Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tačiau televiziją ji atmetė. Žiūrėti nereikia jokių pastangų — skaitymas ar klausymas duoda kur kas daugiau peno sielai ir protui — ir tai, ką, jos įsivaizdavimu, buvo galima matyti per televiziją, ją stulbino; ji, žinoma, buvo apie tai tiktai skaičiusi. Ji pasisakė prieš televizorius Karo veteranų namuose ir Greivsendo senelių prieglaudoje — abiejose įstaigose kaip kontrolės grupės narė — argumentuodama, kad televizijos žiūrėjimas pagreitins senukų mirtį. Jos nesujaudino abiejų šių prieglaudų pareiškimai, esą daugelis jų gyventojų yra per daug silpni ir išsiblaškę, kad galėtų skaityti, o radijas juos užmigdąs. Senelė apsilankė ir vienur, ir kitur, ir tai, ką ji pamatė, tik patvirtino jos nuomonę; viskas, ką Harietė Vilrait pamatydavo, visada patvirtindavo jos nuomonę: ji nustatė, kad mirties procesas pagreitėjo. Seni, paliegę žmonės, geriausiu atveju leisgyviai, išsižioję sustingusiais žvilgsniais spoksojo į vaizdus, kuriuos senelė apibūdino kaip „perdėm banalius, kad apie juos būtų galima kalbėti“. Tai buvo pirmas kartas, kai senelė matė įjungtą televizorių, ir ji užkibo ant kabliuko. Senelė pastebėjo, kad televizorius „sunkte išsunkia“ paskutinius senukų gyvybės syvus; ir vis dėlto ji tučtuojau užsigeidė turėti televizorių savo namuose!

Mano mamos mirtis, o nepraėjus nė metams — Lidijos, labai prisidėjo prie senelės apsisprendimo įsigyti televizorių. Mama labai mėgdavo senąjį patefoną; vakarais klausydavomės Frenko Sinatros dainų su Tomio Dorsio orkestru — mama mėgdavo dainuoti drauge su Sinatra. „Jau tas Frenkas, — sakydavo ji. — Jo balsas tiesiog sutvertas moteriai, bet nė vienai nepasisekė jo gauti.“ Aš prisimenu keletą jos mylimiausių dainų; kai išgirstu jas, dar ir dabar pagauna ūpas dainuoti, nors neturiu motinos balso. Aš neturiu nei Sinatros balso, nei jo iššaukiančio patriotiškumo. Nemanau, kad motina būtų pritarusi jo politinėms pažiūroms, bet jai patiko, kaip ji sakydavo „ankstyvasis“ jo balsas, ypač tos dainos, kai jis pradėjo dainuoti su Tomiu Dorsiu. Kadangi ji mėgo dainuoti kartu, tai mielesnės jai buvo jo prieškarinės dainos, — kai jis buvo laisvesnis ir dar ne toks garsus, ir kai Tomis Dorsis neleisdavo jam išsiskirti iš orkestro. Mėgstamiausios jos plokštelės buvo iš 1940 metų — „Aš matysiu tave“, „Kvailiai visur patenka“, „Aš neturėjau laiko tapt milijonierium“, „Kokia graži diena rytojus“, „Visa tai ir dangus“, „Kur tu padėjai savo širdį?“, „Pasatai“, „Kanjonų šauksmas“, o labiausiai — „Per daug romantiškas“.

Aš turėjau savo radiją ir po mamos mirties klausydavausi jo vis dažniau ir dažniau; maniau, kad senelei bus liūdna, jeigu aš įjungsiu „Viktorolą“ ir paleisiu tas senąsias Sinatros dainas. Kai Lidija buvo gyva, senelei pakakdavo jos skaitymo; jos abi pakaitomis skaitydavo viena kitai arba versdavo Džermeną skaityti joms abiem, ilsindamos akis ir kartu lavindamos Džermeną, o tai joms buvo nepaprastai svarbu. Tačiau kai Lidija mirė, Džermena atsisakė skaityti garsiai tiktai senelei; Džermena buvo įsitikinusi, kad jos skaitymas pribaigė Lidiją arba pagreitino jos mirtį, ir Džermena buvo tvirtai nusprendusi nežudyti senelės tokiu pat būdu. Kurį laiką senelė skaitydavo garsiai Džermenai, bet taip ji negalėjo pailsinti akių, ir ji dažnai kalbindavo Džermeną, tikrindama, ar ši atidžiai klausosi. Džermena, suprantama, negalėjo atidžiai klausytis — ji iš paskutiniųjų stengėsi išlikti gyva per visą skaitymo laiką.

Nesunku suprasti, kad namai pasidarė neapsaugoti nuo televizijos įsiveržimo. Tarkime, Etelės draugija niekada neatstojo senelei Lidijos. Pastaroji visada gyvai pritardavo senelės beveik nesiliaujančioms pastaboms, o Etelė buvo visiškai abejinga — stropi, bet be jokio įkvėpimo, pareiginga, bet pasyvi. Danas Nidemas nujautė, kad Etelės apsnūdimas vertė senelę jaustis sena; ir vis dėlto, kai tik Danas pasiūlydavo senelei pakeisti Etelę į kokią nors gyvesnę merginą, senelė gindavo Etelę kaip koks buldogas. Vilraitai buvo snobai, bet teisingi žmonės; Vilraitai neatleisdavo tarnų dėl to, kad jie nuobodūs ir apatiški. Taigi Etelė pasiliko, ir mano senelė suseno — suseno ir ėmė reikalauti, kad ją kas nors užimtų; ji taip pat jau buvo pasirengusi televizijos įsiveržimui.

Džermena, kuri šiurpdavo, kai senelė skaitydavo jai, ir dar labiau šiurpdavo nuo minties, kad ji turi skaityti senelei, nebeturėjo ką veikti; ji išėjo. Vilraitai maloningai sutikdavo atleisti tarnaites, nors man buvo gaila, kad Džermena išeina. Aistra, kurią ji manyje pažadino, — kad ir atstumianti tuo metu man atrodė, — buvo nuoroda į mano tėvą; be to, geidulingos fantazijos, kurias Džermena man sukeldavo, nors nuodėmingos, buvo man smagesnės už bet ką, ką girdėdavau per savo radiją.

Kai Lidija paliko mus ir aš pusę dienų ir naktų praleisdavau su Danu, senelei nebereikėjo dviejų tarnaičių; nebuvo reikalo priimti kitos merginos į Džermenos vietą — pakako Etelės. Ir kai Džermena išėjo, aš irgi likau neapsaugotas nuo televizijos įsiveržimo.

— TAVO SENELĖ PERKA TELEVIZORIU? — paklausė Ovenas Minis.

Miniai neturėjo televizoriaus. Ir Danas neturėjo. 1952-aisiais jis balsavo prieš Eizenhauerį ir pasižadėjo nepirkti televizoriaus tol, kol Aikas bus prezidentas. Netgi Istmenai neturėjo televizoriaus. Dėdė Alfredas jo norėjo ir Nojus su Saimonu, ir Estera norėjo turėti savo atskirą; tačiau šiauriniame krašte vaizdo transliavimas buvo dar gana primityvus, Sojerio Depe ekranuose mirgėjo sniegas, o teta Marta nenorėjo statyti bokšto antenai, nes jis „gadinsiąs vaizdą“. Bet dėdė Alfredas taip norėjo televizoriaus, kad dievagojosi pastatysiąs bokštą sulig žemai skrendančiais lėktuvais, jeigu žemesnis neduos jam gero vaizdo.

— Jūs perkate televizorių? — paklausė manęs Estera paskambinusi telefonu iš Sojerio Depo. — Sekasi tau, šikniau! — Mane sujaudino jos pavydas.

Nei Ovenas, nei aš neturėjome supratimo, kas rodoma per televiziją. Mes buvome pratę šeštadieniais eiti į apšiurusį Greivsendo kino teatrą, kuris nežinia kodėl vadinosi „Aidaho“ — pagal toli esančią vakarų valstiją arba tokio pat pavadinimo bulvių rūšį, kurios mes nebuvome ragavę. „Aidaho“ jautė silpnybę filmams apie Tarzaną ir — tolydžio vis didesnę — biblinio siužeto filmams. Pastarųjų mudu su Ovenu nevirškinome; Oveno manymu, jie buvo ŠVENTVAGIŠKI, o man jie atrodė nuobodūs. Ovenas peikdavo ir filmus apie Tarzaną.

— KIEK GALIMA KYBURIUOTI ANT TU LIANU — IR JOS NIEKADA NENUTRŪKSTA. O KAI JIS EINA MAUDYTIS, TAI KIEKVIENĄ KARTĄ Į VANDENĮ PRIMETAMA AL1GATORIU AR KROKODILU — KO GERO, TAS PATS ALIGATORIUS AR KROKODILAS; VARGŠAS PADARAS IŠMOKYTAS GRUMTIS SU TARZANU! GREIČIAUSIAI JIS MYLI TARZANĄ! IR VISADA TAS PATS MASIŠKAS DRAMBLIU BĖGIMAS — IR TAS PATS LIŪTAS, TAS PATS LEOPARDAS, TAS PATS TRENKTAS AFRIKOS TAPYRAS. IR KAIP DŽEINĖ GALI JĮ PAKĘSTI? JIS TOKS BUKAS; TIEK METU GYVENA SU DŽEINE IR NEMOKA KALBĖTI ANGLIŠKAI. ŠIMPANZĖ, IR TA PROTINGESNĖ, — piktinosi Ovenas.

Tačiau labiausiai jį širdino pigmėjai; į juos žiūrint jį KRĖTĖ ŠIURPAS. Jam rūpėjo, ar pigmėjai nedalyvauja kituose filmuose; baiminosi, kad jų vamzdžiai nuodingoms strėlėms pūsti netrukus paplis tarp jaunųjų gangsterių.

— Kur? — paklausiau aš. — Tarp kokių jaunųjų gangsterių?

— GAL TU, KUR BOSTONE, — atsakė jis.

Mes neįsivaizdavome, ko galima laukti iš senelės televizoriaus.

Galbūt 1954-aisiais vėlai vakare rodydavo filmus su pigmėjais, bet keletą metų senelė neleisdavo mums žiūrėti per televiziją naktinės programos. Kad ir labai vertindama pastangas ir taisykles, kitų apribojimų dėl televizoriaus senelė mums netaikė. Kiek žinau, 1954-aisiais gal nė nebuvo naktinių programų — nesvarbu. Esmė ta, kad mano senelė niekada nebuvo cenzorius; ji tiesiog buvo įsitikinusi, kad mudu su Ovenu turime „laiku“ eiti miegoti. Ji žiūrėdavo televizorių kiaurą dieną ir kiekvieną vakarą; per pietus atpasakodavo per dieną matytas beprasmybes man — arba Ovenui, Danui ar netgi Etelei — ir trumpai peržvelgdavo absurdus, kurie bus rodomi vakare. Viena vertus, ji pasidarė televizijos vergė, kita vertus, beveik viskam, ką matydavo, reikšdavo tokią panieką, kad tas jos pyktis gal net pridėjo jai gyvenimo metų. Ji koneveikė televiziją taip karštai ir sąmojingai, jog televizoriaus žiūrėjimas ir vėliau laidų komentavimas kitiems, o kartais tiesiai jam pačiam, — tapo jos užsiėmimu.