Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Iš užkulisių man buvo patogu stebėti salę, ir pirmiausia aš ieškojau joje nuolankiai sėdinčių ponų Minių; bet jų tenai nebuvo. Tačiau mano paieškas apvainikavo tai, jog aš pastebėjau kraugeriškąjį poną Morisoną, bailųjį paštininką, kuris skrodė aplinkinius aštriais kaip durklai žvilgsniais ir grąžė ant kelių gulinčias rankas, lyg būtų norėjęs griebti jomis sau už gerklės. Žmogaus, kuris ateina pasižiūrėti to, Kas Galėjo Būti, veidas kupinas sykiu pagiežos ir ilgesio; jeigu Oveną priveiktų karštis, ponas Morisonas atrodė pasirengęs atlikti vaidmenį.

Salė buvo pilnutėlė; nustebau pamatęs, kad daug žmonių jau buvo ankstesniuose spektakliuose. Kunigas Luisas Merilis, pavyzdžiui, atėjo antrą, o gal ir trečią kartą! Jis visada ateidavo į generalinę repeticiją ir dažnai į spektaklį; jis pasakė Danui, kad jam patinka stebėti, kaip aktorius „suauga“ su savo vaidmeniu. Kaip dvasininkas, jis turėjo ypač mėgti „Kalėdų giesmę“; čia taip nuoširdžiai perteiktas atsivertimas — ne vien krikščioniško dosnumo pamoka, bet žmogaus nuolankumo prieš dvasinį pasaulį pavyzdys. Nepaisant to, klebono Vigino tarp žiūrovų nebuvo; nesitikėjau pamatyti nė Barbės — spėjau, kad Oveno Minio dvasinio pasaulio interpretacija bus jiems pakankamas įkvėpimo šaltinis iki pat kitų Kalėdų.

Luisas Merilis, kaip visada apsuptas gaižios kentėjimo auros, kuri spinduliavo nuo jo žmonos, buvo taipgi apsuptas savo nerimstančių atžalų; dažnai nepaklusnūs, beveik visada nesuvaldomi, visi kaip vienas sugižusiais veidais, Merilio vaikai atvirai reiškė savo nepasitenkinimą, kad buvo atitempti į mėgėjiško teatro spektaklį.

Ūgtelėjęs berniukas, pagarsėjęs kapinių vandalas, iškišo kojas į centrinį praėjimą, nė kiek nesijaudindamas, kad kliudo vyresniems, ligotiems ir neatsargiems žmonėms. Vidurinysis vaikas, mergaitė, — taip žiauriai nusitrumpinusi plaukus ir visa tokia kampuota ir beformė, kad galėjai palaikyti berniuku, — garsiai čiaumojo kramtomąją gumą. Ji taip giliai nusileido ant sėdynės, kad keliai įsirėmė priešais sėdinčiam nelaimingam piliečiui į sprandą. Tai buvo apkūnus, vidutinio amžiaus romus žmogelis, dėstantis akademijoje kažkokius mokslus; ir kai jis atsisuko sudrausti mergaitės savo mokslingu žvilgsniu, ji išpūtė jam gumos burbulą. Trečias, mažiausias, neaiškios lyties vaikas šliaužiojo po suolais kliūdamas už kojų nustebusiems teatro mėgėjams ir braukdamas purvą, pelenus ir visokios rūšies mėšlą, kurį lankytojai atsinešė ant savo žieminių batų padų.

Visus tuos vaikų keliamus nepatogumus ponia Meril kentėjo tylomis. Nors jie akivaizdžiai ją skaudino, ji nesipriešino, — kadangi beveik viskas kėlė jai skausmą, ji manė būsiant neteisinga išskirti būtent vaikus. Ponas Merilis įdėmiai žiūrėjo į patį scenos vidurį, jo žvilgsnis buvo prikaustytas prie uždangos plyšelio, kur ji turėjo prasiskleisti; atrodė, jis tiki, kad taip įtemptai žiūrėdamas į uždangą, taip nežmoniškai susikaupęs, jis gali priversti ją prasiskleisti. Kodėl tuomet jis taip nustebo, kai ji prasiskleidė?

Kodėl aš taip nustebau, kai salė pasitiko plojimais Skrudžą jo kontoroje? Taip spektaklis prasidėdavo kiekvieną vakarą; bet tiktai tą vakarą prieš Kalėdas man toptelėjo, kiek daug tų pačių miestelio žmonių turbūt sėdėjo atviroje stadiono tribūnoje tą vasaros dieną— ir plojo arba buvo pasiruošę ploti tai jėgai, su kuria Ovenas Minis smūgiavo kamuoliuką.

Taip, čia buvo ir storulis Čikeringas, kurio treningo švarkelis užstojo man mirtinai sužaloto motinos kūno vaizdą; taip, čia buvo ir policijos viršininkas Paikas. Kaip visada jis buvo įsitaisęs prie durų, nuolat atitraukdamas akis nuo scenos, įtariai žvilgsniu perbėgdamas žiūrovų salę, tarsi viršininkas Paikas būtų turėjęs įtarimą, kad nusikaltėlis atsinešė pavogtą kamuoliuką į spektaklį!

— „Jeigu būtų mano valia, — pasipiktinęs pasakė ponas Fišas, — aš liepčiau visus idiotus, kurie visiems kartoja „Laimingų Kalėdų“, išvirti kartu su pudingu ir užkasti įsmeigus į širdį bugienio lazdą.“

Mačiau, kaip tyliai ponas Morisonas krutina lūpas — neturėdamas teksto (kaip Būsimų Kalėdų vaiduoklis), jis įsiminė visą Skrudžo tekstą. Ką jis mano apie į užribį nuskriejusi kamuoliuką, kuris taip įspūdingai apsuko mano motiną aplinkui? Ar jis buvo tenai, kai ponas Čikeringas suglaudė jos kelius — padorumo dėlei?

Prieš pat Ovenui smūgiuojant, mama tribūnoje kažką pastebėjo; aš prisimenu, ji kažkam pamojavo prieš kamuoliukui trenkiant jai į smilkinį. Ponui Morisonui ji nebūtų mojavusi, buvau tuo tikras. Tokios ciniškos povyzos žmogui ranka nekiltų nerūpestingai pamojuoti — jis galėtų daugių daugiausia linktelti galva pasisveikindamas.

Tai kas vis dėlto buvo tas žmogus, kuriam ji pamojavo ir kurio veidas buvo paskutinis, jos matytas gyvenime, kurį ji išskyrė iš minios, veidas, kurį ji susirado ir su kuriuo užmerkė akis savo žūties akimirką? Šiurpdamas mėginau įsivaizduoti, kas tai galėjo būti, — jeigu ne senelė, jeigu ne Danas...

— „Aš nešioju grandinę, kurią nusikaliau per gyvenimą“, — tarė Skrudžui Marlio vaiduoklis; atsidėjęs stebėdamas auditoriją, tik iš Marlio grandinių skambėjimo atsekdavau, kas scenoje vyksta.

— „Man rūpėjo žmonija, — pasakė Marlio vaiduoklis Skrudžui. — Dosnumas, atlaidumas, susilaikymas, geranoriškumas — štai kas man rūpėjo. Mano verslo dalykai tebuvo lašas mano veiklos jūroje!“

Šiurpdamas aš pagalvojau, kad tas žmogus tribūnoje buvo mano tėvas — tai buvo mano tėvas, kuriam ji mojavo iki pat tos akimirkos, kai buvo užmušta! Neįsivaizduodamas, kaip galėčiau jį atpažinti, pradėjau nuo pirmos eilės, į kairę nuo centro, tyrinėdamas vieną veidą po kito. Iš mano stebėjimo taško, iš užkulisių, beveik visi veidai salėje buvo vienodai ramūs ir nukreipti ne tiesiai į mane; tai buvo veidai, kurie, bent jau dalis jų, buvo man nepažįstami, ypač paskutinėse eilėse — tenai jie atrodė mažesni negu ant beisbolo kortelių.

Tai buvo tuščios paieškos; tačiau būtent tenai, tuo metu, aš pradėjau prisiminti. Stebėdamas iš užkulisių savo miestelio gyventojų veidus, aš pajėgiau atkurti veidus, kurie buvo tribūnoje tą vasaros dieną — eilę po eilės, aš jau galėjau prisiminti ten sėdėjusius beisbolo sirgalius. Ponią Kenmor, mėsininko žmoną, ir jų sūnų Donį, reumatu sergantį vaiką, kuriam buvo uždrausta žaisti beisbolą; jie ateidavo į kiekvienas varžybas. Jie sėdėjo „Kalėdų giesmės“ spektaklyje ir stebėjo, kaip ponas Kenmoras dorojasi su Esamų Kalėdų vaiduoklio vaidmeniu; tačiau aš mačiau juos trumpomis rankovėmis, vienodai įdegusiomis nosimis — jie visada sėdėdavo tribūnu apačioje, nes Donis nebuvo vikrus ir ponia Kenmor baiminosi, kad jis neiškristų pro skersinius.

Čia buvo ir pono Erlio duktė Morinė — pagarsėjusi tuo, kad prišlapino kelnes, kai Ovenas Minis pirmąkart suvaidino Būsimų Kalėdų vaiduoklį. Ji sėdėjo čia ir šį vakarą, ir visus kitus vakarus, stebėdama bergždžias tėvo pastangas iš Marlio vaiduoklio išlaužti karalių Lyrą. Ji garbino ir drauge niekino savo tėvą, kuris buvo baisus snobas ir, viena vertus, negailėdavo Morinei nepelnytų pagyrimų, o antra vertus, buvo pateikęs jai įspūdingą sąrašą, ko jis iš jos tikisi; mažų mažiausiai, vieną dieną ji apsigins doktorantūrą — ir jeigu atsiduos svajonėms ir taps kino žvaigžde, tai prieš pagarsėdama ekrane, būtinai turės sulaukti pasisekimo dramos teatre. Morinė Erli buvo svajotoja, kuri negali ramiai nusėdėti ant kėdės — tiek dabar, žiūrėdama, kaip tėvas pervaidina, tiek tada, kai Ovenas ėjo prie „namų“ plokštelės. Prisiminiau, kad ji sėdėjo paskutinėje eilėje sukaliodamasi šalia Karolinos O’Dėj, kurios tėvas turėjo „Ševrolė“ verslą. Karolina O’Dėj buvo viena iš tų nedaugelio mergaičių, kurios sugebėjo nešioti Šv. Mykolo mokyklos uniformą — plisuotą vilnonį sijoną ir priderintas vyšnines kojinaites iki kelių — taip, lyg ji būtų abejotinos reputacijos baro padavėja. Su berniukais Karolina O’Dėj buvo veikli kaip korvetė, ir Morinei patikdavo su ja draugauti, nes ponas Erlis laikė O’Dėjus miesčionimis. Ponas Erlis nepritarė tam, kad Karolinos tėvas O’Dėjus gavo Bobo Krečeto vaidmenį; tačiau Laris O’Dėjus buvo jaunesnis ir gražesnis už poną Erlį, ir Danas Nidemas žinojo, kad „Ševrolė“ verslininko drąsa šiuo atveju pasitarnaus kur kas geriau negu pono Erlio ambicijos iš Bobo Krečeto padaryti karalių Lyrą.