Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Mejeris Vulfseimas! — pasakė Klara Kluni.

— šėmas, — pataisiau tyliai. — Mejeris Vulfsemas.

— Taip! — pasakė Sandra Darsi.

— Man patinka, kaip jis sako „Ohsfordas“ vietoje „Oksfordo“, — pasakė Debė Laroka.

— Ten, kur jis sako, kad Getsbis, jo manymu, „Ohsfordo žmogus“, — pridūrė Fransė Nojes.

— Man atrodo, kad tas vaikinas, kuris pasakoja istoriją, yra snobas, — pareiškė Adrienė Hjulet.

— Nikas, — tyliai pasakiau. — Nikas Karavėjus.

— Taip, — pasakė Sandra Darsi. — Bet jis ir turi būti snobas — toks sumanymas.

— Ir kai jis sako, kad yra toks sąžiningas, kad jis „vienas iš keleto sąžiningiausių žmonių“, kuriuos pažinojo, manau, mes neturime juo tikėti — bent jau ne iki galo, — pasakė Klara Kluni. — Aš žinau, kad jis tiktai pasakoja istoriją, bet jis yra vienas iš jų — teisia juos, bet yra vienas iš jų.

— Jie visi pagedę, visi iki vieno, — pasakė Sandra Darsi.

— Pagedę? — paklausiau aš.

— Jie labai lengvabūdiški, — teisingai atsakė Rabė Njuel.

— Taip, — sutikau. — Žinoma, lengvabūdiški. — Labai protingos tos Vyskupo Strono mokyklos mergaitės. Jos supranta, kas vyksta „Didžiajame Getsbyje“, ir jos taip pat žino, ką reikia daryti su perpuvusia Ronaldo Reigano administracija! Bet šiandien klasėje aš puikiai susitvardžiau. Apsiribojau „Didžiuoju Getsbiu“. Paraginau klasę tolesniuose skyriuose atkreipti ypatingą dėmesį į Getsbio mintį, kad jis galįs „pakartoti praeitį“, į Getsbio pastabas apie Deizę — kad „jos balse skamba pinigai“ — ir į tai, kaip dažnai Getsbis vaizduojamas šviečiant mėnesienai (kartą, septintojo skyriaus pabaigoje, „žiūrintis į niekur“). Paprašiau, kad jos pasvarstytų apie Niko trisdešimtojo gimtadienio sutapimą; o sakinys: „Prieš mane driekėsi nelaimę pranašaujantis, grėsmingas naujojo dešimtmečio kelias“, — mūsų klasei gali būti taip pat sunkiai suprantamas kaip ir „miestietiškas bodėjimasis konkretybe“.

— Ir prisiminkite, ką pasakė Rabė! — priminiau. — Jie labai „lengvabūdiški“ žmonės. — Rabė Njuel nusišypsojo; Fitcdžeraldas pats pavadino savo herojus „lengvabūdžiais“; Rabė suprato, kad aš žinau, jog ji perskaitė knygą iki galo.

„Jie buvo lengvabūdžiai žmonės, — sakoma knygoje, — jie griovė ir žudė, o paskui atsitraukdavo į savo pinigų ar savo tuščio lengvabūdiškumo prieglobstį ar kažką, kas laikė juos visus drauge, palikdami kitiems miešti savo jovalą...“

Reigano administracijoje knibžda tokių „lengvabūdžių žmonių“; jų lengvabūdiškumas amoralus. O juk prezidentas Reiganas laiko save krikščioniu! Kaip jis drįsta! Kai kurie žmonės, kurie šiais laikais tvirtina turį ryšį su Dievu... tikrą krikščionį gali išvesti iš proto! O fanatiški evangelikai, kurie už pinigus rodo stebuklus? Krūvą šlamančiųjų galima susižerti aiškinant evangeliją idiotams arba ieškant idiotų, kurie aiškintų evangeliją tau, — o kai kurie iš tų evangelikų yra tokie veidmainiai, kad nuo jų seksualinių žaidimų net pats buvęs senatorius Hartas susigėstų. Greičiausiai vargšas Garis Hartas neišgirdo savo tikrojo pašaukimo arba visi jie vienodi — tie kandidatai į prezidentus ir evangelikai, užklupti nusmauktomis kelnėmis. Reiganas buvo užkluptas nusmauktomis kelnėmis, bet amerikiečiai atlaidžiai žiūri į santuokinę neištikimybę. Prisimenate? Šalis žudėsi Vietname, o tautiečiai namuose piktinosi protestuotojų plaukų ilgiu ir nešvara?

Personalo kambaryje viena iš mano kolegių anglų kalbos skyriuje Evelina Barber paklausė, ką aš manau apie „The Globe and Mailu pasirodžiusį straipsnį dėl paramos kontroms. Aš atsakiau, kad, mano galva, Reigano administracija pademonstravo „miestietišką bodėjimąsi konkretybe“. Tik vienas kitas iš kolegų nusijuokė, mat visi tikėjosi iš manęs griežtos kritikos; nors jie prikaišioja man, kad mane taip lengva išprovokuoti, bet patys, kaip ir mokiniai, džiūgauja, kai aš užsiplieskiu. Aš dvidešimt metų mokau paauglius; nežinau, ar padedu jiems subręsti, bet jie tikrai pavertė mane ir mano kolegas paaugliais. Mes labai pagiežingi paaugliai; pavyzdžiui, Reigano mes nelaikytume poste.

Personalo kambaryje kolegos kažką tauškė apie mokyklos rinkimus; rinkimai vyko vakar, kai aš pastebėjau nekantrų šurmulį rytinėje koplyčioje — prieš pat balsavimą už seniūnę. Mergaitės pagiedojo „Dievo sūnus“ dar žvaliau negu visada; kaip man patinka, kai jos gieda šitą giesmę! Kai kas mano, kad tik jaunos mergaitės gali taip įtikinamai giedoti.

Broliai, sesės, mes — viena šeima,

Nušvito mūs gyvenimo aušra,

Mes esam Dvasioje jauni,

Gyvensime per amžius!

Tai Ovenas Minis išmokė mane, kad bet kuri gera knyga yra judėjimas — nuo bendro prie atskiro, nuo konkretaus prie visumos, ir vėl atgal. Geras skaitymas — ir geras rašymas apie tai, kas perskaityta, — juda lygiai taip pat. Tai Ovenas, naudodamasis kaip pavyzdžiu „Tese d’Erbervilių giminės“, parodė man, kaip reikia rašyti referatą, aprašant lemtingus Tesės gyvenimo įvykius, susiejant juos su tuo pranašingu baigiamuoju trisdešimt šešto skyriaus sakiniu — „nauji ūgliai nejučiomis stiebiasi aukštyn užpildydami visas tuščias vietas; nenumatyti atsitikimai keičia ketinimus, ir seni planai pamirštami“. Man tai buvo pergalė: pirmą kartą pats parašiau referatą apie perskaitytą knygą, taip pat išmokau skaityti. Ovenas padėjo man panaudodamas visai kitokį, mechaniškesnį būdą: jis nustatė, kad skaitant mano akys krypsta į dešinę ir į kairę nuo tos vietos, kur skaitau, ir kad, užuot gaudęs pirštu sekantį slystantį iš akipločio žodį, aš turiu apšviesti skaitomą vietą uždėjęs ant jos popieriaus lapą su iškirpta skyle. Jis iškirpo mažą trikampiuką, langelį, pro kurį aš turėjau skaityti; aš vedžiojau langelį per visą puslapį — pro jį buvo matyti ne daugiau kaip dvi trys eilutės. Taip skaičiau daug greičiau ir patogiau negu vedžiodamas pirštu; dar ir šiandien aš skaitau pro tokį langelį.

Ir dėl rašybos Ovenas man padėjo labiau negu daktaras Dolderis. Būtent Ovenas paskatino mane mokytis spausdinti; rašomoji mašinėlė nepadeda išspręsti problemos, bet kai žiūriu į spausdintą tekstą, tai daug dažniau pastebiu, kad žodis parašytas ne taip — rašyti ranka man buvo (ir tebėra) tikra bėda. Be to, Ovenas versdavo mane garsiai skaityti jam Roberto Frosto eiles — „KAI AŠ SKAITAU, JOS TAIP GRAŽIAI NESKAMBA“. Taip aš išmokau atmintinai „Nublanksta auksas“, „Ugnis ir ledas“ ir „Sustojimas miške žiemos vakarą“; Ovenas įsiminė „Beržus“, bet tas eilėraštis buvo man per ilgas.

Tą 1960-ųjų vasarą, maudydamiesi apleistame kirtyklos ežere, jau nebeprisirišdavome virve ir nebeidavome būtinai po vieną — ponas Minis nebepaisė taisyklės ar nebetaikė jos mums; gal pripažino, kad mudu su Ovenu jau nebe vaikai. Tą vasarą mums buvo aštuoniolika. Plaukioti po ežerą neatrodė pavojinga; niekas nebeatrodė pavojinga. Tą vasarą mes taip pat užsirašėme į karinę tarnybą. Tuo metu tai atrodė nė kiek ne rizikingiau negu Hempton Biče nusipirkti ledų.

Sekmadieniais, kai būdavo apsiniaukę, Ovenas ir aš žaisdavome akademijos sporto salėje krepšinį; vasaros mokyklos vaikai turėdavo savo sporto žaidimų lauke programą, ir savaitgaliais jie, tarsi nutrūkę nuo grandinės, lėkdavo į pajūrį net per lietų. Krepšinio salė atitekdavo mums vieniems, ir joje būdavo vėsu. Tenai buvo senas sargas, kuris dirbdavo savaitgaliais ir pažinojo mus iš anksčiau. Jis parinkdavo mums geresnius kamuolius ir švarius rankšluosčius ir kartais netgi leisdavo paplaukioti baseine — manau, kad jis buvo kiek suvaikėjęs. Jam turėjo būti kažkas negerai, nes jis iš tikrųjų gėrėjosi stebėdamas idiotiškus mudviejų kaskadinius triukus su kamuoliu — Ovenas pašoka, aš jį sugriebęs pamėtėju aukštyn, jis įdeda kamuolį į krepšį iš viršaus.