Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Kaip aš norėjau pasikalbėti apie tai su Ovenu!

Kai Džermena užknarkė, aš nutykinau žemyn laiptais į virtuvę jam paskambinti. Staigiai uždegta šviesa išbaidė naminę pelytę, ir ji gavo skubiai nutraukti duoninės tyrinėjimus. Šviesa išbaidė ir mane, nes nuo jos nesuskaitoma daugybė kolonijinio stiliaus langų suskaldė mano paties atspindį į daugybę atspindžių — staiga pasirodė, kad lauke stovi daug tokių kaip aš ir žiūri į mane. Viename savo apstulbusio veido atspindyje atpažinau pono Morisono baimę ir neryžtingumą; Danas sakė, kad nuo Oveno nualpimo ir priepuolio poną Morisoną ištiko šokas — bailusis paštininkas prarado sąmonę. Policijos viršininkas Paikas išnešė sąmonę praradusį tragiką į gaivinantį nakties orą, kur ponas Morisonas atsigavo pilnas keršto ir ėmė grumtis su oficialiai patvirtintu policijos viršininku, kol galiausiai pasidavė įstatymo jėgai.

Tačiau virtuvėje aš buvau vienas; maži keturkampiai juodi kaip veidrodis langeliai atspindėjo daugybę mano veido kopijų, bet joks kitas veidas nežiūrėjo į mane, kai aš rinkau Minių numerį. Pypsėjimas truko ilgiau, negu aš tikėjausi ir jau buvau bededąs ragelį. Aš bijojau, kad turėdamas karščio Ovenas bus per daug giliai įmigęs ir kad mano skambutis prižadins tėvais.

— LINKSMŲ KALĖDŲ — pasakė jis, kai galiausiai priėjo prie telefono.

Aš jam viską išklojau. Jis karštai pritarė mano įsitikinimui, kad aš galiu „prisiminti“ žiūrovus per beisbolo varžybas, stebėdamas Dano spektaklių auditoriją; jis pasisiūlė stebėti drauge — dvi poros akių geriau negu viena. O dėl mano „įsivaizdavimo“, kad mama paskutinę savo gyvenimo minutę galėjo mojuoti mano tikrajam tėvui, Ovenas Minis manė, jog reikia pasikliauti tokiomis nuojautomis; jis pasakė, kad aš galbūt esu TEISINGAME KELYJE, nes nuo tos minties jį ŠIURPAS NUKRĖTĖ, — o tai tikras ženklas. O dėl erekcijos, kurią sukėlė mano aistra Džermenai, Ovenas mane suprato kaip niekas kitas; jeigu Barbė galėjo sužadinti jam geismą, tai visai ne gėda, kad Džermena sužadino man tokius siaubingus jausmus. Ovenas buvo parengęs nedidelį pamokslą apie geismą — jausmą, kurį jis vėliau nusakys kaip TIKRĄ ĮSPEJIMĄ, KAD PASMERKIMAS PRAGARO KANČIOMS YRA NE JUOKAS. O dėl nemalonių pojūčių, paveldėtų iš tėvo, — dėl tų nepakenčiamų norų manyje, kurie pirmą kartą parodė, ką esu gavęs iš tėvo, — Ovenas sutiko su manimi šimtu procentų. Per geismą, sakydavo jis vėliau, Dievas man padeda nustatyti, kas buvo mano tėvas; per geismą aš buvau pradėtas, per geismą aš surasiu savo tėvą.

Dabar mane stulbina, kaip tokios laukinės fantazijos ir filosofiniai išvedžiojimai, sužadinti naktinių baimių ir nelaimių, galėjo būti tokie įtikinami mudviem su Ovenu Miniu; tačiau geri draugai tik todėl ir yra geri, kad gali paremti vienas kitą.

Ir, be abejo, jis sutiko su manimi, kad Džermena tikra kvailė, jeigu mano, kad girdėjo jo klyksmą iš miesto rotušės!

— TAIP GARSIAI AŠ NEKLYKIAU, — pasakė jis pasipiktinęs.

Tik dėl vieno dalyko mūsų nuomonės nesutapo — tai dėl senelės aiškinimo, ką jis nuspėjęs. Jeigu jis tikėjo viskuo, kodėl netikėjo senele, — kad paminklinis akmuo išpranašavo būtent Lidijos mirtį; kad Ovenas tiesiog pamatė ne tą vardą?

— NE, — pasakė jis. — TEN BUVO MANO VARDAS. NE SKRUDŽO IR NE LIDIJOS.

— Bet tu tiesiog apsirikai, — pasakiau. — Tu galvojai apie save — tu netgi galvojai apie savo vardą, visai prieš pat. Be to, smarkiai karščiavai. Jeigu tas paminklinis akmuo ką nors tau pasakė, tai tik tiek, kad kažkas tuoj numirs. Tas kažkas buvo Lidija. Juk ji numirė, ar ne? O tu nenumirei, ar ne taip?

— TEN BUVO MANO VARDAS, — bukai pakartojo Ovenas.

— Suprask, tu gavai žinią, kur buvo tik pusė tiesos, — pasakiau jam. Mėginau kalbėti su juo kaip senas „regėjimų“ žinovas ir aiškintojas. Mėginau jį įtikinti, kad išmanau tokius dalykus geriau negu pastorius Merilis.

— TEN NEBUVO VIEN TIK MANO VARDAS IR PAVARDĖ, — paaiškino Ovenas, — TAI YRA, NE TOKS, KOKĮ AŠ VISADA UŽRAŠAU, — NE TOKS, KAIP UŽRAŠIAU ANT PUDRUOTO STALO. TEN BUVO MANO TIKRAS VARDAS — TEN VISKAS BUVO PARAŠYTA, — pasakė jis.

Aš nutilau; jo žodžiai skambėjo taip įtikinamai. Tikrasis jo vardas buvo Polas — kaip ir tėvo. Polas O. Minis, jaunesnysis; jis buvo krikštytas kaip katalikas. Žinoma, jam reikėjo ir švento vardo, tokio kaip Paulius; jeigu ir yra šventasis Ovenas, tai aš apie jį nieko nesu girdėjęs. O kadangi šeimoje jau buvo vienas „Paulius“, tai turbūt todėl jam dar davė „Oveno“ vardą; iš kur buvo paimtas tas vidurinysis vardas, jis niekada nesakė — ir aš taip niekada ir nesužinojau.

— Ant antkapio buvo parašyta „Polas O. Minis, jaunesnysis“, taip? — paklausiau aš jo.

— TEN VISKAS BUVO PARAŠYTA, — pakartojo Ovenas. Ir padėjo ragelį.

Jo beprotystės varė mane iš proto! Kurį laiką sėdėjau virtuvėje gerdamas apelsinų sultis ir kimšdamas sausainius; paskui įdėjau į pelėkautus šviežių lašinukų ir išjungiau šviesą. Kaip ir mano mama, aš nemėgau tamsos; tamsoje aš supratau, ką jis norėjo pasakyti tuo savo „VISKAS“. Vėl uždegiau šviesą ir paskambinau jam.

— LINKSMU KALĖDU, — pasakė jis.

— Ar ant akmens buvo datos? — paklausiau jo. Jis dvejojo.

— NE, — atsakė.

— Kokia buvo data, Ovenai? — paklausiau jo. Jis vėl patylėjo.

— NEBUVO JOKIOS DATOS, — atsakė Ovenas. Aš norėjau verkti — ne todėl, kad tikėjau kiekvienu žodžiu apie tą jo trenktą „regėjimą“, bet kad jis man pirmą kartą pamelavo.

— Linksmų Kalėdų, — pasakiau aš ir padėjau ragelį.

Kai vėl išjungiau šviesą, tamsoje buvo dar daugiau tamsos.

Kokia ten buvo data? Kiek laiko jis sau paskyrė?

Aš norėjau paklausti tamsos to paties klausimo, kuris rūpėjo Skrudžui: „Ar tai šešėliai dalykų, kurie bus, ar tik kurie gali būti?“ — tačiau Ateities vaiduoklis tylėjo.

6. BALSAS

Iš visų dalykų, kuriuos senelė niekino, labiausiai smerktinu ji laikė nenorą dėti pastangų; Daną Nidemą tokia savotiška neapykanta stulbino — juk senelė nebuvo išdirbusi nė vienos dienos per visą savo gyvenimą — ir niekada nelaukė, kad mano mama ką nors dirbtų; ir ji niekada nebuvo liepusi man ką nors padaryti. Nepaisant to, senelės požiūriu, žmogui reikia kone nuolatinių pastangų norint sekti pasaulio įvykius — tiek mūsų pačių pasaulio, tiek esančio už Greivsendo ribų — ir reikia pastangų bei proto, kad galėtum nuolat komentuoti tai, kas aplinkui vyksta; į šį dalyką senelė dėjo savo pastangas nepaliaudama ir nenukrypdama nuo kurso. Būtent dėl šio tikėjimo pačių pastangų vertingumu senelė atsisakė televizoriaus.

Ji buvo aistringa skaitytoja ir skaitymą laikė pačia kilniausia pastanga iš visų; tuo tarpu rašymą vertino priešingai — kaip laiko gaišinimą — vaikišką nuolaidžiavimą savo silpnybėms, netgi nešvaresnį darbą negu piešimas pirštais, — tačiau skaitymą ji dievino, laikydama jį nesavanaudiška veikla, suteikiančia informacijos ir įkvėpimo. Turbūt ji gailėjosi tų kvailių, kurie paaukojo savo gyvenimą tam, kad mes turėtume pakankamai ko skaityti. Skaitymas taip pat supažindinąs žmogų su kalba ir įgalinąs ją valdyti, o tai yra būtina nuolat komentuojant tai, kas aplinkui vyksta. Senelė turėjo abejonių dėl radijo, nors pripažino, kad pasaulis žygiuoja tokiu žingsniu, jog rašytinis žodis ima nuvertėti; pagaliau klausymas taip pat reikalauja tam tikrų pastangų, ir ta kalba, kuria kalbama per radiją, nedaug prastesnė už tą šiurkščią ir nesklandžią žurnalų ir laikraščių kalbą.