Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Danas Nidemas apibūdino padėtį laikraščio antrašte: „Sojerio Depe didėja paauglių traumatizmas!“ Danas pasiūlė mudviem su Ovenu geriau neprasidėti su Estera. Kaip teisingai! Bet kaip mes norėjome prasidėti su tuo kvapą gniaužiančiu realiu ištvirkavimu, į kurį, kaip įtarėme, visa galva buvo pasinėrusi Estera. O mes, gyvendami televizijos ir kino pasaulyje, gaudavome tuos pojūčius netiesiogiai. Mus jaudino netgi graudokai kvailos meilės scenos.

Arčiausiai meilę pažinome iš pirmosios „Aidaho“ salės eilės. Per tas 1957-ųjų Kalėdas mudviem su Ovenu buvo penkiolika; mes prisipažinome vienas kitam įsimylėję Odrę Hepbern, drovią knygyno pardavėją „Juokingame veide“; bet norėjome — Esteros. Mums beliko tik krimstis, kiek mažai esame verti kaip meilužiai; jautėmės didesni kvailiai už Fredą Asterą, kuris šoko su savo paties lietpalčiu. Ir kaip mes nerimavome, kad rafinuotasis Greivsendo akademijos pasaulis nenuvertintų mūsų dar labiau negu mes patys.

Torontas, 1987-ųjų balandžio 12 d. — lietingas Verbų sekmadienis. Ne šiltas pavasario lietus, ne „sezoninis“ lietus, kaip mėgdavo sakyti senelė, o šaltas ir žvarbus — labai tinkama mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančioms diena. Malonės bažnyčioje vaikai ir patarnautojai būriavosi šventoriuje: su palmės šakelėmis rankose jie panėšėjo į turistus, kurie atskrido į tropikus neįprastai šaltą dieną. Procesijai lydėti vargonininkas parinko Bramsą — „O Welt ich muss dich lassen“: .. Pasauli, aš turiu tave palikti“

Ovenas nemėgo Verbų sekmadienio: Judo išdavystės, Petro bailumo, Piloto silpnybės.

— NEGANA TO, KAD JIE JĮ NUKRYŽIAVO, — pasakė Ovenas. — BET DAR IR IŠSITYČIOJO!

Kanauninkas Mekis buvo užgulęs Matą: kaip žmonės tyčiojosi iš Kristaus, spjaudė į jį, kaip jis šaukė : „O Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai ?“

Didžioji savaitė yra alinanti; kad ir kiek kartų būčiau išgyvenęs nukryžiavimą, vis tiek nerimauju dėl prisikėlimo — mane ima siaubas, kad šiais metais jis neįvyks; ir kad tada, tais metais, jo nebuvo. Bepigu įsijausti į Kristaus gimimą; kiekvienas kvailys per Kalėdas jaučiasi kaip krikščionis. Bet svarbiausias momentas yra Velykos; jeigu netiki prisikėlimu, tai nesi tikintis.

— JEIGU NETIKI VELYKOMIS, — sakė Ovenas Minis, — NEAPGAUDINĖK SAVĘS — NEVADINK SAVĘS KRIKŠČIONIU.

Pamaldų pabaigai vargonininkas parinko įprastinę „Aleliuja“. Dulkiant šaltam lietui aš perėjau Rasei Hilo gatvę ir įėjau į Vyskupo Strono mokyklą; perėjau per virtuvę, kalbinamas visų ten dirbusių moterų ir sekmadienį virtuvėje budinčių internato auklėtinių. Mokyklos direktorė, kunige Katerina Kiling, sėdėjo savo įprastinėje vietoje galustalėje su kitomis auklėtojomis. Prie kitų stalelių buvo susėdę apie keturiasdešimt internato auklėtinių — vienos jų vargšelės, neturinčios čia draugų, kurie galėtų savaitgaliui pakviesti į svečius, o kitos — laimingos galėdamos pasilikti mokykloje. Visada keista matyti mergaites be uniformų; aš žinau, kad joms tai didžiulis palengvėjimas kasdien nešioti uniformas, nes tuomet nereikia sukti galvos, ką apsivilkti. Bet jos taip nemoka prisitaikyti uniformų — taip mažai turi patirties, kaip reikia rengtis, kad turėdamos pasirinkimą, kai joms leidžiama apsivilkti savais rūbais, jos atrodo daug prasčiau ir neįdomiau negu su uniformomis.

Per dvidešimt metų, kol aš mokytojavau Vyskupo Strono mokykloje, uniformos keitėsi labai nežymiai; ir aš jas labai pamėgau. Jeigu būčiau mergaitė — bet kokio amžiaus, — tai nešiočiau jūreivišką palaidinę, laisvai surištą kaklaraištį, švarkelį (su savo mokyklos emblema), kojinaites iki kelių, kurias kanadiečiai vadina „kelienkojinėmis“, ir klostuotą sijonėlį; kai jos atsiklaupia, tai pagal nerašytą taisyklę sijonėlis turi tik vos liesti grindis.

Tačiau sekmadieniais per priešpiečius mergaitės galėjo vilkėti savais drabužiais; kai kurios iš jų taip neskoningai apsirengusios, kad aš jų nebepažįstu, — jos, žinoma, dėl to iš manęs juokiasi. Yra tokių, kurios rengiasi kaip berniukai, kitos — kaip jų motinos arba kekšės, kurias mato kine arba per televiziją. Aš, kaip įprastai, esu vienintelis vyras per sekmadienio priešpiečius, galbūt jos rengiasi dėl manęs.

Aš nemačiau savo draugės — ir formaliai — savo viršininkės Katerinos Kiling nuo jos paskutinio gimdymo. Ji turi didžiulę šeimą— ir tiek daug vaikų, kad aš jau pamečiau jų skaičių, — tačiau sekmadieniais vis tiek sėdi prie auklėtojų stalo ir maloniai čiauška su savaitgalio drabužiais vilkinčiomis mergaitėmis. Mano akimis, Katerina atrodo nuostabiai; bet ji pernelyg liesa. Ji visada sutrinka, kai pagaunu ją nieko nevalgančią, tačiau ji neturėtų stebėtis; aš esu kur kas pastovesnis sėdėtojas prie auklėtojų stalo per sekmadienio priešpiečius negu jinai — aš neatitrūkstu nuo jo gimdyti vaikų! Bet štai ji jau vėl čia Verbų sekmadienį, o priešais ją lėkštė su bulvių koše ir įdaryta kalakutiena.

— Kalakutas gana sausas, ar ne? — paklausiau aš; ponios, kaip paprastai, nusijuokė — Katerina, kaip jai būdinga, nuraudo. Kai ji užsisega kunigo apykaklę, atrodo dar liesesnė, negu yra iš tikrųjų. Kai kanauninko Kempbelo nebėra, ji artimiausia mano bičiulė Toronte; ir nors ji yra mano viršininkė, aš dirbu Vyskupo Strono mokykloje seniau už ją.

Kai aš atėjau dirbti, mokyklai vadovavo Meškis Kilgoras, kaip mes jį praminėme. Kanauninkas Kempbelas supažindino mus. Prieš paskiriamas klebonu į Malonės bažnyčią, kanauninkas Kempbelas dirbo Vyskupo Strono mokyklos kapelionu; jis galėjo geriausiai rekomenduoti mane, nes niekas kitas nebuvo taip „suaugęs“ su mokykla, kaip pats Meškis Kilgoras. Aš iki šiol erzinu Kateriną prisimindamas tuos laikus. Ar jinai būtų mane priėmusi? Jaunas vyras iš Jungtinių Amerikos Valstijų tais Vietnamo karo metais, ir toli gražu ne pabaisa, ir nevedęs; Vyskupas Stronas niekada nematė daug mokytojų vyrų, ir per dvidešimt metų, kol aš mokiau tas mergaites, kartais būdavau vienintelis vyras visoje mokykloje. Nors kanauninkas, be savo kapeliono pareigų, dar dėstė Šventąjį Raštą ir istoriją, jis jau buvo pagyvenęs; tiek jis, tiek Meškis Kilgoras buvo „supančioti vedybinių saitų“, kaip mėgsta sakyti Katerina.

Senasis Meškis iš tikrųjų pasiteiravo, ar manęs „netraukia jaunos mergaitės“, bet, matyt, padariau jam įspūdį žmogaus, kuriam rūpi tik mokymas ir kuris domėsis tų jaunų mergaičių protais, o ne kūnais.

— Ar tas įspūdis pasitvirtino? — mėgsta klausti manęs Katerina. O auklėtojos, išgirdusios klausimą, pradeda prunkšti — kaip prieš daug metų Liberačio žiūrovės studijoje!

Katerina yra daug džiaugsmingesnės sielos negu mano senelė, bet kibirkščiuojantis sarkazmas, mokėjimas gražiai dėstyti mintis ir taisyklingas tarimas primena man senelę. Jos būtų sutarusios; ir Ovenui būtų patikusi kunige Kiling.

Jeigu mano aprašytoji sekmadieninių internato priešpiečių atmosfera jums pasirodė liūdna, tai būsiu jus suklaidinęs. Galbūt internato auklėtinės iš tiesų jaučiasi vienišos, bet man gerai. Ritualai veikia raminamai; ritualai nugali vienatvę.

Verbų sekmadienį buvo daug kalbama apie orą. Prieš savaitę buvo taip šalta, kad visi pasakojo istorijas apie kasmetinę paukščių klaidą. Kiekvieną pavasarį — bent jau Kanadoje — kai kurie paukščiai per anksti išskrenda į šiaurę. Tūkstančiai paukščių sušąla kelyje; jie sugrįžta į pietus su priešinga kryptimi migruojančiais paukščiais. Dažniausiai buvo minimos nelaimės, ištikusios liepsneles ir varnėnus. Katerina matė, kaip amerikinis sėjikas skrido į pietus, o aš papasakojau istoriją apie perkūno oželį, kuri padarė visiems didelį įspūdį. Visą tą savaitę skaitėme „The Globe and Mail“; mums patiko straipsnis apie grifus, kurie „prišalo“ ir nebegalėjo skristi. Žmonės palaikė juos sakalais ir priglaudė namuose, kad atitirptų iš viso devynis paukščius, ir visi jie apvėmė savo globėjus. Gyvūnų globos draugijos atstovai negalėjo žinoti, kad puolamas grifas vemia. Kas būtų patikėjęs, kad grifai tokie protingi?