Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— PABANDOM METIMĄ, — sakydavo Ovenas, taip mes visada tą veiksmą ir vadindavom — „metimas“. Mes jį kartodavome vėl ir vėl. Ovenas sučiumpa kamuolį abiem rankom ir šoka man ant rankų ( visą tą laiką nenuleisdamas akių nuo krepšio); kartais apsisuka ore ir kamuolys atsitrenkia į žiedlankį iš nugaros, kartais įkrinta iš viršaus metamas viena ranka. Atsisukęs spėju pamatyti, kad kamuolys jau tinkle, o Ovenas Minis leidžiasi žemėn — rankos vis dar virš ratlankio, bet galva jau žemiau krepšio, o kojos mataruoja ore. Jis visada nusileisdavo grakščiai.

Kartais prišnekindavome sargą, kad užfiksuotų laiką su specialiu varžybų sekretoriaus laikrodžiu.

— NUSTATYKITE AŠTUONIOMS SEKUNDĖMS, — liepdavo Ovenas. Per vasarą mudviem porą kartų pavykdavo padaryti „metimą“ greičiau negu per penkias sekundes. — NUSTATYKITE KETURIOMS, — sakydavo jis, ir mudu treniruodavomės toliau; greičiau kaip per keturias jau buvo sunku. Kai man nusibosdavo, Ovenas pacituodavo porą Roberto Frosto eilučių: „SUPUOTIS ANT BERŽU NĖRA BLOGIAUSIAS ŽMOGUI DARBAS“.

Mūsų kišenėse, piniginėse, gulinčios šaukimo į kariuomenę kortelės ničnieko nesvėrė; mes net užmiršome apie jas. Ir tiktai 1960-ųjų rudenį, jau direktoriui Vaitui stovint prie vairo, — Grevsendo akademijos studentai sugalvojo, kaip tas korteles panaudoti. Savaime suprantama, kad tą atradimą padarė Ovenas Minis. Eksperimentuodamas „Kapo“ redakcijoje su naujutėlaičiu fotokopijavimo aparatu, jis pabandė nukopijuoti savo šaukimo į karo tarnybą kortelę, paskui aptiko, kad gali ją nukopijuoti tuščią, be pavardės ir gimimo datos. Naujajame Hampšyre alkoholį galima buvo vartoti nuo dvidešimt vienerių metų; nors Ovenas negėrė, jis žinojo, kad daugybė Greivsendo akademijos studentų mėgsta nusigerti iki žemės graibymo — ir nė vienam nebuvo dvidešimt vienerių.

Korteles jis pardavinėjo už dvidešimt vieną dolerį.

— TAI MAGIŠKAS SKAIČIUS, — sakė jis. — PATS SUSIGALVOK SAVO GIMIMO DATĄ. NIEKAM NESAKYK, IŠ KUR JĄ GAVAI. JEIGU TAVE SUČIUPS, AŠ TAVĘS NEPAŽĮSTU.

Tai buvo pirmas kartas, kai jis sulaužė įstatymą, — jeigu neskaitysime istorijos su buožgalviais ir rupūžėmis ir Marijos Magdalenos vartuose.

Torontas, 1987-ųjų gegužės 14-oji — ir vėl saulėtas rytas, bet bus lietaus.

Prezidentas Reiganas išdidžiai laikosi kontrų rėmimo kurso, lygindamas pastaruosius su „Amerikos įkūrėjais“. Prezidentas patvirtino „aptarinėjęs“ šį klausimą su Saudo Arabijos karaliumi Fahdu; jis pakeitė savo istoriją gal tik prieš kokią porą dienų. „The Globe and Mail“ pabrėžė, kad „karalius iškėlė šį klausimą“; argi svarbu, kas jį iškėlė? „Mano dienoraštyje parašyta, kad aš jo nekėliau, — tvirtina prezidentas. — Aš išreiškiau pasitenkinimą, kad jis tai padarė.“ Neįsivaizdavau, kad prezidentas gali daryti ką nors tokio, kas būtų man artima; pasirodo, Reiganas taip pat rašo dienoraštį!

Ovenas rašė dienoraštį.

Pirmame puslapyje buvo parašyta: „ŠĮ DIENORAŠTĮ MAN PADOVANOJO MANO GERADARĖ PONIA HARIETĖ VILRAIT PER 1960-UJLĮ METU KALĖDAS; STENGSIUOSI, KAD PONIA VILRAIT GALĖTU MANIMI DIDŽIUOTIS“.

Nei aš, nei Danas nelaikėme senelės Oveno „GERADARE“, nors, tiesą sakant, būtent geradare jinai jam ir tapo; o per tas 1960-ųjų Kalėdas Danas, aš ir senelė turėjome pagrindo ypač didžiuotis Ovenu Miniu. Tai buvo nelengvas jam ruduo.

Rendžiui Vaitui, mūsų naujajam direktoriui, taip pat buvo darbo; jis priiminėjo sprendimus į kairę ir į dešinę, o Balsas nepraleisdavo neužginčijęs nė vieno direktoriaus judesio. Pirmasis sprendimas iš tikrųjų priklausė poniai Vait; jai nepatiko senasis Torndaiko namas — nuo seno jis priklausė direktoriams, ir jame jau gyveno trys direktoriai (du iš jų čia ir pasimirė; senasis Tornis, išėjęs į pensiją, grįžo į savo buvusius namus Rajvje, kur ketino gyventi kiaurus metus). Tačiau tradicinis namas neatitiko Leik Foresto standartų, prie kurių Vaitai buvo pripratę; tai buvo gerai prižiūrimas kolonijinis pastatas Paino gatvėje, bet Vaitams atrodė „per daug senas“ — ir „per daug tamsus“, — pasakė ji, — ir „per daug toli nuo akademijos miestelio“, — pasakė jis, — ir „netikusi vieta pasilinksminimams“, — nusprendė abu drauge. Pasirodo, Samė Vait mėgo „pasilinksminimus“.

„SU KUO JIE TEN ŽADA LINKSMINTIS?“ — iškėlė klausimą Balsas, kritikuodamas, anot jo, „SOCIALINES VAITIĮ PRIVILEGIJAS“. Iš tiesų tai buvo dar ir brangus sprendimas; direktoriui buvo pastatytas naujas namas, ir tokioje centrinėje vietoje, kad per visus metus, kai mudu su Ovenu mokėmės vienuoliktoje klasėje, kylanti jo konstrukcija akademijos miestelyje rėžte rėžė mums akį. Jie turėjo kažkokių nesklandumų su architektu arba ponia Vait apsigalvojo dėl tam tikrų interjero detalių, todėl statyba taip užtruko. Tai buvo labai paprastas amerikietiško tipo namelis: dviejų aukštų iš priekio ir vieno aukšto iš galo. „NEDERANTIS PRIE SENESNIU DĖSTYTOJAMS PRIKLAUSANČIU NAMU“, — kaip nurodė Ovenas; be to jis kirto pusiau ilgą gražią pievą tarp senosios bibliotekos ir pagrindinio akademijos pastato.

— Kada nors greitu laiku čia vis tiek bus nauja biblioteka, — pareiškė direktorius; jis rengė išplėstinių statybų projektą, į kurį įėjo nauja biblioteka, du nauji bendrabučiai, nauja valgykla ir — „tolėliau“ — nauja sporto salė mišrioms klasėms. „Bendras berniukų ir mergaičių mokymas, — pasakė direktorius, — visų pažangių mokyklų ateitis.“

Balsas rašė: „IRONIŠKA IR SAVANAUDIŠKA, KAD „IŠPLĖSTINIU STATYBU PROJEKTAS“ PRASIDEDA NUO NAUJO NAMO DIREKTORIUI. AR JIS ŽADA „LINKSMINTI“ TAME NAME TIEK TURTINGU BUVUSIU AKADEMIJOS AUKLĖTINIU, KAD PAJĖGS IŠJUDINTI VADINAMĄJĮ „PAGRINDINIO KAPITALO FONDĄ“? AR TAI NAMAS, KURIS KOMPENSUOS VISUS KITUS — PRADEDANT NUO SPORTO SALĖS?“

Kai direktoriaus šeima buvo visiškai pasiruošusi persikraustyti, pastorius Merilis su šeima išsikėlė iš ankšto bendrabučio ir perėjo gyventi į buvusio direktoriaus namą Paino gatvėje. Iki Herdo bažnyčios nuo jo buvo toliau, tačiau pastorius Merilis, kaip naujokas mokykloje, turėjo būti dėkingas gavęs tokį puikų, seną namą. Padaręs pastoriui tokią paslaugą Rendis Vaitas priėmė dar vieną sprendimą. Rytinės kasdieninės pamaldos mokiniams būdavo laikomos Herdo bažnyčioje; tai nebūdavo tikros bažnytinės pamaldos, išskyrus įprastines giesmes pamaldų pradžioje ir pabaigoje ir rytines pastabas ar pranešimus vainikuojančią maldą. Rytines pamaldas ne visada laikydavo kunigas; dažniausiai ceremoniją atlikdavo pats direktorius. Kartais kuris nors mokytojas paskaitydavo mums trumpą paskaitėlę apie savo dėstomą dalyką arba vienas iš mokinių pateikdavo prašymą įsteigti naują klubą. Retsykiais atsitikdavo šis tas įdomesnio: prisimenu fechtavimo demonstravimą; o kitą kartą vienas iš buvusių akademijos auklėtinių — žymus fokusininkas — surengė mums spektaklį, kurio metu vienas triušis dingo Herdo bažnyčioje ir niekada nebeatsirado.

Taigi ponas Vaitas nusprendė, kad Herdo bažnyčia pernelyg niūri vieta mūsų rytinėms pamaldoms; jis kasdien vesdavosi visą mūsų draugiją į teatrą pagrindiniame akademijos pastate, vadinamą Didžiąja sale. Nors ryto saulės čia pakliūdavo daugiau ir labai aukštos kambario lubos teikė patalpai didingumo, aplinka čia buvo gana niūri — iš didžiulių portretų į mus rūsčiai žvelgė juodais kaip smala akademijos drabužiais apsitaisę ankstesnieji direktoriai ir dėstytojai. Tie dėstytojai, kurie nusprendė dalyvauti rytinėse pamaldose (jiems tai nebuvo privalu kaip mums), dabar sėdėjo ant pakylėtos scenos ir taip pat iš viršaus žiūrėjo į mus. Kai salė būdavo paruošta mokykliniam spektakliui, būdavo užtraukiama užuolaida ir dėstytojams atsisėsti likdavo labai siauras scenos kraštelis. Kaip tik todėl pirmiausia Ovenas ir kritikavo tokį sprendimą: Herdo bažnyčioje dėstytojai sėdėdavo klauptuose kartu su mokiniais ir jie noriai lankydavo pamaldas. O Didžiojoje salėje, kai Danas būdavo parengęs kokį nors savo spektaklį, vietos kėdėms likdavo taip mažai, kad dėstytojams prapuldavo noras eiti. Be to, Ovenas jautė, kad „PAAUKŠTINTA SCENA IR SKAISTI RYTO ŠVIESA SUTEIKIA DIREKTORIUI, KO GERO, PERNELYG ĮSPŪDINGĄ TRIBŪNĄ KALBAI; BE TO, DAŽNAI SAULĖ TAIP APŠVIEČIA JĮ PATĮ, KAD MUMS VISIEMS ATRODO, JOG MATOME PRIEŠAIS SAVE KAŽKOKIĄ AUKŠTO RANGO PERSONĄ. KAŽIN, AR TOKIO EFEKTO TYČIA SIEKIAMA“, — rašė Balsas.