Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Balsas ir šito nenutylėjo. „MAN ATRODO, KAD ŽMONĖS, KURIEMS MOKSLAS SEKASI SUNKIAU NEGU KITIEMS, TURI TAM TIKRĄ MOKYMOSI NEGALIĄ — KAŽKAS JIEMS TRUKDO IŠMOKTI SKAIČIUS IR RAIDES, JIE KAŽKAIP KITAIP SUVOKIA NAUJĄ MEDŽIAGĄ, — BET AŠ NIEKAIP NESUPRANTU, KAIP ŠIĄ NEGALIĄ GALIMA PAGYDYTI KONSULTUOJANTIS SU PSICHIATRU. TAI, KO JIEMS TRŪKSTA, YRA TECHNINIS GEBĖJIMAS, KURIS „GERIEMS STUDENTAMS“ YRA ĮGIMTAS. KAŽKAS TURĖTU IŠTIRTI BŪTENT ŠIUOS GEBĖJIMUS IR JUOS LAVINTI. KUO ČIA DĖTAS PSICHU DAKTARAS?“

Tais laikais mes dar nebuvome girdėję apie „disleksiją“ ir kitas „mokymosi negalias“; tokie mokiniai kaip aš buvo tiesiog laikomi bukais arba lėtai mąstančiais. Ovenas iškėlė mano problemą. „TU IŠ ESMĖS ESI LĖTAS, — pasakė jis. — TU BEVEIK TOKS PAT PROTINGAS KAIP AŠ, BET TAU REIKIA DVIGUBAI DAUGIAU LAIKO.“ Mokyklos psichiatras — pensininkas iš Šveicarijos, kuris kiekvieną vasarą sugrįždavo į Ciurichą, buvo įsitikinęs, kad mano mokymosi keblumų priežastis ta, jog geriausias mano draugas „užmušė“ mano motiną, ir mane kamuoja „neišvengiami vidiniai konfliktai ir įtampau, kylantys dėl to, kad mano gyvenimas perskeltas į dvi dalis tarp senelės ir patėvio.

— Kartais tu turbūt jo tiesiog nekenti, — tardė daktaras Dolderis.

— Ko nekenčiu? — paklausiau aš. — Patėvio? Ne, aš myliu Daną!

— Savo geriausio draugo — kartais tu jo nekenti — taip? — klausė daktaras Dolderis.

— Ne, aš myliu Oveną — tai buvo atsitiktinumas.

— Taip, aš žinau, — pasakė daktaras Dolderis, — bet vis dėlto... tavo senelė turbūt yra skaudžiausias priminimas — taip?

— Priminimas? — paklausiau. — Aš myliu senelę!

— Taip, aš žinau, — atsakė daktaras Dolderis. — Bet pats beisbolas, aš manyčiau, yra skaudžiausias...

— Taip! — pasakiau. — Aš nekenčiu beisbolo.

— Taip, savaime suprantama, — pritarė Dolderis. — Aš niekad nesu jo matęs, todėl negaliu tiksliai įsivaizduoti... gal mums reikėtų kartu išsiaiškinti jo esmę?

— Ne, — atsakiau. — Aš nebežaidžiu beisbolo, netgi nebeinu jo žiūrėti!

— Taip, suprantu, — pasakė Dolderis. — Šitaip jo nekenti — aš suprantu!

— Aš nemoku rašyti, — pasakiau. — Ir lėtai skaitau, greitai pavargstu — turiu pirštą pridėjęs sekti, ką skaitau, kitaip pamesiu vietą...

— Turbūt labai sunku — žaisti tą beisbolą, — pasakė daktaras Dolderis. — Taip?

— Taip, labai sunku, — sutikau; ir atsidusau.

— Taip, suprantu, — pasakė daktaras Dolderis. — Ar dabar esi pavargęs? Ar kalbėdamas nuvargai?

— Man nesiseka rašyba, — pasakiau jam. — Rašyba ir skaitymas.

Jo kabinete Habardo ligoninėje sienos buvo nukabinėtos nuotraukomis — senomis nespalvotomis nuotraukomis su Ciuricho bažnyčių bokšto laikrodžiais; taip pat su vandens paukščiais Limate ir žmonėmis, šeriančiais tuos paukščius nuo juokingų išlenktų tiltelių. Daugelis buvo su skrybėlėmis; beveik galėjai girdėti tuos bažnyčių laikrodžius mušant valandas.

Pailgas ožiškas daktaro Dolderio veidas atrodė komiškas; sidabro baltumo smaila barzda dailiai apkarpyta, tačiau daktaras dažnai taršė jos galą.

— Beisbolas, — susimąstęs pratarė. — Kitą kartą atsineši kamuoliuką — taip?

— Taip, žinoma, — pasakiau.

— Ir atsivesi tą mažąjį beisbolo kamuoliuko mušėją — Balsą, gerai? Labai norėčiau su juo pasišnekučiuoti, — pasakė daktaras Dolderis.

— Paklausiu Oveno, ar jis galės, — pasakiau.

— APIE TAI NEGALI BŪTI NĖ KALBOS, — atsakė Ovenas, kai jo paprašiau. — AŠ RAŠAU GERAI!

Torontas, 1987-ųjų gegužės 11 diena — gailiuosi, kad turėjau smulkių ir išsitraukiau „The Globe and Mail“ iš dėžės prie gatvės kampo. Aš turėjau kišenėje trisdešimt centų ir sakinys pirmajame puslapyje nepakartojamas. „Neaišku, kaip ponas Reiganas ketino priversti savo administraciją paremti kontras nepažeidžiant įstatymo.“

Nuo kada ponui Reiganui parūpo įstatymai? Verčiau prezidentas praleistų savaitgalį su manekene iš Majamio; taip jis padarytų mažiau žalos. Įsivaizduokite, kaip palengvėtų nikaragvams — nors vieną savaitgalį! Mes turėtume surasti prezidentui po manekenę kiekvienam savaitgaliui! Jeigu išvargintume senąjį išvėpėlį, jis nebepajėgtų iškrėsti didesnių šunybių! Ak, kokie tie amerikiečiai moralistai! Kaip jie gardžiuojasi galėdami paviešinti savo seksualinį palaidumą! Gaila, kad jų moralės visai nepiktina prezidento nesiskaitymas su įstatymais; gaila, kad jų moralumo neužgauna administracija, tiekianti ginklus teroristams. Tačiau buduarinė moralė neturi tokios turtingos vaizduotės ir ja galima mėgautis nė neatsigręžiant į tai, kas vyksta pasaulyje, — ar netgi nesirūpinant sužinoti „visą istoriją“, slypinčią po seksualiniu nuotykiu.

Šiandien Toronte vėl saulė; žydi vaismedžiai — ypač kriaušės, obelys ir šunobelės. Gali prasidėti lietus. Ovenui patinka lietus. Vasarą kirtyklos dugne nežmoniškai karšta ir daug dulkių; lietus ataušina uolienos luitus, lietus nusodina dulkes žemėn. „VISI AKMENSKALDŽIAI MĖGSTA LIETU“, — pasakė Ovenas.

Per anglų kalbos pamoką savo dvyliktokėms liepiau dar kartą perskaityti pirmąją, anot Hardžio, „Tesės d4Erbervilių giminės“ „fazę“, tą dalį, kuri vadinasi „Mergelė“; nors aš atkreipiau jų dėmesį į tai, kad Hardis mėgsta pranašauti, mokinės buvo tokios apsnūdusios, kad nerado pavyzdžių. Kaip jos galėjo taip nedėmesingai perskaityti tą vietą apie arklio mirtį. „Niekas taip Tesės nekaltino, kaip ji pati“, — rašo Hardis; jis netgi sako: „Jos veidas buvo išdžiūvęs ir blyškus, tarsi ji būtų laikiusi save žmogžude“. O kokią išvadą klasė padarė iš tokio Tesės išvaizdos nusakymo? „Jos vešlumas, visapusiškas pilnėjimas darė ją moteriškesnę, negu ji iš tiesų buvo“. Mokinės nepadarė jokios išvados.

— Ar nė viena iš jūsų neatrodote tokios — pačios sau? — paklausiau aš jų. — Ką pagalvojate pamačiusios, kad kuri nors iš jūsų taip atrodo?

Tyla.

Ir kaip jos suprato, kas gi atsitiko pirmojoje „fazėje“ — ar Tęsė buvo suviliota, ar išprievartauta? „Ji kietai miegojo“, — rašo Hardis. Ar jis nori pasakyti, kad Erbervilis „padarė jai tai“, kai ji miegojo?

Tyla.

Aš joms pasiūliau kol kas nesivarginti ir neskaityti antrosios „fazės“, kuri vadinasi „Jau nebe mergelė“, verčiau dar kartą perskaityti „Mergelę“ — arba galbūt perskaityti ją pirmą kartą, kaip greičiausiai ir bus!

— Atkreipkite dėmesį, — pasakiau joms. — Kai Tęsė sako: „Ar tau niekada nešovė į galvą, kad tai, apie ką visos moterys kalba, kai kurios išgyvena?“ — atkreipkite dėmesį! Atkreipkite dėmesį, kur palaidojamas Tesės kūdikis — „tame Dievo paskirtame žemės rėželyje, kur jis leidžia augti dilgėlėms ir kur guli visi nekrikštyti kūdikiai, pagarsėję girtuokliai, savižudžiai ir kiti tariamai prakeiktieji“. Pagalvokite, ką Hardis nori pasakyti tuo „Dievo paskirtu rėželiu“ — ir ką jis galvoja apie nesėkmę, sutapimą, apie vadinamąsias nuo mūsų nepriklausančias aplinkybes? Kaip jis įsivaizduoja — ar doras žmogus keliaudamas per pasaulį susiduria su daugiau ar su mažiau kliūčių?

— Sere? — pasakė Leslė Ana Gru. Tas senovinis kreipinys taip keistai skambėjo jos lūpose; jau daug metų Vyskupo Strono mokykloje niekas manęs nevadino „seru“ — nebent kokia naujai atvykusi mokinė. Ana Leslė Gru čia jau buvo ne pirmi metai. — Jeigu rytoj bus gražus oras, — pasakė Leslė Ana, — ar galėsime per pamoką būti lauke?