Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— MESK VISAS MINTIS IŠ GALVOS, — pasakė jis. — MES JUK DRAUGAI, AR NE? O KAM YRA DRAUGAI? AŠ NIEKADA TAVĘS NEPALIKSIU.

Torontas, 1987-ųjų, vasario 5 diena — vakar mirė Liberačis; jam buvo šešiasdešimt septyneri. Jo gerbėjai surengė budynes su žvakėmis prie Palm Springso rūmų, kur anksčiau buvo vienuolynas. Ar Ovenas nebūtų nuo to pašiurpęs? Liberačis pakoregavo ankstesnį savo nusiteikimą prieš homoseksualumą. „Jeigu tu nori gyventi su vištomis, tai niekas tau negali to uždrausti“, — pasakė jis. Ir vis dėlto 1982 metais paneigė pareiškimą teismui, kad jis mokėjęs už seksualines paslaugas savo darbuotojui — buvusiam kamerdineriui ir vairuotojui. Teisme buvo pasiektas susitarimas. Liberačio vadybininkas neigė, kad jo linksmintojas serga AIDS; Liberačis pastaruoju metu netekęs svorio dėl arbūzų dietos.

Ką senelė ir Ovenas būtų apie tai pasakę?

— LIBERAČIS! — būtų sušukęs Ovenas. — KAS BŪTU GALĖJĘS PATIKĖTI! LIBERAČIS! PASIMIRĖ NUO ARBŪZU!

Tiktai 1954-aisiais per Padėkos dieną mano pusbroliai atvažiavo į Greivsendą ir savo akimis pamatė televizorių pas senelę Frant gatvės 80-ajame numeryje.

Tą rudenį Nojus pradėjo mokslus akademijoje ir kartais savaitgaliais žiūrėdavo televizorių su manimi ir Ovenu; ir mūsų komentarus apie bet kurią bent kiek pramoginę laidą būtinai papildydavo karštas Simono pritarimas ir atitinkamas Esteros nepritarimas.

— Liuks, — sakydavo Simonas; jis irgi manė, kad Liberačis „liuksusinis“ atlikėjas.

— Grynas šūdas, — pareiškė Estera. — Kol televizorius nebus spalvotas, o spalvos nebus ryškios, nėra ko jo žiūrėti. — Tačiau Esterai darė įspūdį, kaip senelė be perstojo kritikuoja visas žiūrimas laidas; tokį stilių Estera troško imituoti — juk netgi „šūdą“ verta žiūrėti, jeigu paskui gali tą temą rutulioti ir aiškinti, koks tai buvęs šūdas.

Visi sutiko, kad seni kino filmai įdomiau už bet kurią televizijos laidą; vis dėlto, Esteros nuomone, tie filmai „pernelyg seni“. Senelei nekliūdavo jų senumas: „Juo senesnis, tuo geresnis!“ — bet ji nemėgo kino žvaigždžių. Pasižiūrėjusi „Kapitoną Bladą“ ji pareiškė, kad Erolas Flinas „neturi smegenų, vien plačią krūtinę“; Estera nusprendė, kad Olivijos de Haviland „karviškos akys“. Oveno manymu, filmai apie piratus niekuo nesiskiria vienas nuo kito.

— KOKIOS KVAILOS TOS KOVOS SU KARDAIS, — sakė jis. — IR PAŽIŪRĖKIT, KAIP JIE APSIRENGĘ! JEIGU ŽADI MOSUOTI KARDU, TAI KAM VILKTIS PLAČIUS PALAIDUS MARŠKINIUS — AIŠKU, KAD TAVO MARŠKINIAI BUS SUKAPOTI Į SKUTUS!

Senelė skundėsi, kad filmai netgi neatitinka „sezono“. Kokia prasmė rodyti „Tai atsitinka kiekvieną pavasarį“ lapkričio mėnesį? Niekas negalvoja apie beisbolą per Padėkos dieną, o „Tai atsitinka kiekvieną pavasarį“ yra toks kvailas filmas apie beisbolą, kad jeigu aš jį žiūrėčiau net kiekvieną vakarą, jis vis tiek man neprimintų motinos mirties. Rėjus Milandas yra koledžo profesorius, kuris tapo fenomenaliu beisbolo žaidėju po to, kai atrado medieną impregnuojančią medžiagą; ar tai gali kam nors būti panašu į ką nors tikra?

— Pasakykit man atvirai, kas išgalvoja tokius dalykus? — paklausė senelė.

— Pimpagalviai, — pasakė Estera, kuri nuolatos turtino savo žodyną. Sunku buvo pasakyti, ar Greivsendo akademija pradėjo Nojaus gelbėjimo nuo jo paties darbą; tačiau Simonas atrodė prislopintas, galbūt dėl to, kad visą rudenį ilgėjosi Nojaus ir buvo sutriuškintas staiga atsinaujinusių adetinių varžybų. Nojui akademijoje sunkiai sekėsi mokslai, ir Danas kelis kartus atvirai ir ilgai kalbėjosi su teta Marta ir dėde Alfredu. Istmenai nusprendė, kad Nojus pervargo; šeima sutarė Kalėdų atostogas praleisti kokiame nors Karibų jūros kurorte.

— KAPITONO BLADO POILSIO VIETOJE, — pastebėjo Ovenas.

Ovenas buvo nusivylęs, kad Istmenai Kalėdų švęsti važiuos į Karibus; dar viena proga nuvažiuoti į Sojerio Depą nuėjo niekais.

Po Padėkos dienos jis jautėsi nusiminęs; be to, kaip ir aš, galvojo apie Esterą. Šeštadienį už įprastinę kainą nuėjome į dieninį seansą „Aidahe“ ir pažiūrėjome du meninius filmus: „Auksinio kondoro turtai“, kur Kornelis Vaildas vaidina žavų aštuoniolikto amžiaus prancūzą, ieškantį Gvatemaloje paslėptų majų turtų; ir „Būgnų tratėjimą“, kur Alanas Ladas vaidina kaubojų, o Odri Dalton — indėnę. Tiek istorijos apie senovės turtus, tiek skalpuotojų žygiai įtikino mudu su Ovenu, kad mes gyvename pilkame amžiuje — kad nuotykiai visada vyksta kažkur kitur ir prieš daug metų. Tarzanas atitiko šią formuluotę taip pat kaip ir siaubingieji bibliniai siužetai. Pastarieji, drauge su kalėdinių vaidinimų patirtimi, padėjo atsirasti tam neįprastai paniurusiam ir atsiribojusiam personažui, kokį Ovenas pateikė pasauliui Kristaus bažnyčioje.

Tai, kad Viginams iš tikrųjų patiko filmas „Apsiaustas“, padėjo Ovenui apsispręsti: nesvarbu, ar jis važiuos kada nors į Sojerio Depą per Kalėdų atostogas, ar ne, bet daugiau niekada nebedalyvaus Kristaus gimimo vaidinimuose. Esu tikras, kad jo apsisprendimas per daug nenuliūdino Viginų, tačiau Ovenas buvo nepermaldaujamas biblinės epopėjos klausimu apskritai ir „Apsiausto“ konkrečiai. Nors jis manė, kad Džiną Simons buvo GRAŽI KAIP ESTERA, jis taip pat manė, kad Odri Dalton „Būgnų tratėjime“ buvo kaip ESTERA, JEIGU ESTERA BŪTU INDĖNĖ. Išskyrus tai, kad visų trijų plaukai buvo juodi, jokio panašumo tarp jų aš nemačiau.

„Apsiaustas“, atvirai kalbant, smarkiai pritrenkė mane ir Oveną vieną šeštadienio popietę „Aidahe“; nuo mamos mirties dar nebuvo praėję metai ir mudviem su Ovenu buvo nejauku žiūrėti, kaip Ričardas Bartonas ir Džiną Simons žygiuoja į mirtį tokie laimingi. Negana to, pasitraukę iš filmo ir iš paties gyvenimo, jie nukeliavo tiesiai į dangų! Tai atrodė ypač įžūlu. Ričardas Bartonas vaidino romėnų tribūną, kuris po Kristaus nukryžiavimo atsivertė į krikščionybę; abu — Bartonas ir Džiną Simons — pakaitomis vis mankė Kristaus apsiaustą.

— KO JIE TAIP DUODASI SU TUO AUDEKLO GABALU! — piktinosi Ovenas. — KATALIKU STILIUS, — pridūrė jis. — SUDIEVINTI DAIKTUS.

Tai buvo nuolatinė Oveno tema — katalikai ir jų daiktų dievinimas. Nors ne paslaptis, kad pats Ovenas rinko daiktus, kuriuos (savaip) sudievindavo. Pakanka prisiminti vien mano šarvuočio letenas. Iš visų objektų Greivsende labiausiai Oveną erzino akmeninė buvusios prostitutės Marijos Magdalenos statula, sauganti Šv. Mykolo parapinės mokyklos žaidimų aikštelę. Natūralaus dydžio statula stovėjo po beprasmiška arka — „beprasmiška“ todėl, kad ta arka niekur nevedė; vartai, pro kuriuos nėra kur įeiti; durys be namo. Arka ir Marija Magdalena žvelgė į skalda dengtą provėžuotą mokyklos kiemo žaidimų aikštelę, kurios paviršius buvo toks išmaltas, kad krepšinio kamuolio nepasivesi; nuo kreivų ir aprūdijusių ratlankių seniai nudraskyti tinkleliai ir baudos metimo linijos išsitrynusios nuo smėlio.

Savaitgaliais ir per mokyklos atostogas tai būdavo apleista, nelankoma žaidimų aikštelė; ji būdavo naudojama tiktai per mokyklos pertraukas, kai po ją slampinėdavo parapinės mokyklos mokiniai — nejudrūs ir nelinkę daug žaisti. Rūstus Marijos Magdalenos žvilgsnis trikdė juos; jie gėdijosi pirminės jos profesijos ir staigaus persiauklėjimo. Juolab kad statula, nors pati aikštelė buvo baigtinai nušiurusi, kiekvieną pavasarį būdavo naujai nubalinama, ir netgi labiausiai apsiniaukusią, pilkiausią dieną, nors ir išmarginta paukščių išmatomis ir kur ne kur apgadinta žmogaus rankų, Marija Magdalena traukė ir spinduliavo daugiau šviesos negu bet koks Šv. Mykolo mokyklos objektas ar asmuo.