Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Jeigu esi Dievo įrankis, Ovenai, — paklausiau jo, — kodėl tau reikia mano pagalbos, kad įmestum kamuolį?

Buvo 1961 metų Kalėdų atostogos ir mes treniravomės vieni visoje sporto salėje, neskaitant mūsų senojo bičiulio (vienintelio žiūrovo) kuoktelėjusio sargo, kuris tomis akimirkomis, kai Ovenas buvo nusiteikęs rimtai užfiksuoti metimo laiką, imdavo junginėti švieslentę. Gaila, neprisimenu jo vardo; jis dažnai būdavo vienintelis sargas per atostogas bei vasaros savaitgalius, ir visi žinojo, kad jis trenktas, kitaip tariant, jo „smegenys sukrėstos“, o Ovenas girdėjo, kad jis per karą buvo kontūzytas. Mes nežinojome nei per kurį karą, nei kas ta kontūzija.

Ovenas sėdėjo ant grindų ir trynė kelį.

— TURBŪT GIRDĖJAI, KAD TIKĖJIMAS IŠJUDINA KALNUS, — tarė jis. — TAVO BĖDA, KAD TU NETIKI.

— Tavo bėda, kad tu pamišęs, — atšoviau, bet atsinešiau kamuolį iš užribio. — Tai paprasčiausiai nerimta, — pridūriau, — tokiame amžiuje ir su tokiu išsilavinimu manyti, kad esi Dievo įrankis!

— PAMIRŠAU, KAD KALBU SU PONU RIMTUOLIU, — pasakė jis.

Jis pradėjo mane vadinti ponu Rimtuoliu 1961-ųjų rudenį, kai prasidėjo paskutiniųjų mokslo metų agonija, kitaip dar vadinama anketų ir interviu į koledžą padavimu; kadangi aš bandžiau stoti tik į vieną valstybinį universitetą, Ovenas pasakė, kad visiškai nesiimu atsakomybės save tobulinti. Savaime aišku, Ovenas buvo nusiuntęs dokumentus į Harvardą ir į Jeilį; o į valstijos universitetą, nors Naujojo Hampšyro universitetas pasiūlė jam vadinamąją Garbingosios draugijos stipendiją, Ovenas net nebandė stoti. Naujojo Hampšyro Garbingoji draugija kiekvienais metais duodavo specialią stipendiją tam, ką išsirinkdavo geriausiu bendrojo lavinimo arba parengiamosios valstijos mokyklos mokiniu. Reikėjo būtinai gyventi valstijoje, o prizinė stipendija dažniausiai atitekdavo geriausiam valstybinės mokyklos baigiamosios klasės mokiniui ; Ovenas buvo geriausias mūsų Greivsendo akademijos baigiamosios laidos mokinys, pirmasis Naujojo Hampšyro gyventojas, pasiekęs tokių laimėjimų moksle — „Rungtyniaudamas su geriausiais tautos atstovais, laimi moksleivis iš Greivsendo!“ — taip skambėjo „Greivsendo žinių“ antraštė; straipsniai taip pat pasirodė daugelyje Naujojo Hampšyro laikraščių. Naujojo Hampšyro universitetas net nesitikėjo, kad Ovenas priims stipendiją; netgi priešingai, Garbingosios draugijos stipendija buvo siūloma Naujojo Hampšyro „geriausiajam“, tragiškai suvokiant, kad jis turbūt stos į Harvardo, Jeilio arba į kokį nors kitą iš „geresnių“ universitetų. Man buvo akivaizdu, kad Ovenas bus priimtas — ir jam bus pasiūlyta visa stipendija — tiek Harvardo, tiek Jeilio universitetuose; Estera buvo vienintelė priežastis, dėl ko jis būtų galėjęs priimti Naujojo Hampšyro universiteto stipendiją, bet kokia iš to nauda? Ovenas pradėtų savo studijas 1962-ųjų rudenį, o Estera baigtų 1963-iųjų pavasarį.

— TU BENT GALĖTUM PABANDYTI STOTI Į GERESNĮ UNIVERSITETĄ, — sakė Ovenas.

Aš juk jo neprašiau nestoti į Harvardą ar Jeilį, kad palaikytų man kompaniją Naujojo Hampšyro universitete. Maniau, kad negražu iš jo pusės tikėtis, jog aš kęsiu stojimo į Harvardą ar Jeilį formalumus vien tik tam, kad išgirsčiau neigiamus atsakymus. Nors Ovenas ir patobulino mano, kaip mokinio, sugebėjimus, jis mažai kuo galėjo pagerinti mano pusėtiną pažymių vidurkį; tiesiog nebuvau gimęs Harvardui ar Jeiliui. Man gerai sekėsi anglų kalbos ir istorijos pamokos; buvau lėtas, bet nuoseklus skaitytojas, ir galėjau parašyti geros struktūros bei įdomų straipsnį; bet Ovenas vis dar laikė mane už rankos per matematikos ar tiksliųjų mokslų pamokas, ir užsienio kalbos man vis dar buvo tarsi neįžengiama giria — kaip moksleivis niekada nebūčiau galėjęs prilygti Ovenui, kuris buvo tam sutvertas. Todėl jis pyko ant manęs, kad aš netikėjau galėsiąs įstoti kur nors geriau negu į Naujojo Hampšyro universitetą, nors, tiesą pasakius, man šis universitetas patiko. Pats Daremo miestas nebuvo didesnis už Greivsendą, ir jis buvo gana arti Greivsendo, taigi aš galėčiau matytis su Danu ir senele, ir netgi toliau gyventi su jais.

— ESU TIKRAS, KAD GALU GALE IR AŠ ATSIDURSIU DAREME, — pasakė Ovenas su vos juntamu gailesčiu balse, bet tai įsiutino mane. — KAIP AŠ GALIU LEISTI, KAD TU LIKTUM BE PRIEŽIŪROS, — pridūrė.

— Aš pats galiu prisižiūrėti, — atšoviau. — Be to, atvažiuosiu tavęs aplankyti į Harvardą ar Jeilį.

— NE, MES ABU SUSIRASIME KITU DRAUGU IR NUTOLSIME VIENAS NUO KITO, NES TAIP ATSITINKA, — tarė jis filosofiškai. — IR TU JUK NEMĖGSTI RAŠYTI LAIŠKU, NET NETURI DIENORAŠČIO, — pridūrė jis.

— Jeigu nuleisi kartelę ir dėl manęs stosi į Naujojo Hampšyro universitetą, aš tave užmušiu, — pasakiau jam.

— BE TO, TURIU GALVOTI APIE TĖVUS, — tarė jis. — JEI LIKČIAU DAREMO UNIVERSITETE, GALĖČIAU GYVENTI NAMUOSE IR JUOS PRIŽIŪRĖTI.

— Kam tau juos prižiūrėti? — paklausiau. Man atrodė, kad jis su tėvais stengiasi būti kuo mažiau.

— BE TO, JUK DAR YRA ESTERA, — pridūrė jis.

— Paaiškink man vieną dalyką, — paprašiau aš. — Tu ir Estera — tai jūs kartu, tai ne kartu. Ar tu iš viso miegi su ja — ar kada miegojai su ja?

— TAVO AMŽIAUS ŽMOGUI SU ŠITOKIU IŠSILAVINIMU KLAUSINĖTI TOKIU DALYKU YRA SIAUBINGAI NEMANDAGU, — pasakė Ovenas.

Atsistojęs nuo aikštelės grindų jis šlubavo. Aš mečiau jam kamuolį, o jis atmetė jį atgal. Kuoktelėjęs sargas perkrovė švieslentę: skaičiai buvo ryškūs ir dideli.

00:04

Štai ką rodė švieslentė. Kaip man tai buvo įgrisę!

Aš laikiau kamuolį, o jis ištiesė rankas.

— PASIRUOŠĘS? — paklausė. Išgirdęs šį žodį, sargas įjungė chronometrą. Aš mečiau kamuolį Ovenui, jis užšoko man ant rankų; aš pametėjau jį aukštyn, ir jis, atsidūręs viršuje, pasisuko ore ir įdėjo tą nelemtą kamuolį į krepšį. Jis viską darė taip tiksliai, kad niekada nepaliesdavo lanko. Dar nenusileidęs, dar krisdamas žemyn — iškeltomis virš galvos rankomis, bet be kamuolio, žiūrėdamas į švieslentę — jis suriko: „STABDYK LAIKĄ!“ Sargas sustabdė laikrodį.

Tuo momentu aš kaip tik atsisukdavau pažiūrėti; dažniausiai mūsų laikas būdavo pasibaigęs.

00:00

00:01

Jam pavyko įdėti kamuolį greičiau negu per keturias sekundes!

— MATAI, KĄ PADARO TRUPUTIS TIKĖJIMO? — paklausė Ovenas Minis. Kontūzytasis sargas plojo. — NUSTATYK LAIKRODĮ TRIMS SEKUNDĖMS! — sušuko jam Ovenas.

— Jėzau Marija! — tariau aš.

— JEI TAI ĮMANOMA PADARYTI GREIČIAU NEGU PER KETURIAS SEKUNDES, VADINASI, ĮMANOMA PADARYTI GREIČIAU NEGU PER TRIS, — pasakė jis. — TIESIOG REIKIA LABIAU TIKĖTI.

— Reikia daugiau praktikuotis, — susierzinęs tariau aš.

— TIKĖJIMUI REIKIA PRAKTIKOS, — pasakė Ovenas.

Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt pirmieji — buvo metai, kai mūsų draugystę pirmą kartą apraizgė nedraugiško kriticizmo bei ginčų voratinklis. Pagrindinis konfliktas prasidėjo rudenį, kai paskutiniams metams grįžome į akademiją, kur viena iš Greivsendo abiturientų privilegijų, virtusi mūsų nesutarimo priežastimi, vertė mane ir Oveną jaustis ypač nesmagiai. Mums, kaip abiturientams, buvo leista važiuoti traukiniu į Bostoną trečiadienio arba šeštadienio popietę; tomis dienomis po pietų nebūdavo pamokų; ir jeigu pranešdavome direktoriui, kur važiuojame, galėdavome tą pačią dieną grįžti į Greivsendą net dešimtos valandos vakaro traukiniu Bostonas— Meinas. Kadangi lankėme akademiją, bet gyvenome namuose, todėl mudu su Ovenu iš tikrųjų galėdavome negrįžti iki ketvirtadienio rytinio susirinkimo arba sekmadienio pamaldų Herdo bažnyčioje, jei važiuodavome į Bostoną šeštadienį.