovenas nuliūdo dėl invazijos Kiaulių įlankoje Kuboje, bet tai buvo tik kelianti nerimą klaida, o ne neištikimybė.

— JEI KENEDIS GALI PATEISINTI NEIŠTIKIMYBĘ, KĄ DAR JIS GALI PATEISINTI? — paklausė manęs Ovenas. Tada supyko ir tarė: — AŠ PAMIRŠAU, KAD JIS ERŽILAS! JEIGU KATALIKAI GALI IŠPAŽINTI BET KOKIAS NUODĖMES, TAI JIE TAIP PAT GALI SAU BET KĄ ATLEISTI! KATALIKAMS NET NEGALIMA SKIRTIS, GALBŪT ČIA IR SLYPI BĖDA. NESVEIKA NELEISTI ŽMONĖMS SKIRTIS!

— Pažvelk į šį reikalą kitaip, — tariau aš. — Tu esi Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, ir esi labai gražus. Begalė moterų nori su tavimi miegoti — begalė gražių moterų padarys bet ką, ko paprašysi. Jos netgi vidurnaktį ateis į Baltuosius Rūmus prie tarnybinio įėjimo!

— PRIE TARNYBINIO ĮĖJIMO? — paklausė Ovenas Minis.

— Tu juk supranti, ką turiu galvoje, — atsakiau. — Jeigu galėtum dulkinti bet kurią moterį, kurios užsimanytum, dulkintum, ar ne?

— NEGALIU PATIKĖTI, KAD VISAS TAVO AUKLĖJIMAS IR MOKSLAI NUĖJO ŠUNIUI ANT UODEGOS, — pasakė jis. — KAM TADA STUDIJUOTI ISTORIJĄ AR LITERATŪRĄ, NEKALBANT APIE RELIGIJĄ, ŠVENTĄJĮ RAŠTĄ IR ETIKĄ?