Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Aš važiavau su jais; paskutinė „Kalėdinės giesmės“ dalis man buvo nuobodi. Po to, kai iš scenos pasitraukia Būsimų Kalėdų vaiduoklis, istorija pasidaro kokčiai saldi.

Ovenas nusisukęs žiūrėjo pro langą į apšviestą kelią tamsoje.

— Tu turėjai regėjimą, Ovenai, — pakartojo Merilis. Man atrodė gražu, kad jis taip rūpinasi ir veža Oveną namo, nepaisant to, kad Ovenas niekada nebuvo kongregacionistas. Aš pastebėjau, kad pastorius nustoja mikčiojęs, kai gali kam nors realiai padėti, nors Ovenas nesijautė dėkingas pastoriui — jis sėdėjo rūškanas, pasinėręs į savo „regėjimą“, kaip tipiškas tikrų tikriausias pranašas, koks jis taip dažnai man atrodydavo. Jis pamatė savo vardą ant savo paties antkapio; ir niekas pasaulyje, jau nekalbant apie pastorių Merilį, neįtikins jo, kad taip nebuvo.

Mudu su pastoriumi sėdėjome automobilyje ir žiūrėjome, kaip jis klibinkščiuoja per apsnigtas provėžas prie namų; lauke prie durų degė jam palikta šviesa, o dar šviesa degė tenai, kur, kaip aš žinojau, buvo Oveno kambarys, — bet aš buvau pritrenktas, kad Kūčių vakarą motina ir tėvas nelaukia jo!

— Keistas berniukas, — atsainiai pasakė pastorius, kai mes važiavome namo. Neklausdamas, į kuriuos iš mano „namų“ mane vežti, Merilis nuvairavo į Frant gatvę. Aš norėjau dalyvauti Dano rengiamame pobūvyje aktoriams Voterhauze, bet pastorius Merilis atvežė mane greičiau, negu aš susivokiau, kur norėčiau važiuoti. Paskui pagalvojau, kad užeisiu pasižiūrėti, ar senelė sugrįžo, ar Danas prišnekino ją pasismaginti — kaip ji ir norėjo — aktorių pobūvyje. Kai tik atidariau duris, supratau, kad senelės nėra — greičiausiai jie vis dar ploja aktoriams miesto rotušėje; galbūt Merilis vairuoja greičiau, negu atrodo.

Aš įtraukiau senų namų kvapą; Lidija su Džermena, matyt, jau miegojo, nes netgi tada, kai lovoje kas nors skaito, girdėti šioks toks triukšmas — o 80-ajame Frant gatvės name buvo tylu kaip kape. Staiga man pasirodė, jog tai iš tiesų kapas; namas išgąsdino mane. Supratau, kad esu sudirgęs po bauginančio Oveno „regėjimo“ — ar kas ten jam buvo, — ir jau buvau besprunkąs lauk bėgte į Greivsendo akademijos miestelį (Dano bendrabutį), kai išgirdau Džermeną.

Ją buvo sunku girdėti, nes ji buvo pasislėpusi slaptajame koridoriuke ir kalbėjo pašnibždomis, bet kadangi name buvo taip tylu, aš ją išgirdau.

— Jėzau Marija, gelbėk mane! — šnibždėjo ji. — Ak, Dieve, Jėzau Kristau, ak, Viešpatie mieliausias — gelbėk mane!

„Vadinasi, Greivsende yra vagių!“ — pagalvojau. Bažnyčios tarybos nariai ne be reikalo uždarė parapijos namų duris. Kūčių įsilaužėliai apiplėšė 80-ąjį Frant gatvės namą! Džermena pasislėpė slaptajame koridoriuke, bet ką vagys padarė Lidijai? Greičiausiai pagrobė ją arba pavogė jos invalido vežimėlį ir paliko ją bejėgę.

Knygos lentynoje ant durų, vedančių į slaptąjį koridoriuką, buvo išvartytos — pusė jų gulėjo ant grindų, tarsi Džermena, apimta panikos, būtų pamiršusi, kur ta slaptoji spyna ir raktas... virš kurios lentynos, už kokių knygų? Ji taip viską išvertė, kad ir spyna, ir raktas dabar buvo aiškiai matyti kiekvienam, kas įeis į svetainę — ypač, kad išmėtytos ant grindų knygos atkreips dėmesį į lentynas ant durų.

— Džermena? — sušnibždėjau. — Ar jie jau išėjo?

— Kas jie? — pašnibždomis pasitikslino Džermena.

— Plėšikai, — taip pat pašnibždomis atsakiau.

— Kokie plėšikai? — paklausė ji.

Atidariau duris į slaptąjį koridoriuką. Ji stovėjo už durų, prie uogienių ir džemų, o plaukuose tiek pat voratinklių, kiek jų buvo apraizgę tuos marinuotų daržovių ir indiškų salotų stiklainius bei dėžes su spyruokliuojančiais teniso bateliais, kurie čia trūnijo dar nuo tų laikų, kai mama saugodavo juos Sagamorui. Džermena buvo su flaneliniu chalatu iki kulkšnių, bet kojos basos — iš to galėjai spręsti, jog į slaptąjį sandėliuką ji pasuko kiek kitokiu žingsniu negu nukraustydama stalą.

— Lidija mirė, — pasakė Džermena. Ji nesitraukė iš šešėlio ir voratinklių, nors aš laikiau sunkias duris plačiai atviras.

— Jie užmušė ją! — pasakiau persigandęs.

— Niekas jos neužmušė, — atsakė Džermena; jos žvilgsnis išskydo, nukrypęs į kažkokias paslaptingas tolumas, privertusias ją šiek tiek pataisyti sakinį. — Tiesiog Mirtis atėjo jos pasiimti, — pasakė Džermena smarkiai virpėdama. Ji buvo iš tų merginų, kurios įasmenina mirtį. Juk, šiaip ar taip, ji manė, kad Oveno Minio balsu naudojosi šėtonas.

— Kaip ji mirė? — paklausiau aš.

— Lovoje, kai aš jai skaičiau, — atsakė Džermena. — Ji dar pataisė mane, — pridūrė Džermena. Lidija, savaime suprantama, visada taisydavo Džermeną; Džermenos tarimas rėžė Lidijai ausį, nes ji pati stengdavosi tarti taip kaip senelė ir reikalaudavo, kad ir Džermena skaitytų intonuodama kaip senelė. Senelė ir Lidiją dažnai pakaitomis skaitydavo viena kitai, nes akims, sakydavo jos, reikia pailsėti. Taigi Lidija mirė ilsindama akis, atkreipusi Džermenos dėmesį į neteisingai tariamus žodžius. Retsykiais Lidija nutraukdavo Džermenos skaitymą ir paprašydavo pakartoti kokį nors žodį. Nesvarbu, ar Džermena jį teisingai, ar neteisingai ištardavo, Lidija vis tiek sakydavo: „Galvą guldau, kad tu nežinai, ką tas žodis reiškia, ar ne taip?“ Taigi Lidija mirė mokydama Džermeną, tai yra dirbdama darbą, kuris, kaip buvo įsitikinusi senelė, neturi pabaigos.

Džermena sėdėjo prie kūno kiek galėjo iškęsti.

— Su kūnu kažkas darosi, — paaiškino ji, atsargiai žengdama į svetainę. Ji nustebusi apžvelgė išmėtytas knygas — tarsi Mirtis būtų atėjusi pasiimti ir jų; o gal Mirtis išsvaidė knygas ieškodama jos.

— Kas darosi? — paklausiau aš.

— Negražūs dalykai, — atsakė Džermena purtydama galvą.

Aš įsivaizdavau, kaip senas namas slūgo, girgždėjo ir dejavo pučiant žiemos vėjui; vargšė Džermena, matyt, nusprendė, kad Mirtis vis dar čia. Galbūt Mirtis tikėjosi, kad dėl Lidijos teks pakovoti; suradusi ją ir taip lengvai pasiėmusi, Mirtis, ko gero, užsimanė pasilikti ir pasiimti dar vieną sielą. Kodėl nepasiautus per naktelę!

Susikibę rankomis, kaip brolis ir sesuo, drauge nusprendę leistis į pavojingą žygį, nuėjome pas Lidiją. Aš buvau pritrenktas ją pamatęs, nes Džermena neįspėjo manęs, kiek jai reikėjo pastangų užčiaupti Lidijai burną. Džermena suspaudė Lidijos žandikaulius megztu raudonu jos getru ir surišo galus viršugalvyje. Atidžiau įsižiūrėjęs pamačiau, kad Džermena gana kūrybiškai pasidarbavo amžinai užmerkdama Lidijai akis; nuleidusi vokus ji uždėjo ant akių dvi skirtingas monetas — penkių ir dvidešimt penkių centų ir priklijavo lipnia juostele. Ji pasakė man, kad vienintelės vienodos monetos, kokias ji rado, buvo dešimties centų, o jos per mažos — ir kad vienas vokas virpėjo, ar atrodė, jog virpa, ir moneta vis nukrisdavo; todėl priklijavo lipnia juostele. Ji aiškino panaudojusi juostelę abiem vokams, nors dvidešimt penkių centų moneta ir taip gerai gulėjo, tačiau priklijuoti tik vieną akį jai neleidęs simetrijos jausmas. Vėliau aš vis prisimindavau ją pavartojus šį žodį ir padariau išvadą, jog Lidijai su senele pavyko Džermeną šio to išmokyti.

To žodžio tikrai nebuvo Džermenos žodyne, kai ji apsigyveno 80-ajame Frant gatvės name. Aš prisimenu ir tai, jog, nors man buvo tiktai vienuolika, mano žodyne tokių žodžių jau buvo — daugiausia dėl Lidijos ir senelės pastangų mane prusinti. Mama niekada neteikė ypatingo dėmesio žodžiams, o Danas Nidemas leisdavo berniukams būti berniukais.