Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— O man nelengva! — šaukiau. — Aš nemėgstu skaityti knygų!

— AR TU NEMĖGSTI DAUGUMOS KNYGIĮ? — paklausė Ovenas.

— Taip! — atsakiau.

— AR MATAI, KAD „TESĖ“ ČIA NIEKUO DĖTA? — paklausė jis.

— Taip, — sutikau.

— PAGALIAU MES ŠĮ TĄ IŠSIAIŠKINOME, — pasakė Ovenas Minis — mano draugas, mano mokytojas.

Stovėdamas ant šaligatvio su ponia Broklbenk jaučiau, kaip man akys drėksta nuo ašarų.

— Ar jums alergija? — pasiteiravo ponia Broklbenk; aš papurčiau galvą. Man buvo taip gėda, jog aš — kad ir trumpam — buvau susigundęs parblokšti savo dvyliktokes klastingu patikrinimu iš „Tesės d’Erbervilių giminės“. Prisimindamas, kaip aš kentėjau mokydamasis, prisimindamas, kaip man sunku buvo išsiversti be Oveno pagalbos, baisėjausi, kaip galėjau net pagalvoti apie klastą mokinių atžvilgiu?

— Man atrodo, jums alergija, — padarė išvadą ponia Broklbenk žiūrėdama į mano ašaras. — Daugybė žmonių serga alergija patys to nežinodami; aš skaičiau apie tai.

— Matyt, nuo pienių, — pasakiau; ir ponia Broklbenk pasižiūrėjo į žalingąsias pienes su dar didesne neapykanta.

Kiekvieną pavasarį žydi pienės; jos visada primena man 1960-ųjų pavasario semestrą — vėl atgaivindamos tą seniai praėjusį dešimtmetį, kuris mudviem su Ovenu tada atrodė toks naujas. Tą pavasarį Paieškų komitetas surado naują direktorių. Tai buvo dešimtmetis, kuriam buvo lemta mus nugalėti.

Rendolfas Vaitas buvo mažos privačios dieninės mokyklos Leik Foreste Ilinojaus valstijoje direktorius; žmonės sako, jog tai itin turtinga ir išskirtinė anglosaksų kilmės baltųjų protestantų bendruomenė, kuri iš visų jėgų stengiasi pasirodyti nesanti Čikagos priemiesčių provincija, bet gal tai netiesa; aš niekada nesu tenai buvęs. Keletas Greivsendo mokinių buvo iš ten ir visi kaip vienas atsidusdavo išgirdę, kad Rendolfas Vaitas paskirtas akademijos direktoriumi; greičiausiai juos liūdino tas faktas, kad kažkas iš Leik Foresto atsekė paskui juos į Naująjį Hampšyrą.

Tuo metu mudu su Ovenu bendravome su vaikinu iš Blumfild Hilso Mičigano valstijoje, ir jis mums pasakė, kad Blumfild Hilsas prieš Detroitą yra kaip Leik Forestas prieš Čikagą ir kad, jo supratimu, Blumfild Hilsas yra „skylė“: jis papasakojo vieną istoriją apie Blumfild Hilsą, kaip pavyzdį, kad suprastume, ką jis turėjo galvoje, — tai buvo istorija apie negrų šeimą, kuri įsikūrė tenai, bet turėjo parduoti namą ir išsikraustyti, nes kaimynai nuolat degino jų vejoje kryžius. Mudu su Ovenu buvome sukrėsti; mūsų manymu, tokie dalykai galėjo dėtis tiktai pietuose, tačiau juodaodis berniukas iš Atlantos paprotino mus, esą mes „šūdą“ apie tai išmanom; kryžiai deginami visoje šalyje, pasakė juodaodis vaikinas, o mes lyg ir nebuvome „priblokšti pamatę jūrą juodų veidų“ Greivsendo akademijoje, juk ne? Ne, mudu su Ovenu sutikome, kad ne.

Paskui kitas vaikinas iš Mičigano pasakė, kad Gros Pointas yra panašesnis į Detroitą negu Leik Forestas į Čikagą, kad Blumfild Hilsas netinkamas pavyzdys, — o dar kitas vaikinas tikino, kad Seiker Haitsas panašesnis į Klivlendą negu Leik Forestas į Čikagą... ir taip toliau. Mudu su Ovenu nelabai išmanėme, kur yra šalies turtingiausi ir išskirtiniausi miestai; kai žydukas iš Hailand Parko Ilinojaus valstijoje pasakė mums, kad Leik Foreste esama užrašų: „Žydai neįleidžiami“, mudu su Ovenu pradėjome nerimti, iš kokios gi nelaimę pranašaujančios privačios dieninės mokyklėlės Leik Foreste atkilęs mūsų naujasis direktorius.

Ovenas turėjo dar vieną priežastį nepasitikėti Rendolfu Vaitu. Iš visų kandidatų, kuriuos Paieškos komitetas buvo sumedžiojęs mokyklai per tuos metus, kai mes mokėmės dešimtoje klasėje, tiktai Rendolfas Vaitas nepriėmė pakvietimo PRIVAČIAI AUDIENCIJAI pas Balsą. Ovenas pasitiko poną Vaitą prie Arčio Torndaiko kabineto durų; Tornis supažindino kandidatą su Balsu ir pasakė, kaip įprasta, užleidžiąs jiedviem kabinetą pokalbiui.

— Ką tai reiškia? — paklausė Rendolfas Vaitas. — Maniau, kad pokalbis su mokiniais jau įvyko.

— Na, — pasakė senasis Tornis, — Ovenas, kaip žinia, yra Balsas — ar matėte „Kapą“, mūsų mokyklos laikraštį?

— Aš žinau, kas jis toks, — pasakė ponas Vaitas; jis vis dar nespaudė ištiestos Oveno rankos. — Kodėl jis neklausinėjo manęs tada, kai kiti studentai klausinėjo?

— Tai buvo studentų pakomitetis, — paaiškino Arčis Torndaikas. — Ovenas paprašė „privačios audiencijos“...

— Prašymas atmestas, Ovenai, — tarė Rendolfas Vaitas galiausiai purtydamas nedidukę Oveno ranką. — Aš noriu turėti pakankamai laiko pokalbiui su fakulteto vadais, — paaiškino ponas Vaitas; Ovenas patrynė pirštus, kuriuos vis dar maudė nuo kandidato paspaudimo.

Senasis Tornis mėgino išgelbėti padėtį.

— Ovenas yra beveik fakulteto vadas, — linksmai pasakė jis.

— Studentų nuomonė dar ne fakultetas, ar ne? — paklausė ponas Vaitas Oveno, kuris nepratarė nė žodžio. Vaitas buvo kresnas, tvirtai sudėtas vyras, kuris žaisdavo agresyvų, negailestingą žaidimą skvošą — žaisdavo kasdien. Jo žmona vadino jį „Rendžiu“; jis ją — „Same“ — Samantos sutrumpinimas. Ji buvo kilusi iš Čikagos priemiesčių „mėsos verslininkų“ giminės. Jo giminė vertėsi tuo pačiu, tik ne taip sėkmingai kaip žmonos. Vienas iš ne itin mandagių Čikagos laikraščių aprašė jų vestuves kaip „mėsos sąjungą“. Ovenas prisiminė iš kandidato bylos, kad Vaitas buvo pasižymėjęs „novatorišku mėsos produktų pakavimu ir platinimu“; mėsos biznį jis paliko visai neseniai, kai jo paties vaikams (jo manymu) prireikė geresnės mokyklos; jis atidarė mokyklą, pradėdamas nuo nulio, ir ta mokykla Leik Foreste turėjo pasisekimą; šiuo metu Vaito vaikai jau mokėsi koledže ir jis dairėsi sau „didesnės perspektyvos švietimo versle“. Dirbant Leik Foreste jam nereikėjo atsižvelgti į jokias „tradicijas“; Vaitas rašė puoselėjąs mintį „keisti senas nusistovėjusias tradicijas“.

Rendis Vaitas rengėsi kaip verslininkas; jis atrodė nepaprastai elegantiškas šalia Arčio Torndaiko su jo apkritusiais ir susiglamžiusiais rūbais. Vaitas vilkėjo plieno pilkumo kostiumą siaurais dryželiais ir sniego baltumo marškinius; plonu auksiniu smeigtuku jis mėgo susisegti neįprastai smailius apykaklės kampus — taip, kad jie beveik susiliesdavo, o tobulai surištas kaklaraiščio mazgas atsikišdavo į priekį. Jis uždėjo ranką Ovenui ant galvos ir sutaršė jam plaukus; prieš garsųjį 1953-iųjų Kristaus gimimo vaidinimą Barbė Vigin irgi mėgo taip Ovenui daryti.

— Aš pasikalbėsiu su Ovenu, kai gausiu darbą! — pasakė „Vaitas senajam Torniui. Ir pats nusišypsojo iš savo sąmojaus. — Juk žinau, ko Ovenas nori, — pridūrė jis ir mirktelėjo Ovenui. — Pirmiausia pedagogo, paskui lėšų rinkėjo — ar ne taip? — Ovenas linktelėjo, bet nieko nepasakė. — Gerai, aš tau pasakysiu, kas yra direktorius, Ovenai, — — tai žmogus, kuris priima sprendimus. — Taip taręs Rendis Vaitas žvilgtelėjo į laikrodį ir paragino senąjį Tornį grįžti atgal į kabinetą. — Neužmirškite, — pasakė Vaitas, — kad aš turiu spėti į lėktuvą. Greičiau surinkime fakulteto vadovais. — Prieš pat Arčiui Torndaikui uždarant duris, Ovenas išgirdo jį sakant: — Tikiuosi, kad tas vaikis dar nesustojo augęs. — Tada direktoriaus kabineto durys užsitrenkė; Balsas liko stovėti be žado; kandidatas neišgirdo iš Oveno nė žodžio.

Žinoma, Ateities vaiduoklis matė, kas mūsų laukia; kartais man atrodo, kad Ovenas apskritai matė visą ateitį. Prisimenu, kaip jis išpranašavo, kad mokykla pasirinks Rendolfą Vaitą. Savo straipsnį „Kapui“ jis pavadino „VAITINIMASU. Jo pradžia skambėjo taip: „KONTROLĖS GRUPĖS NARIAI MĖGSTA VERSLININKUS, KONTROLĖS GRUPĖS NARIAI PATYS VERSLININKAI! FAKULTETO VADOVAI YRA TIPIŠKŲ MOKYTOJĖLIŲ KOMPANIJA — NERYŽTINGŲ, BESTUBURIŲ, KURIE VISADA SAKO „KITA VERTUS“. PAS JUOS ATEINA VYRUKAS, KURIS SAKO, KAD JO PROFESIJA YRA PRIIMTI SPRENDIMUS. KAI JIS PRADĖS PRIIMINĖTI TUOS SPRENDIMUS, VISIEMS AKYS ANT KAKTOS IŠŠOKS — PALAUKIT, KOL KIEKVIENAS ĮSITIKINS, KOKIE NEPAKARTOJAMI SPRENDIMAI TAM VYRUKUI ŠAUNA Į GALVĄ! BET DABAR VISI MANO, KAD ŽMOGUS, PRIIMANTIS SPRENDIMUS, YRA BŪTENT TAS, KURIO JIEMS REIKIA, VISI IŠTROŠKĘ PRIIMANČIOJO SPRENDIMUS, — rašė Ovenas. — O IŠ TIKRLĮJU GREIVSENDUI REIKIA DIREKTORIAUS, TURINČIO DIDELĘ PATIRTĮ ŠVIETIMO SRITYJE. PONO VAITO SRITIS YRA MĖSA“. Toliau buvo dar baisiau. Ovenas pasiūlė, kad kas nors patikrintų priėmimo į mažą privačią mokyklą Leik Foreste tvarką; ar pono Vaito mokykloje mokosi žydai ir juodaodžiai? Ponas Erlis, pasinaudojęs savo, kaip fakulteto patarėjo, įgaliojimais, uždraudė straipsnį; tam žingsniui jį paakino ta vieta, kur fakulteto dėstytojai yra įvardinti kaip „TIPIŠKŲ MOKYTOJĖLIŲ — KOMPANIJA NERYŽTINGŲ, BESTUBURIŲ...“ Danas Nidemas sutiko, kad straipsnio nereikia spausdinti.