Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Ovenui ta mokykla atrodė nelyginant kalėjimas, į kurį jis vos nebuvo patupdytas; jeigu jo tėvai nebūtų IŠSIŽADĖJĘ katalikybės, Ovenas būtų lankęs Šv. Mykolo mokyklą. Joje viešpatavo beviltiškai niūri pataisos namų atmosfera; gyvenimas čia buvo nužymėtas kaimynystėje esančios degalinės varpelio skambėjimo, įvažiuojant ir išvažiuojant transportui, benzino siurblių ūžesio ir įvairiausių mechaninių džeržgesių automobilių remonto duobėse.

Tačiau šią nešventą, netvarkingą, netinkamą mokslui vietą saugojo akmeninė Marija Magdalena; retsykiais ta stovinti po keista cementine arka figūra panėšėdavo į gerai paruoštą, bet naminį kepsnį ant iešmo; o kartais į vartininką, laukiantį vartuose kamuolio.

Žinoma, joks katalikas nebūtų metęs į ją kamuoliuko, ledo ritulio ar kitokio svaidomojo ginklo; jeigu parapinės mokyklos mokiniai ir būtų turėję tokių pagundų, tai juos būtų atbaidžiusi niūrių, bet nuolat budinčių vienuolių kaimynystė. Ir nors Greivsendo katalikų bažnyčia buvo priešingame miesto gale, apšiuręs medinės druskinės formos namas, kur gyveno vienuolės ir kai kurie Šv. Mykolo mokyklos mokytojai, stovėjo kaip sargybinė prie žaidimų aikštelės kampo, iš kur buvo gerai matyti Marija Magdalena. Jeigu pro šalį einančiam protestantui kildavo noras parodyti statulai bent krislelį nepagarbos, akylos vienuolės išplasnodavo iš savo sargybinės įžūliai piktos kaip varnos.

Ovenas bijojo vienuolių.

— JOS NENATŪRALIOS, — pareiškė jis, bet ar gali būti kas nenatūraliau, pagalvojau aš, už girgždų Granito peliuko falcetą arba jo valdingą povyzą, visiškai nesiderinančią su miniatiūriniu ūgiu?

Kiekvieną rudenį kaštonai tarp Tano ir Garfildo gatvių subrandindavo daugybę kietų lygių tamsiai rudų sviedinukų; mudu su Ovenu neišvengiamai eidavome pro šalį pilnomis kišenėmis kaštonų. Kad ir bijodamas vienuolių, Ovenas negalėjo atsispirti įmušti įvartį į šventuosius vartus; aš buvau taiklesnis, bet Ovenas mėtė kaštonus su didesniu įkarščiu. Vargu ar mes palikdavome kokių žymių ant žemę siekiančio Marijos Magdalenos drabužio, ant jos negyvo, sniegiškai balto veido ar tariamai maldai ištiestų rankų. Ir vis dėlto vienuolės su tokiu įniršiu, kurį gali sužadinti tiktai religinis nepakantumas, puldavo mus; jos padrikai leisdavosi mums iš paskos rėkdamos kaip saulės šviesos išgąsdinti šikšnosparniai — mudu su Ovenu be vargo nuo jų pasprukdavome.

— PINGVINES! — sušukdavo Ovenas bėgdamas; visi vadino vienuoles „pingvinėmis“. Mes lėkdavome Kaso gatve iki geležinkelio ir paskui bėgiais į užmiestį. Kol nubėgdavome iki Meiden kalvos ar kirtyklos, likusius kišenėse kaštonus išsvaidydavome į juodus jaučius, besiganančius prie Fort Roko fermos; nors juodieji jaučiai buvo grėsmingai dideli, su mėlynomis lūpomis bei liežuviais, jie mūsų taip įnirtingai nesivydavo kaip vienuolės, kurios pasiduodavo tik pasiekusios Kaso gatvę.

O pelkėje tarp Tano ir Garfildo gatvių kiekvieną rudenį imdavo knibždėti buožgalvių ir rupūžių. Ar jums niekas nesakė, kad tam tikro amžiaus berniukai yra žiaurūs? Mes prikišdavome teniso kamuoliukų indelį buožgalvių ir — kai sutemdavo — mėtydavome juos ant Marijos Magdalenos kojų. Buožgalviai, nespėję virsti rupūžėmis, išdžiūdavo ir nugaišdavo tenai; mes netgi užmušdavome rupūžes ir įžūliai išdėliodavome sumaitotus jų kūnus ant atkištų šventosios vartininkės delnų aptaškydami ją varliagyvių krauju. Tegu Viešpats mums atleidžia! Tokie nusikaltėliai mes buvome tiktai tuos kelis paauglystės metus iki Greivsendo akademijos, kuri mus išgelbėjo nuo mūsų pačių.

1957-ųjų pavasarį Ovenas ypač nuožmiai elgėsi su bejėgiais pelkės gyviais ir Marija Magdalena; prieš pat Velykas mes buvome nuėję į „Aidahą“, kur išgyvenome Sesilio B. Demilio „Dešimt Dievo įsakymų“ — visą Mozės gyvenimą Čarltono Hestono asmenyje iš pagrindų keičiantis jo drabužių ir šukuosenų stiliui.

— DAR VIENAS FILMAS APIE VYRUS SU SPENELIAIS, — pasakė Ovenas; ir iš tiesų, ne tik Čarltono Hestono, bet ir Julo Brainerio, ir Džono Dereko, ir netgi Edvardo G. Robinsono speneliai krito į akis.

Tai, kad „Dešimt Dievo įsakymų“ buvo rodomi prieš pat Velykas, senelės žodžiais tariant, bylojo apie apgailėtiną „sezoninį“ skonį, būdingą visam pramogų verslui: tai, kad mes turime žiūrėti apie išrinktosios tautos tremtį mūsų Kristaus Kančios išvakarėse buvo nežmoniška.

— KAM TAS VISAS SENOJO TESTAMENTO RŪSTUMAS, KAI TURĖTUME GALVOTI APIE JĖZU! — pareiškė Ovenas. Perėjimas per Raudonąją jūrą ypač jį piktino.

— KAIP GALIMA IMTI IR TIESIOG PARODYTI STEBUKLĄ! — purkštavo jis. — NEĮMANOMA ĮRODYTI STEBUKLO — TURI JUO TIKĖTI! JEIGU RAUDONOJI JŪRA IŠ TIKRIĮJIĮ PRASISKYRĖ, JI NEATRODĖ TAIP KAIP TEN, — tvirtino jis. — JI NEATRODĖ NEI TAIP, NEI KAIP KITAIP — TAI NĖRA VAIZDAS, KURĮ KIEKVIENAS GALI ĮSIVAIZDUOTI!

Tačiau jo pykčio nebūta nuoseklaus. Jeigu jį širdino „Dešimt Dievo įsakymų“, tai kam jis išliedavo jį ant Marijos Magdalenos ir buožgalvių bei rupūžių?

Tais metais prieš Greivsendo akademiją pirminį savo išsilavinimą mudu su Ovenu gavome „Aidahe“ ir prie senelės televizoriaus. O kas iš mūsų buvo „lavinamas“ kitokiu, valyvesniu būdu? Kas gali apkaltinti Oveną dėl jo reakcijos į „Dešimt Dievo įsakymų“? Bet kokia reakcija geriau negu tikėjimas jais! Bet jeigu toks bukas filmas kaip „Dešimt Dievo įsakymų“ galėjo paskatinti Oveną užmušinėti rupūžes mėtant jas į Mariją Magdaleną, tai tokia įtaigi Betės Deivis istorija filme „Tamsioji pergalė“ turėjo įtikinti Oveną, kad jis taip pat turi smegenų auglį.

Taigi Betė Deivis miršta, bet to nežino. Nei jos gydytojas, nei artimas draugas jai to nesako.

— JIE PRIVALO JAI TUOJAU PAT PASAKYTI! — karščiavosi Ovenas. Gydytoją vaidino Džordžas Brentas.

— Jis visada elgiasi nežmoniškai, — pasakė senelė.

Hampfris Bogartas vaidino arklininką, kalbantį airišku akcentu.

Tai buvo 1956-ųjų Kalėdos ir mes žiūrėjome 1939 metų filmą; pirmą kartą senelė mums leido žiūrėti naktinę programą — bent jau aš maniau, kad tai buvo naktinė programa. Po tam tikros valandos, kai senelė pradėdavo jausti nuovargį, — visos per televiziją rodomos laidos jai būdavo naktinė programa. Jai buvo gaila mūsų, nes Istmenai jau antri metai šventė Kalėdas prie Karibų jūros; taigi malonūs Sojerio Depo prisiminimai man jau pamažu slydo į praeitį, o Ovenui — beliko tik svajonės.

— Vis dėlto Hampfris Bogartas galėtų išmokti geresnio airiško akcento, — burbėjo senelė.

Danas Nidemas pareiškė, kad neduotų Džordžui Brentui vaidmens „Greivsendo artistų“ spektaklyje; Ovenas pridūrė, kad ponas Fišas būtų buvęs daug geresnis gydytojas Betei Deivis, bet senelė užginčijo, kad ponui Fišui būtų per sunku būti Betės Deivis vyru — mat gydytojas ilgainiui tapo jos vyru.

— Niekam nelinkėčiau būti Betės Deivis vyru, — pasakė Danas.

Ovenas manė, kad žiauru palikti Betę Deivis nežinioje, kad jai pačiai reikėtų sužinoti apie savo mirtiną ligą; tačiau „Tamsioji pergalė“ yra vienas iš tų filmų, kurie drįsta mokyti, kaip reikia mirti. Mes matome, kaip gražiai Betė Deivis susitaiko su savo likimu; ji persikelia su Džordžu Brentu į Vermontą ir užsiima sodininkyste — ir smagiai sau gyvena žinodama, kad viena dieną staiga nusileis tamsa.

— TAI LABAI LIŪDNA, — suriko Ovenas. — KAI JI GALI APIE TAI NEGALVOTI!

Ronaldas Reiganas vaidino vangų jauną girtuoklį.

— Verčiau būtų ištekėjusi už jo, — pareiškė senelė. — Ji miršta, o jis jau miręs.