Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Didesni berniukai niekada jam negrasindavo, nes jis visada būdavo mažesnis; o vyresni jam negrasindavo dėl to, kad buvo protingesnis. Jis išsyk pamatė esminį skirtumą tarp Greivsendo miesto ir Greivsendo akademijos; miestelio laikraštis „Greivsendo žinios“ pranešdavo apie visas padorias naujienas, įsitikinęs, kad tik padorūs dalykai yra svarbūs; akademijos laikraštis, pavadintas „Kapu“, spausdino visas nepadorybes, kurios išlikdavo po dėstytojų cenzūros, įsitikinęs, kad visi padorūs dalykai yra nuobodūs.

Greivsendo akademija puoselėjo cinišką požiūrį ir mėgavosi kritišku vertinimu tų dalykų, į kuriuos kiti žiūrėdavo rimtai; mokiniai labiausiai gerbdavo tokius berniukus, kurie tardavosi esą gimę laužyti taisyklėms ir keisti įstatymams. Tad Greivsendo mokiniams, kurie tokiu būdu dilino savo grandines, buvo priimtina tiktai kandi kalbos maniera — geliantis, aštrus, piktas, užgaulus sarkazmas, kurio spalvingą žodyną Ovenas Minis jau buvo perėmęs iš mano senelės. Jis įvaldė sarkazmą panašiai kaip cigaretes; buvo iš tų, kurie surūko po pakelį per dieną. Pirmąjį semestrą Greivsende vaikinai praminė jį „Sarkazmo asu“. Tų laikų leksikonu, kiekvienas buvo koks nors „asas“. Danas Nidemas sako, kad tai yra vienas iš moksleivių kalbos pavyzdžių, kurie gyvuoja per amžius, ir tas terminas vartojamas ir šiandien. Vyskupo Strono mokykloje niekada nesu jo girdėjęs.

Ovenas Minis buvo „Sarkazmo asas“ taip pat, kaip dručkis Basteris Jorkas buvo „Vėmalų asas“, Škiperis Hiltonas — „Spuogų asas“, taip kaip Morisas Vestas buvo „Nosies asas“, kaip Dafis Sveinas (per anksti praplikęs) — „Plaukų asas“, Džordžas Fogas (ledo ritulininkas) buvo „Ledo asas“, o Horacijus Brigemas (mergišius) — „Graibymo asas“. Niekas nepritaikė vardo man.

„Kapo“, kuriame Ovenas išspausdino savo pirmąjį esė, parašytą anglų kalbos pamokai, redaktoriai praminė Oveną Minį Balsu. Jo esė buvo satyra apie tai, iš ko gaminamas maistas akademijos valgykloje; „Mistinė mėsa“ — taip Ovenas pavadino savo esė ir tuos neatpažįstamus pilkus žlėgtainius, kuriais mes būdavome maitinami kartą per savaitę; esė buvo išspausdintas kaip redakcinis straipsnis, ir jame buvo aprašinėjama, kaip skerdžiamas, paskui šaldomas kažkoks nežinomas, greičiausiai priešistorinis gyvūnas, kuris, surakintas grandinėmis, buvo atvilktas į požeminę virtuvę „NAKTIES VIDURYJE“.

Redakcinis straipsnis ir vėlesnieji esė, kuriuos Ovenas spausdino „Kape“, buvo pasirašomi ne Oveno Minio pavarde, bet Balso; ir tekstas spausdinamas vienodomis didžiosiomis raidėmis.

— AŠ VISADA KETINU SPAUSDINTIS DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS, — pareiškė jis Danui ir man, — NES TAI BEMATANT PRIKAUSTYS SKAITYTOJU DĖMESĮ, YPAČ KAI BALSAS TAPS TAM TIKRA INSTITUCIJA.

Per 1958-ųjų, mūsų pirmųjų metų akademijoje, Kalėdas Ovenas Minis tapo kuo žadėjęs: Balsu, kuris yra TAM TIKRA INSTITUCIJA. Netgi Paieškos komitetas — suburtas ieškoti naujo direktoriaus — norėjo žinoti, ką apie tai mano Balsas. Pretendentai į postą turėjo užsisakyti „Kapo“ prenumeratą; satyrinio laikraščio puslapiuose atsispindėjo anksti subrendęs moksleivių sugebėjimas kandžiai ir pašiepiamai vertinti, o ryškiausiai — tekstuose didžiosiomis raidėmis, kurios kreipė visų žvilgsnius į Oveną Minį. Buvo keletas senų pikčiurnų dėstytojų — ir keletas jaunų bambeklių taip pat, — kuriems nepatiko Oveno stilius; ir ne vien jo įžūlus rašymas didžiosiomis raidėmis. Danas Nidemas man sakė, kad tarp dėstytojų ne kartą kilo karšti ginčai dėl Oveno paklodžių apie akademiją „kraštutinio pobūdžio“ ; nors pagal nuo seno įsigalėjusią tradiciją Greivsendo moksleiviams buvo leidžiama skųstis akademija, tačiau kai kam Oveno sarkazmas reiškė absoliučią ir pavojingą nepagarbą. Danas gynė Oveną; tačiau Balsas buvo neginčijamas dirgiklis daugeliui ne tokių pasitikinčių Greivsendo bendruomenės narių — įskaitant ir tuos toli esančius, bet svarbius „Kapo“ prenumeratorius: „susirūpinusius“ tėvus ir buvusius akademijos auklėtinius.

„Susirūpinusių“ tėvų ir buvusių auklėtinių temą Balsas išgvildeno itin gyvai ir prieštaringai.

„DĖL KO JIE „SUSIRŪPINĘ“? — svarstė Ovenas. — AR JIE „SUSIRŪPINĘ“ DĖL MŪSU IŠSILAVINIMO, — KAD JIS BŪTU „KLASIKINIS“ IR DRAUGE „MODERNUS“, — AR JIE „SUSIRŪPINĘ“, KAD MES GALBŪT IŠMOKSIME DAUGIAU, NEGU KAD IŠMOKO JIE? KAD MES GAUSIME TIEK ŽINIU, JOG PAJĖGSIME MESTI IŠŠŪKĮ VIENAM KITAM JU UŽKIETĖJUSIAM IR IDIOTIŠKAM ĮSITIKINIMUI? AR JIE „SUSIRŪPINĘ“ DĖL MŪSLĮ IŠSILAVINIMO KOKYBĖS IR PAJĖGUMO; AR JIE DAUGIAU PAVIRŠUTINIŠKAI „SUSIRŪPINĘ“, KAD MES ĮSTOTUME Į UNIVERSITETĄ, KURĮ JIE MUMS PARINKO?“

Paskui buvo straipsnis, kritikuojantis švarko ir kaklaraiščio principą, kuriame buvo teigiama, kad „NELOGIŠKA MUS RENGTI KAIP SUAUGUSIUS, O ELGTIS SU MUMIS KAIP SU VAIKAIS“. Buvo dar straipsnis apie reikalavimą lankyti bažnyčią, kuriame buvo tvirtinama, kad“ MALDAI IR DIEVO GARBINIMUI TINKAMA BAŽNYČIOS — BET KOKIOS BAŽNYČIOS — ATMOSFERA SUJAUKIAMA, KAI Į JĄ SUGUŽA NENUSTYGSTANTYS VIETOJE PAAUGLIAI, KURIE BŪTU MIELAI ILGIAU PAMIEGOJĘ, PASVAJOJĘ APIE MERGINAS ARBA PAŽAIDĘ SKVOŠĄ. NEGANA TO, JAUNUOLIAI, VERČIAMI DALYVAUTI TIKĖJIMO RITUALUOSE, BET NETURINTYS TO TIKĖJIMO, TIKTAI NUSISTATO PRIEŠ VISAS RELIGIJAS IR PRIEŠ TIKRAI NUOŠIRDŽIAI TIKINČIUS. TURIU VILTĮ, KAD LIBERALUS AUKLĖJIMAS NETURI TIKSLO DAUGINTI IR DIDINTI MŪSU IŠANKSTINIU NUSISTATYMU“.

Ir taip toliau, ir taip toliau. Kad jūs būtumėt girdėję, ką jis sakė apie reikalavimą sportuoti: „NACISTU MENTALITETO VAISIUS, KONCEPCIJA, KURIĄ PUOSELĖJO HITLERINIS JAUNIMAS!“— arba apie draudimą bendrabučio gyventojams išvykti iš akademijos miestelio dažniau kaip tris savaitgalius per semestrą: „ARGI MES, ADMINISTRACIJOS POŽIŪRIU, ESAME TOKIE PRIMITYVŪS, KAD MUS TURI PATENKINTI SAVAITGALIAI, KURIU METU MES TAMPAME ATLETAIS ARBA ŽIŪROVINIO SPORTO SIRGALIAIS; AR NEGALI BŪTI TAIĘ KAD KAI KURIE IŠ MŪSU GALBŪT RAS DAUGIAU PAS KATU NAMIE ARBA PAS DRAUGUS — AR (NETGI) MERGAIČIU MOKYKLOJE? TIKTAI, ŽINOMA, NE TUOSE BIUROKRATIŠKAI SUREGULIUOTUOSE IR ĮKYRIAI PRIŽIŪRIMUOSE ŠOKIUOSE!“

Tas Balsas buvo mūsų balsas; jis gynė mūsų interesus; jis vertė mus didžiuotis savimi toje menkinimo ir niekinimo atmosferoje. Tačiau Balsas galėjo kritikuoti ir mus pačius. Kai iš akademijos buvo išmestas berniukas, kuris pagal tam tikrą ritualą linčiavo dėstytojų laikomas kates, visi suskubome išvadinti jį „nesveiku“; tada būtent Ovenas priminė mums, kad visi berniukai (ir jis pats) turi to paties „nesveikumo“. „KAS MES TOKIE, KAD TEISTUME? — paklausė jis mūsų. — AŠ UŽMUŠINĖJAU BUOŽGALVIUS IR VARLES — AŠ BUVAU TIKRAS NEKALTOS LAUKINĖS GYVYBES ŽUDIKAS!“ Jis aprašė savo žiaurumus save smerkiančiu, apgailestaujančiu tonu; nors jis prisipažino tam tikra prasme išniekinęs šventąją Mariją Magdaleną, mane pralinksmino tai, jog jis neatsiprašė Šv. Mykolo vienuolių, o graudenosi tiktai dėl buožgalvių ir rupūžių. „AR YRA PASAULYJE BERNIUKAS, KURIS NEBŪTU ŽUDĘS GYVŪNU? ŽINOMA, KAD „NESVEIKA“ KARTI VARGŠES KATES — BET KUO TAI BLOGIAU UŽ TAI, KĄ MES VISI ESAME DARĘ? TIKIUOSI, MES IŠ TO JAU IŠAUGOME, BET AR TAI REIŠKIA, KAD UŽMIRŠOME, JOG KAŽKADA BUVOME TOKIE? AR DĖSTYTOJAI PRISIMENA SAVE VAIKYSTĖJE? KAIP JIE DRĮSTA MUS MOKYTI, KAIP MUMS ELGTIS, JEIGU NEPRISIMENA, KOKIE PATYS BUVO MŪSU AMŽIUJE? JEIGU TAI YRA VIETA, KURIOJE MOKYMAS YRA TOKIO AUKŠTO LYGIO, KODĖL NEIŠMOKIUS VAIKO, KAD ŽUDYTI YRA „NESVEIKA“, — KAM MESTI JĮ LAUK?“

Ilgainiui tai tapo Oveno tema: „KAM MESTI JĮ LAUK?“ — vis kartodavo jis. Jeigu jis sutikdavo, kad ką nors reikia išmesti, taip ir pasakydavo. Už alkoholio vartojimą buvo metama iš mokyklos, bet Ovenas įrodinėjo, kad versti kitus mokinius gerti yra didesnis nusikaltimas negu gerti vienam; taip pat, kad dauguma gėrimo formų „NĖRA TOKIOS NIOKOJANČIOS, KAIP BEVEIK ĮPRASTINIS ĮŽEIDINĖJIMAS „PRASČIOKU“ MOKINIU, PATIEMS MANANT, JOG ŠIURKŠČIAI ŽEMINTI KITĄ — TIEK NIEKINAMAIS ŽODŽIAIS, TIEK FIZIŠKAI — YRA „NEPRASČIOKIŠKAS“ ELGESYS. ŽIAURI IR APGALVOTA PAŠAIPA YRA BLOGIAU UŽ GĖRIMĄ; MOKINIAI, KURIE UŽGAULIOJA IR NEGAILESTINGAI TYČIOJASI IŠ SAVO DRAUGU, DARO NUSIKALTIMĄ, KURIS VERTAS DIDESNĖS BAUSMĖS NEGU NUSIGĖRIMAS — YPAČ JEIGU TAS GĖRIMAS NEKENKIA NIEKAM, TIK TAU PAČIAM“.