Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Jeigu mano aprašytoji sekmadieninių internato priešpiečių atmosfera jums pasirodė banali, taip pat būsiu jus suklaidinęs; tie priešpiečiai man labai svarbūs. Po Verbų sekmadienio priešpiečių, mudu su Katerina nuėjome į Malonės bažnyčią ir užsirašėme skelbimų lentoje visos nakties budėjimui. Kiekvieną Didįjį Ketvirtadienį devintą vakaro prasideda Malonės ir ramybės budėjimas iki kito, Didžiojo Penktadienio devynių ryto. Katerina ir aš visada pasirenkame valandas, kurių niekas nenori, kai Katerinos vaikai miega ir jiems jos nereikia.

Šiais metais ji įspėjo mane: „Gal aš truputį vėluosiu — jeigu antros valandos maitinimas įvyks daug vėliau negu antrą valandą!“ Ji juokiasi ir jos žaviai plonas kaip degtukas kaklas, apgaubtas kunigo apykaklės, atrodo ypač trapus. Esu matęs daug Vyskupo Strono mokyklos auklėtinių tėvų — jie taip prašmatniai apsirengę, jie važinėja jaguarais, jie niekada neturi laiko pasikalbėti. Žinau, kad jie nekreipia dėmesio į kunigę Kateriną, kaip į tipišką mokyklos direktorę — prie tokių kaip Katerina jų žvilgsnis nesustoja. Bet ji yra išmintinga, maloni, sąmojinga ir iškalbi; ir ji nemulkina savęs dėl Velykų prasmės.

— VELYKOS REIŠKIA TAI, KĄ REIŠKIA, — yra pasakęs Ovenas Minis.

Kristaus bažnyčioje Velykų rytą klebonas Viginas visada sakydavo: „Aleliuja. Kristus prisikėlė“.

Ir mes, žmonės, — mes atsakydavome: „Iš tikrųjų Viešpats prisikėlė. Aleliuja“.

Torontas, 1987-ųjų balandžio 19-oji — drėgnas, vasariškas Velykų sekmadienis. Kad ir kokiu preliudu prasidėtų pamaldos, aš visada girdėsiu Hendelio „Mesiją“ — ir mano motinos iki galo išlavintą sopraną, giedantį „Žinau, gyvena mano Atpirkėjas“.

Šį rytą Malonės bažnyčioje aš tylutėliai sėdėjau; laukiau vienos ištraukos iš evangelijos pagal Joną aš žinojau, kas bus. Senajame karaliaus Jokūbo Biblijos vertime tai buvo vadinama „laidojimo rūsiu“; pataisytame leidime — tiesiog „kapu“. Šiaip ar taip, aš moku ją atmintinai.

„Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalena atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“.

Prisimenu, ką Ovenas visada sakydavo apie šią ištrauką; per kiekvienas Velykas jis palinkdavo į mane ir sušnibždėdavo: „NUO ŠITOS VIETOS MANE VISADA KREČIA ŠIURPAS“.

Po šios dienos pamaldų aš su savo torontiečiais stovėjau saulėje ant bažnyčios laiptų, paskui ilgai mindžikavome ant Lonsdeilo gatvės šaligatvio; saulė buvo tokia išsiilgta ir karšta. Mes kaip vaikai džiaugėmės šiluma, lyg metų metus būtume praleidę tokiame šaltyje, koks buvo tas kapas, kuriame Marija Magdalena pasigedo Kristaus. Atsišliejusi į mane ir šnibždėdama man į ausį — panašiai kaip darydavo Ovenas Minis — Katerina Kiling pasakė:

— Tie paukščiai, kurie skrido į šiaurę, paskui į pietus, šiandien vėl skrenda į šiaurę.

— Aleliuja, — atsakiau aš. Paskui, prisiminęs Oveną, pridūriau: — Jis prisikėlė.

— Aleliuja, — tarė kunige Kiling.

Tai, kad Frant gatvės 80-ajame name televizorius nuolat veikė, jau nebebuvo pagunda nei Ovenui, nei man. Mes girdėdavome, kaip senelė kalbasi arba su savimi, arba su Etele — arba komentuoja pačiam televizoriui — ir kaip pakyla ir nuslūgsta studijoje įrašytas kvatojimas. Namas buvo didelis; ketverius metus mudviem su Ovenu atrodydavo, kad tame tolimame kambaryje vyksta kažkoks nemaloniai triukšmingas suaugusių žmonių susirinkimas. Senelės balsas skambėdavo kaip vadės, kuri sako pompastišką kalbą pritariančiam sambūriui, turėdama ypatingą užduotį koneveikti savo klausytojus ir taip pat linksminti — ir daryti tai beveik tuo pat metu, — nes jie kas keletą minučių atsilygindavo už jos humorą kvatojimu, tarsi juos būtų linksminęs tas faktas, kad mano senelė kalba su jais tokiu užgauliu tonu.

Taigi mudu su Ovenu patyrėme, koks šlamštas yra televizija, net nepagalvodami, kad ne patys priėjome prie tokios išvados; jeigu senelė nebūtų draudusi mums žiūrėti televizorių daugiau kaip dvi valandas per dieną ir daugiau kaip valandą vakare prieš mokyklą, tai mes gal būtume pasidarę tokie pat televizoriaus vergai kaip ir visa mūsų karta. Ovenas pamėgo tik keletą per televiziją rodomų laidų, bet matęs buvo viską — tiek, kiek galėjo ištverti.

Tačiau po ketverių televizoriaus žiūrėjimo metų jis nebežiūrėjo nieko, išskyrus Liberačį ir senus filmus. Aš dariau ar stengiausi viską daryti kaip Ovenas. Pavyzdžiui, 1958-ųjų vasarą, kai mums abiem buvo šešiolika, Ovenas gavo vairuotojo teises anksčiau negu aš — ne tik dėl to, kad jis buvo mėnesiu vyresnis, bet tiesiog jau mokėjo vairuoti. Išmoko važinėdamas su įvairiais tėvo sunkvežimiais — jis važinėdavo tais stačiais, vingiuotais keliais aplink kirtyklas, kuriomis buvo išakėtas visas Meiden kalnas.

Jis gavo teises per savo šešioliktąjį gimtadienį važiuodamas savo tėvo raudonuoju pikapu; tais laikais Naujajame Hampšyre nebuvo vairavimo mokyklos ir reikėdavo laikyti egzaminą važiuojant su policininku keleivio vietoje — policininkas pasakydavo, kur sukti, kada važiuoti atgal ar pastatyti mašiną. Oveno policininkas buvo pats Benas Paikas; viršininkas Paikas pareiškė abejonę, ar Ovenas pasieks kojomis pedalus, ar matys kelią virš vairo. Tačiau Ovenas šito tikėjosi: turėdamas polinkį į mechaniką, jis sugebėjo pakelti pikapo sėdynę taip aukštai, kad viršininkas Paikas atsitrenkė galva į lubas, be to, pastūmė ją taip smarkiai į priekį, kad Paikas vos sugrūdo kojas po prietaisų skydu — tiesą sakant, policijos viršininkui buvo taip nepatogu sėdėti pikapo kabinoje, kad jis gerokai sutrumpino Oveno testą.

— MAN NETGI NEREIKĖJO STATYTI MAŠINOS Į TARPĄ! — pasakė Ovenas; jis buvo nusivylęs, kad negalėjo parodyti automobilio pastatymo sugebėjimų, — Ovenas Minis būtų įsispraudęs su savo raudonuoju pikapu į tokį tarpą, į kurį net folksvagenas vabalas būtų nesiryžęs lįsti. Kai dabar pagalvoju, tai tiesiog nuostabu, kad policijos viršininkas Paikas nepradėjo naršyti pikapo, ar neras „mirties įrankio“, kurio nuolat ieškojo.

Mane mokė vairuoti Danas Nidemas; tą vasarą Danas režisavo „Julijų Cezarį“ Greivsendo akademijos vasaros mokykloje, ir kiekvieną rytą, prieš repeticijas, jis mokydavo mane vairuoti. Danas nuveždavo mane į Sveisi alėją ir į Meiden kalvą. Aš mokiausi važinėdamas vieškeliais aplink kirtyklas — keliukai, kuriuose išmoko važinėti Ovenas, man tiko; ir Danas nusprendė, kad bus saugiau, jeigu aš mokysiuos ne greitkeliuose, nors Minio Granito kompanijos sunkvežimiai lėkė tais keliukais be jokių stabdžių.

Kirtyklų žmonės buvo bebaimiai vairuotojai ir jie vairuodavo granito prikrautus sunkvežimius visu greičiu; tačiau vasarą sunkvežimiai keldavo tiek dulkių, kad Danas ir aš iš tolo matydavome juos atvažiuojant — aš visada spėdavau pasitraukti į šalikelę, o Danas tuo tarpu cituodavo savo mėgstamą vietą iš „Julijaus Cezario“:

Bailiai daugybę kartų per gyvenimą numiršta,

Narsuolis su mirtim susiduria tik sykį.

Toje vietoje Danas įsitverdavo prietaisų skydo ir kratydavosi, kol griausmingas sunkvežimis praūždavo pro šalį.

Iš viso to, ką per gyvenimą esu girdėjęs,

Visų keisčiausia man atrodo tai, kad žmonės bijo;

Suprasdami, jog jų mirtis, kaip neišvengiama baigtis

Savu laiku vis tiek pas juos ateis.

Ovenui irgi patikdavo ta vieta. Kai vėliau tą vasarą žiūrėjome Dano „Julijaus Cezario“ pastatymą, aš jau buvau išlaikęs vairavimo egzaminą; ir vis dėlto, kai mudu su Ovenu vakarais važiuodavome drauge į kazino Hempton Biče, mes sėsdavome į raudonąjį pikapą, ir vairuodavo visada Ovenas. Aš sumokėdavau už kurą. Prisimenu, kad tais 1953-iųjų metų vasaros vakarais aš pradėjau jaustis „suaugęs“; mes pusvalandį važiuodavome iš Greivsendo dėl trumpalaikio malonumo pasivažinėti siaura pajūrio pakrante palei vaikštinėjančius šventiškai nusiteikusius žmones ir pasidairyti į paneles, kurios beveik nekreipdavo į mus dėmesio. Kartais jos atkreipdavo dėmesį į pikapą. Mums pavykdavo pravažiuoti pakrante kokius du ar tris kartus, kol policininkas mostu liepdavo Ovenui sukti prie šaligatvio ir parodyti teises, kurias jis įtariai ištyrinėdavo, o paskui pasiūlydavo mums pasistatyti sunkvežimį ir toliau apžiūrinėti paneles vaikštant pėsčiomis lentų takais arba šaligatviu po arkadomis.