Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Viena siena buvo skirta mokomosioms komandoms apie balses; virš vonios kambario tarpdurio kabėjo įspėjimas: „Atsargiai!“ Pačiame svetainės viduryje karaliavo fortepijonas — didelis ir juodas, tobulai nublizgintas, kainuojantis turbūt dvigubai daugiau negu pono Maksvinio studijos metinė nuoma.

Ponas Maksvinis buvo visiškai plikas. Iš ausų jam kyšojo kuokštai susivėlusių baltų plaukų — lyg apsauga nuo jo paties galingo balso. Tai buvo atviro veido, šeštą (o gal septintą) dešimtį perkopęs nedidelio ūgio raumeningas vyras, kurio krūtinės ląsta baigėsi ties kelnių diržu arba, kitaip sakant, apvalus ir kietas kaip akmuo pilvukas buvo užstojęs krūtinės ląstą iki pat smakro, kaip žmogaus, mėgstančio alų.

— Tai kuris iš jūsų turi balsą? — paklausė ponas Maksvinis.

— Aš, — atsakė Ovenas Minis.

— Tikrai, kad turi! — sušuko ponas Maksvinis, kuris beveik nekreipė dėmesio į mane netgi tada, kai Ovenas pasistengė išskirtinai pristatyti mane, akivaizdžiai pabrėždamas mano pavardę, kuri, kaip mes manėme, dainavimo mokytojui bus žinoma.

— ČIA MANO DRAUGAS, DŽONAS VILRAITAS, — tarė Ovenas, bet ponas Maksvinis nekantraudamas norėjo apžiūrėti Oveno Adomo obuolį; pavardė „Vilraitas“ nieko jam nepasakė.

— Nesvarbu, kaip jūs tai vadinsite, bus tas pats, — pasakė ponas Maksvinis. — Adomo obuolys, gerklos ar rėklė — tai pati svarbiausia vokalinio aparato dalis, — paaiškino jis, pasisodinęs Oveną į vadinamąją „dainininko vieta“; tai buvo paprasta kėdė su tiesia atrama, pastatyta priešais pianiną. Nykščiu ir smiliumi ponas Maksvinis apėmė Oveno Adomo obuolį. „Nuryk!“ — liepė jis. Ovenas nurijo. Kai pridėjęs pirštą prie savo Adomo obuolio nurijau, pajutau, kaip jis pakilo į viršų, o Oveno Adomo obuolys beveik iš viso nejudėjo.

— Nusižiovauk! — tarė ponas Maksvinis. Kai aš nusižiovavau, pajutau, kaip mano Adomo obuolys nusileido į apačią, o Oveno Minio Adomo obuolys beveik nepajudėjo.

— Rėk! — liepė ponas Maksvinis.

— A! — suriko Ovenas Minis, bet ir šį kartą Adomo obuolys beveik nepajudėjo.

— Neįtikėtina! — tarė ponas Maksvinis. — Tavo gerklos fiksuotos, — pasakė jis Ovenui. — Nežinau, ar esu tokį dalyką matęs. Tavo rėklė niekada nesiilsi — Adomo obuolys yra tokioje padėtyje, tarsi be perstojo klyktum. Galiu skirti tau keletą pratimų, bet gal vertėtų nueiti pas otolaringologą, galbūt tau reikia operacijos.

— AŠ NENORIU OPERUOTIS, IR MAN NEREIKIA PRATIMU, — tarė Ovenas Minis. — JEI DIEVAS DAVĖ MAN TOKĮ BALSĄ, TAI NE ŠIAIP SAU, — pasakė Ovenas.

— O kodėl jo balsas nesikeičia? — paklausiau pono Maksvinio, kuris jau buvo pasiruošęs sviesti kandžią repliką dėl Dievo vaidmens nustatant Oveno gerklų padėtį. — Maniau, kad visų berniukų balsas mutuoja, — lytiškai bręstant, — pridūriau.

— Jeigu jo balsas dar nemutavo, jis tikriausiai niekada nepasikeis, — atsakė ponas Maksvinis. — Vien balso stygomis žodžių neištarsi, jos tik vibruoja. Balso stygos iš tikrųjų nėra „stygos“, tai paprasčiausios lūpos. Tarpas tarp tų lūpų vadinamas „balsaskyle“. Garsas išgaunamas kvėpuojant sučiauptomis lūpomis. Vyriškų balsų mutacija — tai tik lytinio brendimo požymis, vadinamas „antriniu lytiniu požymiu“, — pasakė ponas Maksvinis Ovenui. — Jis jau turėjo pasikeisti.

— BET TAI NEPAAIŠKINA, KODĖL NEPASIKEITĖ, — tarė Ovenas Minis.

— Šito paaiškinti negaliu — prisipažino ponas Maksvinis. — Bet galiu skirti keletą pratimų, — pakartojo jis, — arba parekomenduoti gydytoją.

— BET AŠ NETIKIU, KAD MANO BALSAS PASIKEIS, — tarė Ovenas Minis.

Mačiau, kaip poną Maksvinį erzina Oveno tikėjimas Apvaizda.

— Tai kam atėjai pas mane, vaike? — paklausė ponas Maksvinis.

— JŪS PAŽINOJOTE JO MOTINĄ, — atsakė Ovenas, rodydamas į mane.

Gremas Maksvinis įdėmiai apžiūrėjo mane lyg bijodamas, kad aš galiu iškelti bylą pasenusiai jo tėvystei nustatyti.

— Tabita Vilrait, — tariau aš. — Ją vadino Tabi. Iš Naujojo Hampšyro, mokėsi pas jus penktajame ir šeštajame dešimtmetyje — pradėjo prieš man gimstant, o baigė, kai man suėjo aštuoneri ar devyneri metai.

— AR DEŠIMT, — pridūrė Ovenas Minis; vėl įkišo ranką į kišenę ir ištraukė nuotrauką ponui Maksviniui.

— „Dama raudona suknele“! — sušuko Maksvinis. — Atleiskite, pamiršau jos vardą, — pridūrė jis.

— Bet jūs ją prisimenate? — paklausiau aš.

— O, taip, žinoma, prisimenu, — atsakė jis. — Ji buvo graži ir labai maloni... radau jai tą darbelį. Nieko ypatingo, bet jai patiko; ji tikėjosi, kad kas nors ją „pastebės“, jeigu ten dainuos, bet aš jai sakiau, kad niekas nieko Bostone nepastebėjo. Ir, be abejo, tik ne tame naktiniame klube!

Ponas Maksvinis paaiškino, kad jam dažnai skambindavo iš klubo ieškodami vietinių talentų tarp jo mokinių; kaip sakė Džordanai, žinomesnes vokalistes klubas priimdavo vienam mėnesiui ar ilgiau, bet trečiadieniais klubo žvaigždės ilsėdavosi, būtent tada jiems reikėdavo „vietinių talentų“. Mano motina tapo gana populiari, ir todėl klubas samdydavo ją nuolatos. Ji nenorėjo dainuoti savo vardu — iš savotiško drovumo ar provincialumo, kuris ponui Maksviniui atrodė toks pat kvailas, kaip ir jos mintis, kad kas nors ją „pastebės“.

— Bet ji buvo žavinga, — tarė jis. — Kaip dainininkė, ji tiesiog dainavo „galva“, bet neturėjo „krūtininio balso“ ir buvo tinginė. Jai patikdavo paprastos, populiarios dainos ir ji nebuvo labai ambicinga. Be to, ji nesimokydavo.

Jis paaiškino apie dvi grupes raumenų, dalyvaujančių dainuojant „galviniu balsu“ ir „krūtininiu balsu“; nors tai mudviejų su Ovenu ne per labiausiai domino, mandagiai leidome ponui Maksviniui smulkiai išdėstyti savo, kaip mokytojo, poziciją. Dauguma moterų dainuoja aukštai pakeltomis gerklomis, arba, kaip Maksvinis tai vadino, „galviniu balsu“; joms trūksta jėgos leidžiantis žemyn nuo mi iki do, o kai jos nori garsiai išdainuoti aukštas natas, balsas pasidaro šaižus. Moterims labai svarbu išlavinti „krūtininį balsą“. Vyrams reikia tobulinti „galvinį balsą“. Ir vieni, ir kiti turi negailėti tam laiko.

Mano motina, dainavusi kartą per savaitę, buvo, Maksvinio žodžiais tariant, „nelyginant savaitgaliais tenisą lošianti žaidėja“. Ji turėjo gražų balsą — kaip jau esu rašęs, — bet tai, kaip ponas Maksvinis įvertino jos balsą, sutapo su mano prisiminimais; jos balsas nebuvo stiprus, nė iš tolo nepalyginamas su pono Maksvinio mokinės balsu, kurį mudu su Ovenu ką tik girdėjome sėdėdami už durų.

— Kas sugalvojo jai vardą „Dama raudona suknele“? — paklausiau senojo mokytojo, norėdamas sugrąžinti jį prie mums rūpimų temų.

— Ji susirado raudoną suknelę parduotuvėje, — pasakė ponas Maksvinis. — Sakė man norinti būti „visai kitokia, negu yra iš tiesų— bet tiktai kartą per savaitę“! — Jis nusijuokė. — Aš niekada nemačiau jos pasirodymų, — pasakė jis. — Tai buvo tiesiog naktinis klubas, — paaiškino jis. — Tiesą sakant, ten apskritai nebuvo labai gerų dainininkių. Su kai kuriomis iš geresnių aš dirbau, taip kad girdėjau jas čia, — bet tenai nesu kojos įkėlęs. Mejersoną pažinojau tik iš pokalbių telefonu; neprisimenu, kad kada būtume susitikę. Manau, kad Mejersonas pavadino ją „Dama raudona suknele“.

— Mejersonas? — paklausiau.

— Klubo savininkas, labai mielas senukas — rodos, iš Majamio. Jis buvo sąžiningas ir paprastas. Dainininkės, kurias jam nusiųsdavau, likdavo juo patenkintos — sakydavo, kad jis pagarbiai su jomis elgiasi, — tarė ponas Maksvinis.