Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Penkiolika po vienuolikos Estera, Simonas, Nojus ir aš šiltai apsirengdavome ir per gatvę keliaudavome į Sojerio Depą.

Kūčių vakarą šiaurės krašte vidurnaktį suaugusiems nesinori kišti nosies į lauką, todėl jie mielai leido mums, vaikams, pasitikti Dano traukinį. Mes nueidavome anksčiau, kad galėtume pasidaryti sniego gniūžčių; traukinys niekada nevėluodavo — tais laikais. Juo važiuodavo vos keletas žmonių ir Sojerio Depe beveik visada išlipdavo tik vienas Danas, o mes apsvaidydavome jį gniūžtėmis. Nors ir pavargęs, Danas įsitraukdavo į kautynes.

Vakare mama ir teta Marta giedodavo kalėdines giesmes; kartais prisidėdavo ir senelė. Mes, vaikai, mokėdavome visus pirmųjų posmų žodžius. Paskutinieji posmai buvo mamos ir tetos Martos kongregacionistų bažnyčios chore praleistų metų patikrinimas. Mama laimėdavo konkursą; ji mokėjo visus žodžius, taigi giesmei tęsiantis, senelės balso jau nebegirdėdavome, o tetos Martos vis mažiau ir mažiau. Galiausiai paskutinius posmelius giedodavo jau vien tik mama.

— Tuščias atminties eikvojimas, Tabi, — sakydavo teta Marta. — Prisiminti visus žodžius giesmių, kurių niekas niekada negieda!

— O kam aš dar galėčiau panaudoti savo atmintį? — klausdavo mama sesers; abi moterys nusišypsodavo viena kitai — teta Marta, trokšdama, kad mama jai atiduotų tą atminties dalį, kuri jai atskleistų mano atsiradimo istoriją. Labiausiai Martą erzino ne tai, kad mama prisimindavo visus žodžius, bet kad paskutinius posmus giedodavo solo; netgi dėdė Alfredas mesdavo savo užsiėmimą ir klausydavosi mamos balso.

Aš prisimenu — tai buvo per mamos laidotuves, — kai kunigas Luisas Merilis pasakė mano senelei, kad jis du kartus neteko mano motinos balso. Pirmą kartą, kai teta Marta ištekėjo, nes nuo tada abi jos dukros pradėjo švęsti Kalėdas kartu Sojerio Depe, — mama giedodavo su choru giesmes, bet atėjus kalėdinių mišparų sekmadieniui, ji būdavo išvykusi pas seserį į Sojerio Depą. Antras kartas, kai pastorius Merilis neteko mano mamos balso, buvo tada, kai ji perėjo į Kristaus bažnyčią — tada jis prarado jį visam laikui. Bet aš tebeturėjau jos balsą iki 1953-iųjų Kūčių, kai miestas, kuriame aš buvau gimęs ir užaugęs, atrodė toks svetimas; juk Greivsende aš niekada nešvęsdavau Kūčių.

Žinoma, aš buvau dėkingas, kad turiu kuo užsiimti. Nors pažiūrėjau visus „Kalėdų giesmės“ spektaklius — net ir generalinę repeticiją, — ypač buvau patenkintas, kad paskutinis spektaklis vyksta Kūčių vakarą; mudu su Danu norėjome kažkuo užpildyti tą laiką. Po spektaklio Danas numatė pobūvį aktoriams — ir aš supratau, kodėl jis tai daro: kad visas laikas iki pat dvyliktos, ir netgi po dvyliktos, būtų kažkuo užpildytas, kad jis negalvotų apie kelionę traukiniu į Sojerio Depą ( ir mano mamą, laukiančią jo šiltuose Istmenų namuose). Istmenams Sojerio Depe Kūčių vakarą, ko gero, irgi turėtų būti nekas; visos tetos Martos giesmės užsibaigs po pirmojo posmelio.

Pobūvį aktoriams Danas nusprendė surengti Frant gatvės 80-ajame name — ir supratau kodėl: jis norėjo, kad senelė irgi būtų užsiėmusi, kaip ir jis. Žinoma, senelė purkštaus dėl puotos dalyvių ir dėl tokio „šakarmakariško“ svečių sąrašo, turėdama galvoje Dano Nidemo aktoriams būdingą charakterių ir socialinės padėties įvairovę; tačiau senelė bent jau bus užsiėmusi. Kaip ir reikėjo tikėtis, ji atsisakė; Danas turėjo jos maldauti, kad nors nueitų pažiūrėti spektaklio.

Iš pradžių ji visokiais būdais atsikalbinėjo — ji negalinti palikti Lidijos vienos. Lidija sirgo, plaučiuose ar bronchiolėse buvo susidaręs kažkoks sąstovis, tad nebuvo nė kalbos, kad Lidija eitų į spektaklį; be to, tikino senelė, ji išleidusi Etelę aplankyti artimiausių giminaičių (Etelės nebūsią per pačias Kalėdas ir kitą dieną), o Danas, be abejo, žinąs, kaip Lidija nemėgsta likti viena su Džermena.

Danas pasakė, jog jis manęs, kad Džermena juk ir pasamdyta prižiūrėti Lidijos. Taip, linktelėjo senelė, iš tikrųjų taip — tačiau ta mergina niūri ir prietaringa, o Lidijai svarbiausia, kad per Kūčias būtų šventė. „Kaip tik šventės proga“, mandagiai įrodinėjo Danas, jis ir norįs, kad senelė pamatytų „Kalėdų giesmę“ ir netgi trumpai pabūtų šventinėje aktorių kolektyvo aplinkoje. Kadangi senelė neleido jam kviestis svečių į Frant gatvę, Danas išpuošė visą trečiąjį Voterhauzo aukštą — atidarydamas trupei kelis mažiausiai apverstus berniukų kambarius ir bendro naudojimo patalpą; mažo jo paties butelio tiesiog nebūtų užtekę. Jis įspėjo Brinker-Smitus, kad dviem aukštais virš jų gali būti triukšmaujama; jie irgi kviečiami dalyvauti šventėje arba užkimšti vata dvynukams ausis — kaip jiems atrodys geriau.

Senelė nebuvo linkusi nieko daryti, bet jai patiko, kad Danas stengiasi ištraukti ją iš jos atsiskyrėliško senos burbeklės kiauto, ir ji sutiko ateiti į vaidinimą; o dėl trupės pobūvio, tai ji pasižiūrėsianti, kaip jausis po spektaklio. Taigi visa atsakomybė krito ant mano pečių: aš turėjau lydėti senelę į paskutinį „Kalėdų giesmės“ vaidinimą miesto rotušėje. Aš ėmiausi visų atsargumo priemonių, kad tik senelė nesusilaužytų šlaunikaulio, bet šaligatviai buvo gausiai pabarstyti smėliu, o naujai nebuvo prisnigę, tad ant vaškuotų senosios rotušės grindų buvo šildžiau negu lauke.

Senovinių kėdžių lankstai sutartinai sugirgždėjo, kai aš palydėjau Harietę Vilrait į garbingą vietą trečioje eilėje per patį vidurį salės, ir mūsų miestelio gyventojai pasuko galvas, kaip bažnyčioje, kai visi parapijiečiai atsisuka pasižiūrėti į nuotaką, — nes senelė įžengė į salę tarytum į sceną pasitikti aplodismentų, kaip kadaise po Moemo „Ištikimosios žmonos“ spektaklio. Harietė Vilrait turėjo dovaną įžengti kaip karalienė. Kai kas netgi ėmė ploti, bet senelė nutildė juos metusi ton pusėn rūstų žvilgsnį; pagarba, pageidautina — baiminga pagarba, tyli baiminga pagarba — buvo jai priimtina, bet plojimai tokia proga kaip ši jai atrodė vulgaru.

Praėjo ne mažiau kaip penkios minutės, kol ji patogiai įsitaisė ant kėdės — audinių kailinius nusivilko, bet užsimetė ant pečių; šaliką nusirišo, bet apsigaubė kaklą iš nugaros nuo skersvėjų (kurie, kaip žinia, traukdavo iš salės galo); skrybėlę paliko, nors ji užstojo vaizdą visiems, kurie sėdėjo jai už nugaros ( tokioje padėtyje atsidūręs džentelmenas nuolankiai persėdo į kitą vietą). Pagaliau aš buvau laisvas ir galėjau surizikuoti nueiti į užkulisį, kur žinojau panirsiąs į dvasinės ramybės aurą, gaubiančią Oveną Minį prie grimo veidrodžio.

Kalėdų vaidinimo trauma švietė iš jo akių kaip artimo netektis; jo peršalimas nusileido giliai krūtinėn, o karščiavimas mainė jo būsenas nuo vieno kraštutinumo prie kito — čia jis visas degė, čia imdavo prakaituoti, o paskui drebėti. Nebereikėjo daug tamsinti ratilų apie akis, o gausybė vaikiškos pudros, kas vakarą dedamos ant veido, — kuris jau buvo baltas kaip kinų lėlės veidas, — buvo padengusi visą grimo stalelį smulkių miltų tarsi tinko sluoksniu, ant kurio Ovenas pirštu užrašė savo vardą kvadratinėmis vienodomis raidėmis, tokio pat stiliaus kaip užrašai Minio antkapių krautuvėje.

Ovenas nepaaiškino, kodėl jis taip įsižeidė, kad jo tėvai atėjo į Kristaus bažnyčios kalėdinį vaidinimą. Kai aš pasakiau, kad jis per smarkiai ir per daug žiauriai reagavo į jų buvimą, jis nuleido mano žodžius negirdomis, savo gudragalvišku papratimu atleisdamas man už tai, kad nežinau to, ko negaliu žinoti ir ko jis man niekada nepaaiškins: kaip katalikai kadaise BAISIAI ĮŽEIDĖ jo tėvus ir kaip jie nesugebėjo su tuo susitaikyti, laikydami tai kone RELIGINIU PERSEKIOJIMU; ir vis dėlto, mano akimis, tai Ovenas persekiojo savo tėvais. Kodėl jie kentė tokį persekiojimą, aš negalėjau suprasti.