Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Kai Danas su senele sugrįžo, mudviem su Džermena labai palengvėjo. Mes sėdėjome su Lidijos palaikais, įtikinėdami save, kad Mirtis atėjo ir pasiėmė tai, ką norėjo, ir dabar paliks namus ramybėje, bent jau iki Kūčių vakaro pabaigos. Bet mes nebūtume išsėdėję su Lidija labai ilgai.

Kaip visada Danas viskuo pasirūpino. Jis parvežė senelę namo — po jos trumpo pasirodymo trupės pobūvyje — ir leido aktoriams tęsti pobūvį be jo. Jis paguldė senelę ir davė jai romo punšo; suprantama, Oveno protrūkis ją nuliūdino — ir dabar ji pareiškė įsitikinusi, kad Ovenas kažkokiu būdu numatė Lidijos mirtį ir supainiojo su savo paties mirtimi. Šiam pareiškimui Džermena išsyk pritarė, nes, jos žodžiais, kai ji skaitė Lidijai, visai prieš pat jos mirtį, juodviem pasigirdo kažkoks klyksmas.

Senelė įsižeidė, kad Džermena jai dėl kažko pritaria, ir norėjo atsiriboti nuo Džermenos suktybių; nesąmonė, kad Lidija ir Džermena būtų girdėjusios Oveno klyksmą iš pačios Greivsendo rotušės vėjuotą žiemos naktį, kai visų namų langai ir durys uždarytos. Džermena buvo prietaringa ir greičiausiai kasnakt girdėdavo vienokius ar kitokius klyksmus; ir Lidija — dabar tai buvo aiškiai įrodyta — buvo nusenusi daug labiau už senelę; ir vis dėlto, senelės įsitikinimu, Ovenas turėjo tam tikrų ypatingų „galių“; ir tai, kad jis numatė Lidijos mirtį, nebuvo jokia prietaringa nesąmonė, bent jau ne tokia nesąmonė, kaip Džermenos.

— Ovenas ničnieko nenumatė, — pasakė Danas Nidemas susijaudinusioms moterims. — Jis turbūt turėjo daugiau kaip keturiasdešimt laipsnių karščio! Vienintelė galia, kurią jis turi, tai vaizduotės galia. — Tačiau tokiam argumentui senelė su Džermena vieningai pasipriešino. Tarp Lidijos mirties ir to, ką Ovenas „matė“, vis tiek buvo bent jau kažkoks nerimą keliantis ryšys; to berniuko „galios“ gerokai pranoko vaizduotės galias.

— Išgerkite dar vieną taurelę punšo, Hariete, — pasiūlė Danas Nidemas senelei.

— Nereikia su manimi taip globėjiškai elgtis, Danai, — pasakė senelė. — Ir kaip tau ne gėda, — pridūrė ji, — tokį puikų vaidmenį atiduoti į kraujuotas to mulkio mėsininko rankas. Prastai paskirstyti vaidmenys, — pareiškė jinai.

— Sutinku, sutinku, — pasakė Danas.

Aš iš visos širdies pritariau tam, kad Lidija būtų palikta gulėti savo kambaryje su iki galo uždarytomis durimis. Buvo nuspręsta, kad Džermena gulės mano kambaryje kitoje lovoje. Nors aš mielai būčiau grįžęs su Danu į Voterhauzo bendrabutį, man buvo pasakyta, kad aktoriai gali „siautėti“ iki paryčių — ta galimybė man atrodė labai viliojanti — ir kad Džermena yra „įsibauginusi“ ir jos negalima palikti kambaryje vienos. Su Danu viename kambaryje jos guldyti nedera, o nėra ko nė galvoti, kad senelė miegotų drauge su tarnaite. Šiaip ar taip, man buvo tiktai vienuolika.

Aš tiek daug kartų buvau miegojęs savo kambaryje su Ovenu; kaip aš dabar norėjau su juo pasikalbėti! Ką jis būtų pasakęs į senelės žodžius, kad jis numatęs Lidijos mirtį? Ir ar jam būtų palengvėję išgirdus, kad Mirtis visai neketino pasiimti būtent jo? Ar būtų tuo patikėjęs? Žinojau, kad jis labai apgailestautų, jeigu jam nepavyktų pamatyti Lidijos. Be to, aš norėjau jam papasakoti apie atradimą, kurį padariau stebėdamas žiūrovų salę, — kad aš patikėjau, jog tokiu būdu iš tikrųjų prisiminsiu veidus tos publikos, kuri dalyvavo, kaip Ovenas sako, tose LEMTINGOSE varžybose. Ką Ovenas Minis pasakytų apie staigią mano įžvalgą: kad tas žmogus, kuriam mano mama pamojavo tą sekundės dalį, prieš pat kamuoliukui trenkiant į smilkinį, buvo tikrasis mano tėvas? Kaip jis pažiūrėtų į šį, kunigo Merilio žodžiais tariant, „regėjimą“? Tačiau Džermena blaškė mane. Ji prašė, kad šviesa būtų įjungta; nuolat vartėsi nuo vieno šono ant kito; gulėjo įsmeigusi akis į lubas. Kai aš ėjau į vonią, ji paprašė, kad ilgai neužtrukčiau; ji nenorinti pasilikti viena, nė minutėlės. Jeigu jinai užsnūstų, aš galėčiau paskambinti Ovenui. Minių namuose buvo tiktai vienas telefonas; jis stovėjo virtuvėje, tiesiai priešais Oveno kambarį. Galėjau jam paskambinti net naktį, nes jis tučtuojau atsikeldavo, o jo tėvai miegodavo ligi ryto kaip akmenys — kaip nepajudinami iš vietos granito luitai.

Tada prisiminiau, kad šiandien Kūčios. Kadaise mama sakė, kad net geriau, jog mes važiuojame į Sojerio Depą Kalėdoms, nes Ovenas negali palyginti, kiek jis gavo dovanų Kalėdoms ir kiek aš.

Pusę dovanų aš gaudavau iš giminaičių ir artimųjų — iš senelės, dėdės ir tetos, pusbrolių, Dano, o kitą, didesnę pusę iš mamos. Šiemet aš pasižiūrėjau po eglute Frant gatvės 80-ajame name ir buvau sujaudintas senelės ir Dano pastangų išsaugoti panašų skaičių dovanų, kurias rasdavau po eglute Sojerio Depe. Aš jau suskaičiavau jas; ten buvo daugiau kaip keturiasdešimt įvyniotų dovanėlių — ir, Dievas žino, gal garaže arba rūsyje, kaip paprastai, bus dar kas nors, ko neįmanoma įvynioti į popierių.

Niekada nežinodavau, ką Ovenas gauna Kalėdoms dovanų, bet man šovė į galvą mintis, kad jeigu jo tėvai netgi nelaukė jo sugrįžtančio — Kūčių vakarą! — tai Kalėdos Minių namuose nebuvo švenčiamos. Anksčiau, iki to laiko, kol grįždavau iš Sojerio Depo, pusė mano mažesnių žaislų būdavo sulūžę ar dingę, o kiti, kuriuos buvo verta išsaugoti, Ovenas — kelias dienas ar savaites — vis aptikdavo mano namuose.

— KUR TU GAVAI ŠITĄ?

— Kalėdoms.

— AHA, SUPRANTU...

Kai dabar pagalvoju, neprisimenu, kad jis būtų man rodęs nors vieną daiktelį, gautą „Kalėdoms“. Norėjau jam paskambinti, bet Džermena laikė mane pririštą prie lovos. Kuo ilgiau aš gulėjau lovoje, tuo aštriau jutau jos buvimą. Pradėjau galvoti apie ją taip, kaip galvodavau apie Esterą — kiek tada, penkiasdešimt trečiaisiais, Džermenai buvo metų? Turbūt koks dvidešimt, ir aš iš tikrųjų užsimaniau, kad ji atsigultų pas mane į lovą, ėmiau įsivaizduoti, kaip aš prigulu prie jos; nemanau, kad ji būtų man neleidusi — jai turbūt būtų patikęs nekaltas apsikabinimas ir netgi ne toks jau nekaltas berniukas glėbyje, kad tik Mirtis pasitrauktų šalin. Aš pradėjau regzti planą — visai ne kaip vienuolikmetis berniukas, bet kaip daug vyresnis, seksualiai susijaudinęs vaikinas. Ėmiau įsivaizduoti, kaip galėčiau pasinaudoti Džermena, kai ji tokia sutrikusi.

Aš netgi pasakiau:

— Aš tikiu, kad tu girdėjai klyksmą. — Bet aš melavau! Aš visiškai ja netikėjau!

Ištiesiau ranką prie greta stovinčios lovos; jos ranka jau laukė manosios. Prisiminiau, kaip Barbė Vigin bučiavo Oveną. Užsidirbau tokią erekciją, kad net antklodė pasikėlė; bet kai aš itin smarkiai suspaudžiau Džermenos ranką, ji man neatsakė — laikė, ir tiek.

— Miegok, — pasakiau jai. Kai jos ranka išslydo man iš delno, supratau, kad ji užmigo; ilgai žiūrėjau į ją, bet nedrįsau prisiartinti. Man buvo gėda to, ką jaučiau. Palyginti brandžiame žodyne, kurį man perdavė Lidija su senele, nebuvo vietos žodžiui „geismas“; tokio žodžio aš negalėjau iš jų išmokti, tokio jausmo aš neturėjau kaip įvardinti. Tai, ką jaučiau, tiesiog atrodė negerai, jaučiau kaltę dėl to, kad viena mano esybės dalis yra priešas kitai daliai, ir tada supratau, iš kur tas jausmas atsirado; jis galėjo kilti tik iš mano tėvo. Tai jo dalis krutėjo manyje. Ir pirmą kartą man toptelėjo, kad galbūt mano tėvas yra blogas arba kad tai, ką jis man perdavė, yra blogis.

Nuo to karto, kai mane sutrikdydavo mano paties jausmai, o ypač kai jausdavausi taip kaip tada, kai mane apimdavo geismas, — tardavau, kad tai mano tėvas reiškiasi manyje. Mano troškimas sužinoti, kas jis buvo, įgavo naują pobūdį; norėjau žinoti, kas jis, ne todėl, kad būčiau jo ilgėjęsis ar man būtų stigę meilės; turėjau Daną ir jis mane mylėjo; turėjau senelę ir prisiminimus, kuriuos (esu tikras) išpūčiau, apie savo motiną. Ne dėl meilės norėjau pažinti tėvą, o iš begalinio smalsumo, — kad galėčiau atpažinti savyje tą blogį, į kurį esu linkęs.