Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tik vienas vaikinas puolė muštis, ar bent jau pabandė. Atrodė, kad šuo vejasi meškėną; šuo neriasi iš kailio, bet meškėnas vis tiek jį pergudrauja. Ovenas vedė pasyvią kovą; jis graibė už rankų ir kojų, ir pirmiausia už rankų pirštų, bet kai nepavyko, nuplėšė batą ir kibo į kojos pirštus. Kruša smūgių pasipylė ant jo, bet jis susisuko į kamuoliuką, nepalikdamas atsikišusių galūnių. Jis sulaužė vaikėzui mažylį pirštą — užlenkė jį taip smarkiai, kad po muštynių jis liko atsikišęs stačiu kampu. Jis nutraukė pankui vieną batą ir iki kraujo sukandžiojo kojos pirštus, bet vaikinas buvo su kojine ir aš nemačiau, kokia žala jai padaryta, tik tiek, kad jam sunku buvo ją priminti einant. Nuo Oveno panką atplėšė cukraus vatos pardavėjas — netrukus vaikinas buvo suimtas už tai, kad klykė visokias nešvankybes, ir mes sužinojome, kad jis buvo išsiųstas į pataisos namus, nes, kaip paaiškėjo, vairavo vogtą automobilį. Daugiau pakrantėje mes jo nematėme, o gatvėje aplink kazino ir ant lentinių takų pasklido gandas, kad su Ovenu pavojinga veltis į peštynes; buvo kalbama, kad jis kažkam nukando ausį. Kitą vasarą aš išgirdau, kad jis išdūrė vaikinui akį su čiulpinuko pagaliuku. Tai, kad tie pasakojimai buvo ne visai tikslūs, Hemptono paplūdimyje neturėjo reikšmės. Jis buvo „tas mažas dabita su raudonu pikapu“, „tas akmenskaldys, kuris nešiojasi kažkokį įrankį“. Jis buvo „mažas klastingas šunsnukis — saugokis jo“.

Mums buvo septyniolika; vasara tęsėsi ilgai. Rudenį Nojus ir Simonas pradėjo mokytis Vakarų pakrantės koledže; jie įstojo į vieną iš Kalifornijos universitetų, kurio pavadinimo Rytų pakrantėje niekas negalėjo prisiminti. Dėl Esteros Istmenai ir toliau klaidingai galvojo, kad Estera neverta didelių investicijų; jie nusiuntė ją į Naujojo Hampšyro universitetą, kur jai, kaip vietinei, buvo paskirta stipendija.

— JIE NUVEDĖ JĄ Į MŪSU KIEMĄ UŽ NAMO, — toks buvo Oveno įvertinimas; valstybinis universitetas buvo už dvidešimties minučių kelio nuo Greivsendo. Tai, kad tai buvo geresnis universitetas negu tas gražaus įdegio klubas, kuriame mokėsi Nojus su Simonu Kalifornijoje, Esterai buvo nė motais; berniukai galėjo keliauti, berniukai gyveno ten, kur visada šilta, o ji turėjo likti namie. Naujojo Hampšyro čiabuviams valstybinis universitetas — kad ir kokį solidų jis teiktų išsilavinimą — buvo jokia egzotika; Greivsendo akademijos mokiniams, besižvalgantiems į elitinius „Ivy League“ universitetus, tai buvo beviltiškas „galvijų koledžas“. Tačiau 1959-ųjų rudenį, kai mudu su Ovenu jau buvome dešimtoje akademijos klasėje, Ovenas buvo laikomas ypač gabiu — tarp bendraamžių — todėl, kad susitikinėjo su mergaite iš koledžo; tai, kad ji buvo „galvijų koledžo“ studentė, jo reputacijai nekenkė. Jis buvo lovelasas Minis, „vyresnių moterų asas“. Ir jis tebebuvo ir visada bus — Balsas. Jam reikėjo dėmesio; ir jis jį gavo.

Torontas, 1987-ieji, gegužės 9 diena — Garis Hartas, buvęs Jungtinių Valstijų senatorius Kolorado valstijoje, nutraukė savo rinkiminę kampaniją prezidento postui užimti po to, kai kažkokie Vašingtono reporteriai užlupo jį savaitgalį Majamyje su manekene; nors tiek manekenė, tiek kandidatas tikino, kad tarp jų nebuvę nieko „amoralaus“, ir ponia Hart pareiškė palaikanti vyrą, arba tiesiog „suprantanti“ jį, — ponas Hartas nusprendė, kad toks kišimasis į jo asmeninį gyvenimą jam ir jo šeimai esąs nepakenčiamas. Jis dar sugrįš. Kertam? Jungtinėse Valstijose tokie kaip jis ilgam neprapuola; prisimenat Niksoną?

Ką amerikiečiai išmano apie moralę? Jie nenori, kad jų prezidentai turėtų penius, bet nekreipia dėmesio, jeigu jų prezidentai slapta remia Nikaragvos sukilėlių pajėgas, nors Kongresas apribojo tokią pagalbą; jie nenori, kad jų prezidentai apgaudinėtų žmonas, tačiau neturi nieko prieš, jeigu prezidentai apgaudinėja Kongresą — meluoja savo piliečiams ir pažeidžia piliečių konstituciją!

Ponas Hartas turėjo pasakyti, kad neatsitiko nieko tokio, kas būtų išskirtinai amoralu, arba kad tai, kas atsitiko, tėra įprastinis amoralumas; arba kad jis bandė savo sugebėjimus apgaudinėti Amerikos žmones pirmiau apgaudamas žmoną ir kad jis tikisi, jog iš šio pavyzdžio žmonės įsitikins, jog jis pakankamai amoralus, kad galėtų tapti prezidentu! Aš tiesiog girdžiu, ką apie visa tai būtų pasakęs Balsas.

Saulėta diena. Mano kraštiečiai Vinstono Čerčilio parke atsuko pilvus į saulę. Visos mergaitės iš Vyskupo Strono mokyklos pasikelia aukštyn jūreiviškas palaidines ir klostuotus sijonėlius; atsiraitoja kojinaites; visas pasaulis nori įdegti. Bet Ovenas nemėgo pavasario; atšilęs oras primindavo jam, kad mokslo metai baigiasi, o Ovenui patiko mokytis. Pamokoms pasibaigus Ovenas Minis sugrįždavo į akmens kirtyklas.

Kai vėl prasidėdavo mokslai — kai mes pradėjome 1959-ųjų rudens semestrą, — aš supratau, kad Balsas nedykinėjo per vasarą; Ovenas grįžo į mokyklą su šūsnimi straipsnių, paruoštų spausdinti „Kape“. Jis įpareigojo Paieškos komitetą surasti naują direktorių, kuris ištikimai tarnautų dėstytojams ir moksleiviams, o „NE BUVUSIEMS AKADEMIJOS AUKLĖTINIAMS IR KONTROĖS GRUPĖS NARIAMS“. Nors ir šaipėsi iš Tornio, o ypač iš jo „sveiko berniuko“ ugdymo idėjos, Ovenas liaupsino išeinantį mūsų direktorių už tai, kad jis VISU PIRMA MOKYTOJAS, O VISU ANTRA LĖŠLĮ RINKĖJAS, Ovenas įspėjo Paieškos komitetą „NEPASITIKĖTI KONTROLĖS GRUPE — JIE PARINKS TOKĮ DIREKTORIU, KURIS RŪPINSIS LABIAU FINANSAVIMU NEGU MOKYMO PROGRAMA AR DĖSTYTOJAIS, KURIE JĄ VYKDO. IR NEKLAUSYKITE BUVUSIU AUKLĖTINIU!“ — perspėjo B; Ovenas buvo prastos nuomonės apie buvusius auklėtinius. „KAIP GALIMA JAIS PASITIKĖTI, JEIGU JIE NET NEPRISIMENA, KAIP ČIA IŠ TIKRUJU BUVO; JIE AMŽINAI POSTRINGAUJA APIE TAI, KĄ JIEMS MOKYKLA DAVĖ, ARBA KĄ IŠ JU PADARĖ, LYG ATĖJĘ ČIA JIE BŪTU BUVĘ BEFORMIS MOLIS. O APIE TAI, KOKIA KARTAIS JI BŪDAVO NEGAILESTINGA IR KOKIE JIE BUVO VARGŠAI, KAI MOKĖSI JOJE, — APIE TAI AUKLĖTINIAI VISIŠKAI UŽMIRŠO.“

Kažkuris iš dėstytojų per susirinkimą pavadino Oveną „spirų“; Danas Nidemas įrodinėjo, kad Ovenas nuoširdžiai dievina mokyklą, bet Greivsende niekada neskiepijo ir neturėtų skiepyti pagarbos nekritiškai meilei ir aklam atsidavimui. Kai Ovenas parengė peticiją prieš žuvį penktadieniais, jį ginti pasidarė sunkiau.

„MES TURIME VISUOTINĘ BAŽNYČIĄ, — pareiškė jis. — KAM TUOMET MUMS REIKIA KATALIKIŠKOS VALGYKLOS? JEIGU KATALIKAI PAGEIDAUJA PENKTADIENIAIS VALGYTI ŽUVĮ, KODĖL VISI KITI TURI PRIE JU PRISIDĖTI? DAUGUMA VAIKU NEMĖGSTA ŽUVIES! TEGU BŪNA ŽUVIS, BET DUOKITE IR DĄR KO NORS — MĖSOS UŽKANDŽIU ARBA KAD IR SUMUŠTINIU SU ŽEMĖS RIEŠUTU SVIESTU IR DŽEMU. NIEKAS MUMS NEDRAUDŽIA KLAUSYTIS KVIESTINIO PAMOKSLININKO HERDO BAŽNYČIOJE AR LANKYTI BET KURIĄ MIESTO BAŽNYČIĄ; ŽYDU NIEKAS NEVERČIA EITI KOMUNIJOS, UNITORILĮ NIEKAS NETEMPIA Į BAŽNYČIĄ KLAUSYTIS MIŠIU AR ATLIKTI IŠPAŽINTIES, BAPTISTAI ŠEŠTADIENIAS NESUVAROMIĮ KRŪVĄ IR NEVEDAMI Į SINAGOGĄ ( IR NEVERČIAMI PER PRIEVARTĄ APSIPJAUSTYTI). O VIS DĖLTO NEKATALIKAI TURI VALGYTI ŽUVĮ; PENKTADIENIAIS ARBA VALGAI ŽUVĮ, ARBA LIEKI ALKANAS. MANIAU, KAD ČIA DEMOKRATIJA. AR MUS VISUS KAS NORS VERČIA PRITARTI KATALIKU POŽIŪRIUI Į GIMIMU KONTROLĘ? KODĖL ESAME VERČIAMI VALGYTI KATALIKIŠKĄ MAISTĄ?“

Mokyklos pašte jis pastatė staliuką su kėde ir ėmė rinkti parašus po peticija — visi, aišku, pasirašė. „NETGI KATALIKAI PASIRAŠĖ!“— paskelbė Balsas. Danas Nidemas sakė, kad valgyklos vadybininkas pakėlė triukšmą per dėstytojų susirinkimą.

— Kitą kartą tas spiras užsimanys daržovių užkandžių! Pradės reikalauti papildyti kiekvienos dienos valgiaraštį — ne tiktai penktadienio žuvies patiekalus!