Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Maniau, kad Danas teisus; bet jo teorijos apie Oveną visada atrodydavo tarsi pernelyg užbaigtos. Kai pasakiau Danui, kad Ovenas ir toliau tvirtina matęs tikslią savo mirties datą — ir kad jis nepasakė man, kokia tai buvo diena, — Danas trumpai paaiškino šį dalyką tais pačiais Oveną ribojančiais tėvų prietarais; vis dėlto man atrodė, kad Ovenas yra pakankamai kūrybiškas ir atsakingas, kad jiems atsispirtų.

Ir jeigu Danas buvo vienas iš talentingiausių ir nesavanaudiškiausiai tarnaujančių akademijos fakulteto dėstytojų, tai nuoširdus jo atsidavimas „sveiko berniuko“ ugdymui galbūt neleido jam pamatyti mokyklos trūkumų — ir ypač netikusių dėstytojų ir administracijos atstovų. Danas tikėjo, kad Greivsendo akademija gali išgelbėti kiekvieną. Ovenui tik reikią išgyventi, kol jis pasieks amžių, kai galės stoti į akademiją, iš prigimties guvus Oveno protas subręsiąs jam susidūrus su akademijos išbandymais; Oveno prietarai dingsią be pėdsako, kai jis ims bendrauti su daugiau pasaulio mačiusiu jaunimu. Kaip daugumai pasiaukojusių mokytojų, Danui Nidemui mokymas tapo jo religija; Ovenui Miniui esą stinga tik socialinių ir intelektualinių paskatų, kurias gali suteikti gera mokykla. Greivsendo akademijoje, Danas buvo įsitikinęs, šiurkščios ir bukinančios Oveno tėvų įtakos neliks nė žymės — ji bus nuplauta taip švariai, kaip jūra prie Mažojo Šerno Galvos nuplauna granito dulkes nuo Oveno kūno.

Mano teta Marta ir dėdė Alfredas negalėjo sulaukti, kol Nojus ir Simonas bus tokio amžiaus, kai galės stoti į Greivsendo akademiją. Istmenai, kaip ir Danas, tikėjo, kad geros privačios mokyklos išsilavinimas — ypač Nojui ir Simonui — išvaduos tuos du pramuštgalvius iš standartinio šiaurės provincijos berniukų likimo: trankymosi dideliu greičiu šunkeliais geriant alų su kempingų mergaitėmis ant galinių sėdynių, kurios įsigudrina pastoti nebaigusios vidurinės mokyklos. Kaip dauguma berniukų, kurie siunčiami į privačias mokyklas, mano pusbroliai Nojus ir Simonas buvo tokie pašėlę, kad jų neįmanoma buvo išlaikyti namų ar bendruomenių ribose; jų pavojingai aštrias briaunas reikėjo nuzulinti. Visi jautė, kad geros mokyklos sąstingis kaip tik ir suteiks tą bukinantį poveikį Nojui ir Simonui. Jau vien namų darbų apimtis ( jeigu ne kokybė) nualins juos, o visi žino, kad su pavargusiais berniukais mažiau bėdos; nujautrinanti rutina, griežtas aprangos taisyklių jungas, apribojimai, liečiantys nedažnus ir kruopščiai sekamus susitikimus su moteriškąja lytimi... visa tai neabejotinai turės juos civilizuoti. Kodėl teta Marta ir dėdė Alfredas mažiau rūpinosi Esteros civilizavimu, taip ir liko man mįslė.

Tas faktas, kad į Greivsendo akademiją — tais laikais — mergaitės nebuvo priimamos, neturėjo įtakos sprendimui siųsti Esterą į privačią mokyklą ar nesiųsti; buvo daugybė privačių mokyklų mergaitėms, ir Esterą taip pat reikėjo gelbėti nuo vidinio jos laukiniškumo bei provincialių šiaurinio krašto moterų ritualų, kaip reikėjo gelbėti Nojų ir Simoną. Bet tuo laikotarpiu, kai Nojus, Simonas, Ovenas ir aš — visi laukėme, kada galėsime mokytis akademijoje, Estera pradėjo piktintis, kad niekas nekuria jos gelbėjimo planų. Ji neabejotinai įsižeidė dėl tokios nuostatos, kad jos nereikia gelbėti.

— ŠIAIP AR ANAIP, — pasakė Ovenas Minis, — TAČIAU BŪTENT TADA ESTERA PRADĖJO KARO ŽYGĮ.

— Kokį karo žygį? — paklausė senelė Oveno; bet mudu su Ovenu stengėmės nekalbėti su senele apie Esterą.

Liberačis padėjo užsimegzti naujam ryšiui tarp Oveno ir senelės; be šitos laidos, jie žiūrėdavo drauge daugybę senų filmų skatindami vienas kitą be perstojo komentuoti. Oveno komentarai, tokie pat kupini nepasitenkinimo, kaip ir jos pačios, nulėmė senelės nuomonę, jog Ovenui reikia lankyti Greivsendo akademiją.

— Ką tu nori pasakyti tuo, kad „galbūt“ nelankysi Greivsendo akademijos? — paklausė ji.

— NE, AŠ ŽINAU, KAD ĮSTOSIU, IR ŽINAU, KAD GAUSIU VISĄ STIPENDIJĄ, — atsakė Ovenas.

— Žinoma, gausi! — pasakė senelė.

— BET AŠ NETURIU TOKIU DRABUŽIU, KOKIU REIKIA, — paaiškino Ovenas. — VISU TU ŠVARKU, KAKLARAIŠČIU, BALTU MARŠKINIU IR BATU.

— Manai, kad nebus tokio kaip tavo dydžio? — paklausė senelė. — Nesąmonė! Reikia tik žinoti, kur pirkti.

— PAPRASČIAUSIAI MANO TĖVAI NETURI UŽ KĄ MAN NUPIRKTI TOKIU DRABUŽIU, — atsakė Ovenas.

Mes žiūrėjome seną Alano Lado filmą per vakarinę programą. Jis vadinosi „Susitikimas su pavojumi“, ir Ovenui atrodė juokinga, kad visi vyrai Garyje, Indianos valstijoje, dėvi kostiumus ir skrybėles.

— Tenai jie taip rengiasi, — pasakė senelė; bet Minių granito kirtykloje greičiausiai taip nesirengtų.

Džekas Vebas, kuris vėliau „Nusikaltėlių gaudynėse“ vaidins gerąjį policininką, „Susitikime su pavojumi“ atliko blogiuko vaidmenį ir, be kitų savo žygių, bandė nužudyti vienuolę. Ovenas pašiurpo.

Senelė irgi pašiurpo nuo to filmo, nes prisiminė, kaip 1951 metais matė jį „Aidahe“ kartu su mano mama.

— Vienuolė išgyvens, — pasakė jinai jam.

— MANE KREČIA ŠIURPAS NE NUO ŽUDYMO, — paaiškino Ovenas. — O DĖL VIENUOLIU — KAD JOS YRA.

— Aš suprantu tave, — atsakė senelė; ji pati slapta baiminosi katalikybės.

— KIEK KAINUOTU PORA KOSTIUMU, PORA ŠVARKU, PORA MEGZTINIU, PORA IŠEIGINIU KELNIU, BALTU MARŠKINIU KAKLARAIŠČIU IR BATU — NA, VISKAS, KO REIKIA? — paklausė Ovenas.

— Aš pati tave apipirksiu, — pasakė senelė. — Nesirūpink, kiek tai kainuos. Niekam nereikia žinoti, kiek tai kainuos.

— GAL MANO DYDŽIO NEBUS TAIP BRANGU, — pasakė Ovenas.

Taigi — netgi kai nebebuvo mamos, kuri jį paragintų, — Ovenas Minis sutiko lankyti Greivsendo akademiją. Akademija taip pat sutiko jį priimti. Netgi be Dano Nidemo rekomendacijos jis būtų buvęs priimtas ir gavęs visą stipendiją; jam neabejotinai reikėjo stipendijos ir Greivsendo vidurinėje mokykloje jis iš visų dalykų turėjo „A“. Bėda buvo ta, kad nors Danas Nidemas juridiškai mane įsisūnijo ir todėl aš turėjau privilegijuotą dėstytojo vaiko statusą, akademija nenorėjo manęs priimti. Mano pradinės mokyklos rezultatai buvo tokie vidutiniški, kad akademijos pareigūnai patarė Danui palikti mane devintoje Greivsendo mokyklos klasėje; akademija priimsianti mane į savo devintą klasę kitais metais — ir tuomet, pasakė jie, man būsią lengviau prisitaikyti, nes aš kartosiu devintos klasės kursą.

Aš visada žinojau, kad nesu geras mokinys; tai buvo ne tiek smūgis mano savimeilei, kiek skausmas, kad atsiliksiu nuo Oveno — mes nebebūsime toje pačioje klasėje, mes ne kartu baigsime.

Buvo dar ir kitas, praktinis samprotavimas; vyresnėse klasėse nebus kas man padeda atlikti namų darbus. Tą Ovenas buvo pažadėjęs mano motinai; kad jis visada padės man atlikti namų užduotis.

Taigi, prieš einant į parduotuves su senele pirktis mokyklinių drabužių, Ovenas pareiškė nusprendęs taip pat lankyti devintą vidurinės mokyklos klasę. Jis pasiliks su manim; jis stos į akademiją kitais metais — galėdamas pereiti į aukštesnę klasę jis vis dėlto savanoriškai nusprendė kartoti devintos klasės kursą su manim! Danas įtikino komisijos narius, kad nors Oveno pažangumas leidžia, jam taip pat bus į naudą pakartoti kursą, tada devintoje klasėje būtų metais vyresnis — ir labiau „fiziškai išsivystęs“, paaiškino Danas.

Danas su senele buvo nuoširdžiai sujaudinti tokio Oveno draugiškumo; Estera, žinoma, įvertino Oveno elgesį kaip „keistenybe“. Aš, žinoma, jį mylėjau ir buvau jam dėkingas už pasiaukojimą, tačiau širdyje piktinausi jo pranašumu.