Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Danas su senele nepritarė minčiai, kad net šeštadieniais mes praleistumėme naktį „bauginančiame“ mieste; buvo rytinis traukinys, kuris išvykdavo iš Bostono antrą valandą nakties, jis sustodavo kiekviename miestelyje tarp Bostono ir Greivsendo, todėl namie atsidurdavo tik pusę septynių ryto (maždaug tuo laiku, kai atsidarydavo mokyklos valgykla pusryčiams); bet Danas su senele įspėjo, kad mudu su Ovenu taip „laisvai“ elgtumėmės tik ypatingiausiais atvejais. Ponas ir ponia Miniai iš viso nekurdavo jokių taisyklių Ovenui, tačiau jis pats savo noru laikėsi taisyklių, kurias kurdavo Danas su senele man.

Tačiau jis nepritarė tam, kaip savo laiką bauginančiame mieste leisdavo dauguma Greivsendo abiturientų. Daugelis baigusių Greivsendo akademiją studijavo Harvarde. Tipiška abituriento kelionė prasidėdavo nuo pasivažinėjimo metro į Harvardo aikštę; ten, pasinaudojus netikru šaukimu į kariuomenę, ar pasitelkus buvusį Greivsendo akademijos (dabar Harvardo) studentą, buvo perkamas ir neįmanomais kiekiais vartojamas gėralas. Kartais, nors ir retai, buvo susitinkama su merginomis. Pasistiprinusi gėralais (tik be merginų kompanijos) mūsų abiturientų klasė važiuodavo metro atgal į Bostoną, ten, dar kartą falsifikavę amžių, droždavome į vietelę, vadinamą „Pas Senąjį Fredį“, kur vykdavo striptizo pasirodymai, dievinami mūsų amžiaus grupės žmonių. Šios kelionės ritualas nežeidė mano moralės. Būdamas devyniolikos metų, aš buvau nekaltas. Karolina O’Dėj net ranka neleisdavo savęs paliesti — bent jau ne aukščiau kaip per colį ar panašiai nuo klostuoto sijono krašto ar priderintų burgundiškų kojinių iki kelių. Ovenas man sakydavo, kad tik Karolinos katalikybė apsaugo mane nuo jos grožybių — „YPAČ TA JOS ŠVENTO MYKOLO MOKYKLOS UNIFORMA“! Tačiau ne ką geriau man sekėsi su policijos komisaro Beno Paiko dukra Lorna, kuri nebuvo katalikė ir nenešiojo jokios uniformos, kai mano lūpa užkliuvo už jos breketų. Matyt, kraujas arba skausmas, o gal vienas ir kitas, sukėlė jai pasišlykštėjimą manimi. Devyniolikos metų patirti geismą, net ir patį primityviausią, „Senojo Fredžio“ bare, reiškė bent kažką patirti; ir jeigu aš ir Ovenas savo pirmąjį supratimą apie meilę susidarėme „Aidaho“ kino teatre, aš nemačiau nieko blogo atsiduodamas geismams per burleskinį šou. Ovenas, mano galva, buvo jau vyras: argi įmanoma išlikti nekaltam su Estera? Todėl man atrodė kaip tikrų tikriausia veidmainystė, kai jis sakydavo, kad „Senojo Fredžio“ programos ŠLYKŠČIOS ir VERČIA DEGRADUOTI.

Kai man buvo devyniolika, gėriau retai — tik kad pajusčiau svaigulį. Bet Ovenas Minis negerdavo; jo įsitikinimu, negalima prarasti savikontrolės. Dar daugiau, Kenedžio inauguracinį įsipareigojimą — daryti ką nors savo šaliai — jis interpretavo, kaip jam buvo būdinga, tiesiogiai ir paraidžiui. Jis daugiau nebepadirbinėjo šauktinių identifikacijos kortelių; nebedarydavo jų, nes nebenorėjo, kad jo draugai gertų alkoholį ar eitų į striptizo klubus; be to, jis garsiai paskelbė apie savo teisuolišką sprendimą. Padirbti šaukimai yra NEGERAI, nusprendė jis.

Todėl mes blaivūs vaikščiojome po Harvardo aikštę, priklausančią Kembridžui, kurio prestižą lemia, ko gero, ne vien blaivybė. Blaiviomis akimis mes žvelgėme į savo buvusius Greivsendo klasės draugus ir aš — blaiviai — įsivaizdavau morališkai atsinaujinusią Harvardo bendruomenę Ovenui Miniui papildžius jos gretas. Vienas iš mūsų buvusių klasės draugų net pasakė, kad Harvardas, kai esi blaivus, varo į depresiją. Bet Ovenas primygtinai siekė, kad savo laiką bauginančiame mieste praleistume niūriai jį apžiūrinėdami; ir jis savo pasiekė.

Blaiviam ir eiti į striptizą „Senajame Fredyje“ buvo neregėta kankynė; į moteris „Senojo Fredžio“ bare buvo įmanoma žiūrėti tik negyvai prisigėrus. Kai Kenedžio inspiruotas Ovenas iš aukšto pareiškė nelaužysiąs įstatymų, jis jau buvo pridaręs mudviem netikrų šaukimų, tad mes jais ir naudojomės eidami į „Senąjį Fredį“.

— TAI ŠLYKŠTU, — pareiškė Ovenas.

Žiūrėjome, kaip stambiakrūtė ketvirtą dešimtį einanti moteris dantimis nusimauna kelnaites ir spjauna jas įsiaudrinusiai publikai.

— TAI ŽEMINA! — pasakė Ovenas.

Paskui žiūrėjome, kaip ji nesėkmingai bandė pakelti mandariną nuo nešvarių grindų; suėmusi išorinėmis lytinėmis lūpomis, ji pakėlė jį nuo grindų beveik iki kelių, bet aukščiau pakelti nepavyko. Mandarinas išslydo ir nusirito nuo pakylos į minią, kur du ar trys mūsų klasiokai susipešė dėl jo. Aišku, kad TAI BUVO ŠLYKŠTU ir TAI ŽEMINO — juk mes buvome blaivūs!

— PAIEŠKOKIME KOKIOS NORS GRAŽIOS MIESTO VIETOS, — pasiūlė Ovenas.

— Ką ten darysime? — paklausiau aš.

— GROŽĖSIMĖS, — atsakė Ovenas.

Dabar aš manau, kad daugelis Greivsendo akademijos abiturientų subrendo besigrožėdami gražiomis miestų vietomis, bet, atmetus rimtesnius motyvais, Ovenui Miniui rūpėjo patirti, kas tai yra.

Taip vieną 1961-ųjų metų trečiadienio popietę mes atsidūrėme Niuberio gatvėje. Dabar jau žinau, kad atsidūrėme tenai NE ATSITIKTINAI.

Niuberio gatvėje buvo keletas meno galerijų, labai prašmatnių brangaus antikvariato ir prabangių rūbų parduotuvių. Už kampo, Egzeterio gatvėje, buvo kino teatras, kuris rodė užsienietiškus filmus, visiškai ne tokius, kokius galėdavai pamatyti „Senojo Fredžio“ kaimynystėje; Egzeterio gatvėje rodomus filmus reikėjo skaityti, jie buvo su subtitrais.

— Viešpatie, — sudejavau. — Ką mes čia veiksime?

— TU TOKS NEPASTABUS, — pasakė Ovenas.

Jis žiūrėjo į moterišką manekeną parduotuvės vitrinos lange — šiurpoką beveidį manekeną, kuris šiam metui buvo ypač šiuolaikiškas — plikas. Manekenas buvo aprengtas šilkine palaidinuke iki klubų, kuri buvo ryškiai raudona ir prakirpta išilgai per intymiausią vietą. Daugiau rūbų manekenas neturėjo; Ovenas įsistebeilijo į jį.

— Nuostabu, — tariau jam. — Dvi valandas kratėmės traukiniu ir dar dvi valandas važiuosime atgal, o tu... tu vėpsai į siuvėjo manekeną! Jei tau rūpi tik tiek, tai tau net nereikia kelti kojos iš miegamojo!

— NIEKO NEATPAŽĮSTI? — paklausė jis.

Parduotuvės „Jerrold’s“ ryškiai raudonas pavadinimas buvo išpaišytas ant vitrinos įmantriomis rašytinėmis raidėmis.

— „Džerold’s“, — perskaičiau. — Ir ką čia turėčiau „atpažinti“?

Jis įsikišo ranką į kišenę ir ištraukė etiketę, kurią buvo nukirpęs nuo mano mamos raudonosios suknelės; tiesą sakant, ta suknelė priklausė manekenui, nes mama jos nekentė. Tai, ką pamačiau etiketėje, iš tikrųjų ATPAŽINAU.

Viskas, ką įžiūrėjau parduotuvės viduje, buvo tokios pačios ryškios puansetijų raudonumo spalvos.

— Juk ji, rodos, sakė, kad parduotuvė sudegė? — paklausiau Oveno.

— JI TAIP PAT SAKĖ, KAD NEATSIMENA PARDUOTUVĖS PAVADINIMO, KAD TURĖJO KLAUSTI ŽMONIU, GYVENANČIU NETOLIESE, — tarė Ovenas. — BET PAVADINIMAS PARAŠYTAS ANT ETIKETĖS, KURI VISĄ LAIKĄ BUVO PRISIŪTA PRIE SUKNELĖS NUGAROS.

Suvirpėjęs vėl prisiminiau tetos Martos pasakymą, kad mano mama buvo kiek kvailoka, bet niekas jos niekada nevadino melage.

— Ji sakė, kad advokatas jai leidęs pasilikti suknelę, — tariau aš. — Argi ji nesakė, kad viskas sudegė?

— ČEKIAI, INVENTORIUS IR VISOS PREKĖS SUDEGĖ — TAIP JI SAKĖ, — tarė Ovenas.

— Telefonas išsilydė... prisimeni, sakė? — paklausiau.

— KASOS APARATAS IŠSILYDĖ... PRISIMENI? — paklausė jis.

— Gal parduotuvę atstatė... po gaisro, — tariau aš. — O gal tai buvo kita parduotuvė... gal yra tokių parduotuvių tinklas?