Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— AR PRISIMENATE KLUBO PAVADINIMĄ? — paklausė Ovenas.

Pasirodo, jis vadinosi „Apelsinmedžių giraitė“; mano mama juokdavosi, kad durys tenai apstatytos vazoniniais apelsinmedžiais ir akvariumais su tropinėmis žuvimis, o viduje vyrai su žmonomis švenčia savo vestuvių metines. Ir ji tikėjosi, kad tenai ją kažkas „pastebės“!

— ARJI TURĖJO VAIKINĄ? — paklausė Ovenas Maksvinio, bet šis tik patraukė pečiais.

— Manimi jinai nesidomėjo — tik tiek galiu pasakyti! — atsakė jis. Jis maloniai man nusišypsojo. — Aš tai žinau, nes mėginau jai prisimeilinti, — paaiškino jis. — Ji labai gražiai išsisuko, ir daugiau aš niekada nebebandžiau, — pasakė jis.

— Tenai buvo pianistas, juodaodis pianistas — toje „Apelsinmedžių giraitėje“, — pasakiau.

— Buvo, buvo, bet jis grojo visur — visame mieste, daug metų, o paskui apsistojo tenai. O kai iš ten išėjo, vėl grojo skirtingose miesto vietose, — pasakė Maksvinis. — Dičkis Juodukas Basteris Fribodis! — pasakė jis ir nusijuokė.

— Fribodis, — pakartojau.

— Čia toks pat slapyvardis kaip ir „Dama raudona suknele“, — pasakė ponas Maksvinis. — Ir jis taip pat negalėjo būti tavo motinos vaikinas — Basteris buvo toks iškrypėlis, kaip reta.

Gremas Maksvinis taip pat mums pasakė, kad Mejersonas sugrįžo į Majamį; tačiau pridūrė, kad Mejersonas buvęs senas — jau tada penktajame ir šeštajame dešimtmetyje jis buvo senas; toks senas, kad dabar jau turbūt yra miręs arba guli kaip prikaltas prie lovos. O dėl Basterio Fribodžio, tai Maksvinis neprisiminė, kur tas stambus juodaodis vyras grojo, kai „Apelsinmedžių giraitė“ baigė savo dieneles.

— Aš jį taip daug kur matydavau, — pasakė Maksvinis, — ir visada tai būdavo lengvas grojimas.

Basteris Fribodis skambindavo, pasak Maksvinio, „tikru minkštuoju stiliumi“; dainininkai jį mėgdavo, nes jis neužgoždavo jų balso.

— Jai buvo kažkas atsitikę — tavo mamai, — pasakė ponas Maksvinis. — Ji išvažiavo — kuriam laikui — paskui vėl sugrįžo. O paskui prapuolė visai.

— ŠTAI ŠITAS JAI BUVO ATSITIKĘS, — pasakė Ovenas Minis, rodydamas į mane pirštu.

— Ar tu ieškai savo tėvo? — paklausė manęs dainavimo mokytojas. — Atspėjau?

— Taip, — atsakiau.

— Nesirūpink dėl jo, vaikeli. Jeigu tu būtum jam rūpėjęs, jis jau būtų tave susiradęs.

— DIEVAS JAM PASAKYS, KAS JO TĖVAS, — pareiškė Ovenas; Gremas Maksvinis gūžtelėjo pečiais.

— Aš ne Dievas, — tarė Maksvinis. — O taviškis dievulis, — pasakė jis Ovenui, — bijau, kad jis labai užsiėmęs.

Aš palikau jam savo telefono numerį Greivsende — jeigu kartais prisimintų, kur paskutinį kartą matė grojant Basterį Fribodį. Ponas Maksvinis įspėjo mane, kad Basteris Fribodis toks senas, jog turbūt taip pat „guli kaip prikaltas prie lovos“. Maksvinis paprašė Oveno palikti jam savo telefoną — jeigu jis kur nors aptiks kokią teoriją, kuri paaiškintų, kodėl jo balsas nepasikeitė.

— MAN TAI NESVARBU, — atsakė Ovenas, bet vis tiek paliko Maksviniui savo telefoną.

— Tavo motina buvo labai mielas, geras žmogus — pagarbos verta moteris, — pasakė man ponas Maksvinis.

— Ačiū, — padėkojau.

— „Apelsinmedžių giraitė“ buvo nuobodi vieta, — pasakė jis man, — bet ne prasta — tenai jos niekas negalėjo kokiu nors būdu pažeminti.

— Ačiū, — padėkojau vėl.

— Ji nieko daugiau nedainuodavo, tik Sinatros dainas — jos man buvo įgrisusios iki gyvo kaulo, — prisipažino jis.

— MANAU, GALIME TARTI, KAD KAŽKAM PATIKO JOS KLAUSYTIS, — pasakė Ovenas Minis.

Torontas, 1987-ųjų gegužės 30-oji — verčiau bet ką daryti, negu skaityti kad ir vien „The New York Times“ antraštes; vis dėlto, kaip dažnai sakydavau savo Vyskupo Strono mokyklos mokinėms, iš šio laikraščio galima pasimokyti kabliataškio vartojimo.

Reiganas žada

tvirtas pozicijas Persų įlankoje;

planai yra neaiškūs

Ar ne klasikinis pavyzdys? Aš kalbu ne apie kabliataškį; aš kalbu, kad būtent to pasauliui ir reikia! Neaiškaus tvirtumo! Tai būdinga Amerikos politikai; nebūk aiškus, bet būk tvirtas!

1961-ųjų lapkritį — po to, kai Ovenas Minis ir aš sužinojome, kad jo gerklos niekada nesiilsi ir kad mano motina turėjo savo slaptą, širdžiai mielą (arba skausmingą) gyvenimą, apie kurį mes nieko nenutuokėme, — generolas Maksvelas Teiloras pareiškė prezidentui, kad Jungtinių Valstijų karinė, ekonominė ir politinė parama gali užtikrinti pergalę Pietų Vietnamui be Jungtinių Valstijų dalyvavimo kare. (Asmeniškai generolas pasiūlė nusiųsti į Vietnamą aštuonis tūkstančius Jungtinių Valstijų sustiprintų dalinių.)

Per Naujuosius metus, kuriuos Ovenas, Estera ir aš šventėme 80-ajame Frant gatvės name — padrikai, kaip būdinga iš paauglių amžiaus išaugantiems jaunuoliams (Esterai buvo dvidešimt), ir santykinai tyliai (nes senelė jau buvo nuėjusi miegoti), — Vietname buvo tiktai 3205 Jungtinių Valstijų kariai.

Estera pažymėjo Naujuosius metus kur kas emocingiau negu mudu su Ovenu; ji pasitiko Naujuosius klūpodama ant kelių sniege, rožyne, kad senelė neišgirstų, kaip ji žiaukčiodama pila lauk romą su kokakola ( į tokį mišinį ji įjunko per savo meilės nuotykio Tortoloje įkarštį). Man metų pasikeitimas tokio entuziazmo nesukėlė; aš užmigau žiūrėdamas Čarltono Hesto kentėjimus „Ben Hure“ — kažkur tarp kovos vežimų lenktynių ir raupsuotųjų kolonijos aš pasakiau visiems saldžių sapnų. Ovenas pasižiūrėjo filmą iki galo; per reklamos intarpus jis nukreipdavo savo išsiblaškiusį žvilgsnį į langą, žvelgiantį į rožyną, kur vaiduokliškos mėnesienos nušviestame sniego fone bolavo Esteros figūra. Man keista, kad metų pasikeitimas taip mažai jaudino Oveną, — kai pagalvoju, jog tuo metu jis „žinojo“, kiek metų jam likę gyventi. Nepaisant to, jis kuo ramiausiai žiūrėjo „Ben Hurą“ ir stebėjo vemiančią Esterą; gal tai ir yra tikėjimas — būtent toks ramumas netgi žinant savo ateitį.

Per kitus, 1962-uosius Naujuosius metus, kuriuos mes švęsime drauge, Vietname jau bus 11300 Jungtinių Valstijų karių. Ir vėl, Naujųjų metų rytą senelė pastebės rožyne Esteros vėmalus, sugadinusius tą paprastai švarų plotą aplink paukščių maudyklėlę rožyno viduryje.

— O dangau! — sakys senelė. — Kas čia ką pridirbo prie paukščių lesyklėlės?

Ir lygiai taip kaip pernai Ovenas Minis atsakys:

— AR NEGIRDĖJOTE NAKTĮ PAUKŠTELIU ČIULBANT, PONIA VILRAIT? REIKIA MAN PASIŽIŪRĖTI, KOKIO GI LESALO ETELĖ PRIBERIA Į JŪSLĮ PAUKŠČIU LESYKLĖLĘ.

Ovenui būtų patikusi knyga, kurią aš perskaičiau tik prieš kokius dvejus metus, — tai „Vietnamo karo almanachas“, parašyta pulkininko Hario G. Samerso, jaunesniojo. Pulkininkas Samersas yra sustiprintų pėstininkijos dalinių Korėjoje ir Vietname veteranas; jis nepilsto iš tuščio į kiaurą, kaip mėgdavome sakyti Greivsende. Štai pirmas jo puikios knygos sakinys: „Viena didžiausių Vietnamo karo tragedijų yra ta, kad nors Amerikos kariuomenė nugalėjo Šiaurės vietnamiečius ir vietkongus visose stambiausiose kautynėse, Jungtinės Valstijos patyrė didžiausią pralaimėjimą savo istorijoje“. Įsivaizduojate? Pirmajame savo knygos puslapyje pulkininkas Samersas pasakoja istoriją apie prezidentą Frankliną Ruzveltą, įvykusią 194S metais per Jaltos konferenciją, kai sąjungininkų valdžia mėgino padalinti pokarinį pasaulį. Prezidentas Ruzveltas norėjo atiduoti Indokiniją Kinijos vadui generolui Čang Kai Ši, bet generolas šiek tiek išmanė Vietnamo tradicijas; Čang Kai Ši suprato, kad vietnamiečiai nėra kinai ir niekada nesileis absorbuojami kinų. Į kilnų Ruzvelto pasiūlymą — atiduoti jam Indokiniją — generolas Čang Kai Ši atsakė: „Mes jų nenorim“. Pulkininkas Samersas rašo, kad Jungtinėms Valstijoms prireikė trisdešimties metų ir karo, kuris joms kainavo beveik penkiasdešimt tūkstančių amerikiečių gyvybių, kad jie suprastų, ką generolas Čang Kai Ši norėjo pasakyti prezidentui Ruzveltui 1945 metais. Įsivaizduojate?