Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Iš jų visų pasišnekėti maloniausia su kunige Kiling — dabar, kai kanauninko Kempbelo jau nebėra. Aš nuoširdžiai mėgstu kunigę Kateriną Kiling ir ja žaviuosi. Gailiuosi, kad šiandien negalėjau su ja pasikalbėti, kai man iš tiesų reikėjo su kuo nors pasikalbėti; tačiau Kiling laikinai nebus — ji išeis gimdyti dar vieno vaiko. Kunigas Larkinas išsisuka nuo pokalbio taip pat mikliai, kaip kad atitraukia nuo lūpų komunijos taurę; o mūsų kunigo pavaduotojas ponas Fosteris — nors visas dega misionieriška veikla — neturi kantrybės klausytis skundų tokio senstelėjusio žmogelio kaip aš, šitaip prašmatniai gyvenančio Forest Hilo rajone. Kunigo Fosterio galva pramušta vien tuo, kaip atidaryti Džarvi gatvėje misiją ir konsultuoti kekšes apie lytiniu keliu plintančias ligas; jis iki kaklo pasinėręs į projektus, skirtus Vakarų indėnams Bathersto gatvėje — tiems patiems, apie kuriuos taip paniekinamai atsiliepė bažnyčios seniūno pavaduotojas Holtas; tačiau mano rūpesčiai kunigui Fosteriui nekelia per daug užuojautos, nes jie visi esą egzistuoja tiktai mano galvoje. Kaip man patinka tas „tiktai“!

Taigi šiandien pasikalbėjimams man beliko tiktai kanauninkas Mekis; su kanauninku pokalbio eiga visada vienoda.

— Ar jūs skaitėte laikraštį, šios dienos laikraštį — „The Globe and Mail“? — paklausiau. — Patį pirmąjį puslapį?

— Šį rytą neturėjau laiko perskaityti laikraščio, — pasakė kanauninkas Mekis, — tačiau pamėginsiu spėti. Ar kas nors apie Jungtines Amerikos Valstijas? Prezidentas Reiganas kažką pasakė? — Nepasakytum, kad jis žiūri į mane iš aukšto, tas kanauninkas Mekis. Ir nepasakytum, kad žiūri kaip į lygų.

— Vakar buvo įvykdytas branduolinis bandymas — pirmasis JAV sprogdinimas aštuoniasdešimt septintaisiais, — atsakiau. — Jis buvo atidėtas rytdienai, bet įvyko anksčiau — tam, kad būtų apmulkinti protestuotojai. Natūralu, kad buvo numatyti piketai — rytdienai.

— Natūralu, — sutiko kanauninkas Mekis.

— Ir demokratai žadėjo balsuoti — šiandien — dėl rezoliucijos, kuri padėtų įtikinti Reiganą atšaukti bandymą, — pasakiau kanauninkui. — Vyriausybė netgi pamelavo, kokią dieną vyks bandymas. Neblogai panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai, ką?

— Jūs jau ne mokesčių mokėtojas Jungtinėse Amerikos Valstijose — jau nebe, — atsakė kanauninkas.

— Sovietai sakė, kad nesiims ginklų bandymų tol, kol JAV nepradės, — pasakiau kanauninkui. — Ar nematote, kokia tai apgalvota provokacija? Koks pasipūtimas! Koks nusiginklavimo sutarčių nepaisymas — visų, kokios tik yra! Amerikiečius reikėtų priversti metus kitus pagyventi svetur ir pasižiūrėti, kokie juokingi jie atrodo visam pasauliui! Turėtų pasiklausyti, ką apie juos kalba kiti — bet kurios šalies žmonės!

Kanauninkas romiai stebėjo mane. Jaučiau — tuoj prasidės. Aš kalbu apie viena, o jis staiga apgręžia pokalbį ir atsuka į mane patį.

— Aš žinau, kad jus nuliūdino parapijos valdybos rinkimai, Džonai, — tarė jis. — Niekas neabejoja jūsų atsidavimu bažnyčiai.

Aš čia kalbu jam apie branduolinį karą ir įprastinį veidmainišką amerikiečių pasipūtimą, o kanauninkas Mekis nori kalbėti apie mane.

— Juk pats žinote, kaip ši bendruomenė jus gerbia, Džonai, — toliau varė kanauninkas. — Bet ar nematote, kaip jūsų... įsitikinimai gali erzinti. Amerikiečiams būdinga turėti tokius... tvirtus įsitikinimus kaip jūsų. Kanadiečiams būdinga nepasitikėti tvirtais įsitikinimais.

— Aš esu kanadietis, — pasakiau. — Kanadietis jau dvidešimt metų.

Kanauninkas Mekis yra aukštas, gunktelėjęs, lėkšto veido vyras, toks atvirai negražus, kad jo ūgis neatrodo grėsmingas, ir toks atvirai doras, kad net jo užsispyrimas iš esmės nėra įžeidžiantis.

— Džonai, Džonai, — tarė kanauninkas Mekis. — Jūs esate Kanados pilietis, bet apie ką jūs nuolat kalbate? Jūs kalbate apie Ameriką daugiau negu bet kuris iš mano pažįstamų amerikiečių! — pasakė kanauninkas. — Jūs truputėlį... kaip čia pasakius, įsikandęs tą patį, ar nemanote taip?

— Ne, nemanau, — atsakiau.

— Džonai, Džonai, — tarė kanauninkas Mekis. — Jūsų pyktis taip pat nėra labai jau kanadietiškas. — Kanauninkas žino, kaip prie manęs prisikasti; per mano pyktį.

— Ir nelabai krikščioniškas, — sutikau. — Atsiprašau.

— Neatsiprašinėkite! — linksmai pasakė kanauninkas. — Pasistenkite būti šiek tiek... kitoks! — To žmogaus pauzės erzina ne mažiau negu jo patarimai.

— Tie prakeikti žvaigždžių karai veda mane į neviltį, — mėginau aiškinti jam. — Vienintelis ginklavimosi varžybų stabdis yra tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt antrųjų metų priešraketinės gynybos sutartis tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos. Dabar Reiganas pateikė sovietams atvirą pasiūlymą išbandyti savo ginklus patiems. Ir jeigu jis ir toliau tęs savo „branduolinio skėčio“ planus, tai bus atviras pasiūlymas sovietams nepaisyti taip pat ir septyniasdešimt antrųjų metų sutarties!

— Jūs turite gerą galvą istorijai, — pasakė kanauninkas Mekis. — Kaip jūs taip įsimenate datas?

— Kanauninke Meki, — pasakiau aš.

— Džonai, Džonai, — atsakė kanauninkas. — Aš žinau, kad jūs nusiminęs; aš nesišaipau iš jūsų. Tik noriu, kad suprastumėte — dėl parapijos valdybos rinkimų...

— Man nerūpi parapijos valdybos rinkimai, — piktai nukirtau, tuo, žinoma, parodydamas, kaip labai jie man rūpi.

Kanauninkas uždėjo savo šiltą, drėgną delną man ant rankos.

— Jaunesniems mūsų parapijos tarnautojams jūs atrodote šiek tiek ekscentriškas. Jie nesupranta visų jūsų išgyvenimų, kurie atvedė jus čia. Jie nesupranta, kodėl — juolab kad jūs taip balsiai šmeižiate Jungtines Valstijas — kodėl dėl to nesate didesnis kanadietis. Paprasčiausiai jūs nesate tikras kanadietis, ir tai taip pat kelia nerimą kai kuriems senesniems parapijos valdybos nariams. Tai kelia nerimą netgi tiems iš mūsų, kurie atsimena, kokiomis aplinkybėmis jūs čia atsidūrėte. Jeigu jūs nusprendėte pasilikti Kanadoje, tai kodėl taip maža bendro turite su Kanada? Kodėl taip mažai apie mus težinote? Džonai, tai jau tam tikras anekdotas, kad jūs iki šiol nepažįstate Toronto.

Tai yra visa kanauninko Mekio esmė. Aš kalbu apie karą, o kanauninkas sielojasi dėl to, kad aš pasiklystu, vos iškėlęs koją iš savo Forest Hilo. Aš kalbu apie tai, kad pati svarbiausia sutartis tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos nebetenka galios, o kanauninkas šaiposi, kaip aš gerai įsimenu datas!

Taip aš turiu gerą galvą datoms. Ką pasakytumėt apie 1974-ųjų rugpjūčio 9-ąją? Tada baigėsi Ričardo Niksono karjera. O 1974-ųjų rugsėjo 7-ąją? Ričardui Niksonui buvo atleista. O paskui buvo 1975-ųjų balandžio 30-oji: Jungtinių Valstijų laivynas evakavo visą likusią kariuomenę iš Vietnamo.

Turiu pripažinti, kad kanauninkas Mekis meistriškai mane doroja. Jis užsimena apie „datas“ ir mano, jo žodžiais tariant, „gerą galvą istorijai“ tam, kad įtvirtintų žinomą tezę: kad aš gyvenu praeityje. Kanauninkas Mekis verčia mane abejoti, ar mano atsidavimas kanauninko Kempbelo atminčiai irgi nereiškia, jog aš visas pasinėręs į praeitį; prieš daug metų, kai aš taip buvau prisirišęs prie kanauninko Kempbelo, aš mažiau gyvenau praeityje, kitaip tariant, tai, ką mes dabar vadiname praeitimi, tada buvo dabartis; tai buvo realus laikas, kurį mudu su Kempbelu išgyvenome, ir mes abu buvome į jį pasinėrę. Jeigu kanauninkas Kempbelas tebebūtų gyvas, jeigu jis tebebūtų Malonės bažnyčios klebonas, galbūt jis jaustų man ne daugiau simpatijų, negu man jų šiandien jaučia kanauninkas Mekis.