Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Tai ne visai atitinka... autoriaus sumanymą, — pasakė Danas ponui Fišui. Aš palikau Daną aiškinti, kaip iš susijaudinimo mėgėjas aktorius gali parodyti visai ne tai, ko iš jo buvo tikimasi, — norėjau kuo greičiau apsirengti ir surinkti Oveno drabužius, kol nesutikau kurio nors iš Viginų. Bet turėjau pavargti, kol suradau Oveno drabužius. Merė Betė Berd buvo susukusi juos į krūvą kartu su savaisiais, o pati įsitaisiusi ant jos vestibiulio kampe žliumbti. Nemušant buvo neįmanoma jos priprašyti atsižadėti Oveno rūbų, ir ji niekaip nesileido nuraminama. Jos įsivaizdavimu, dėl visko, kas nuliūdino mažąjį Jėzusėlį, buvo kalta ji; ji ne tik nesugebėjo jo nuraminti — ji apskritai bloga motina. Ovenas nekentė jos, tvirtino ji. Kaip ji norėtų jį geriau suprasti! Nors, prisipažino ji man pro ašaras, — ji tikra, kad „supranta“ jį geriau negu bet kas.

Būdamas vienuolikos metų aš dar negalėjau įžvelgti, kokia nervinga žmona ir motina išaugs iš Merės Betės Berd; tenai, vestibiulyje, aš tik norėjau jai trenkti — jėga atimti Oveno drabužius ir palikti toliau sriūbauti.

Kadangi vestibiulyje ilgai užgaišau, mane nutvėrė Barbė Vigin.

— Kai atiduosi jam drabužius, pasakyk štai ką, — sušnypštė ji suleisdama nagus man į petį ir purtydama mane. — Pasakyk jam, kad jeigu jis nori būti įleistas į šitą bažnyčią — į sekmadieninės mokyklos pamokas ir į pamaldas, pirmiausia turi pasirodyti man. Jam bus neleista įžengti čionai, kol nepasirodys man! — pakartojo ji paskutinįkart supurtydama atsisveikinimui.

Aš buvau toks nusiminęs, kad viską išpliurpiau Danui, kuris vaikštinėjo apie altorių su ponu Fišu, o pastarasis apžiūrinėjo išsidrabsčiusį po prakartėlę šieną ir mažojo Kristaus užmirštas dovanas, tarsi ieškodamas prasmės, slypinčios tame šiukšlyne.

Papasakojau Danui, ką man pasakė Barbė Vigin ir kaip ji sužadino Ovenui erekciją, ir kaip tarp jų vyko tikras karas — ir kad dabar, aš buvau tikras, Ovenas daugiau niekada nebebus įleistas į Episkopalinę bažnyčią. Jeigu norint sugrįžti į Kristaus bažnyčią, būtinai reikia pasimatyti su ja, tai Ovenas vengs mūsų, episkopalistų, kaip kad dabar vengia katalikų. Aš labai įsijaučiau pasakodamas Danui visą tą scenarijų, o jis sėdėdamas šalia manęs pirmajame suole atidžiai klausėsi.

Ponas Fišas atėjęs pranešė, kad angelas vis dar „aukštybėse“. Jis suabejojo, kad tai galėtų būti vaidinimo dalis — palikti angelą kyboti dar kažin kiek laiko po to, kai prakartėlė ir suolai ištuštėja. Haroldas Krosbis, kuris manė, kad jo Dievas ir Barbė Vigin paliko ji tenai amžinai, kabėjo kaip Linco auka tarp dirbtinių arkinių kontraforsų; Danas, pagarsėjęs teatrinės įrangos mechanizmų žinovas, netrukus įvaldė angelo nuleidimo aparatą ir sugrąžino ištremtąjį angelą į žemę, ant kurios jis susmuko iš palengvėjimo ir dėkingumo. Haroldas apsivėmė ir, mėgindamas nusišluostyti vienu sparnu, beviltiškai išsiterliojo kostiumą.

Tada Danas parodė visą savo, kaip įtėvio, atsakomybę — imdamasis konkrečių ir netgi herojiškų veiksmų. Jis nunešė šlapią Haroldą Krosbį į parapijos namų vestibiulį ir pasakė Barbei Vigin norįs su ja pasikalbėti.

— Argi jūs nematote... — paklausė jinai, — kad dabar nėra pats geriausias tam metas?

— Aš nenorėčiau kad kongregacionistų bažnyčios nariai sužinotų, kaip jūs palikote kabėti šitą vaiką, — pasakė jai Danas. Jam buvo nelengva laikyti Haroldą Krosbį ne tik dėl to, kad jis buvo sunkus ir šlapias, bet dėl vėmalų smarvės, kuri buvo nepakenčiama troškiame vestibiulio ore.

— Tai nėra geriausias metas bet kokiems klausimams, — įspėjo jį Barbė Vigin, tačiau Danas Nidemas buvo ne toks žmogus, kurį galėtų įbauginti stiuardesė.

— Niekam nesvarbu, jeigu per vaikų vaidinimą įvyksta kokia nors painiava, — pasakė Danas, — bet šitas berniukas buvo paliktas kabėti — per dvidešimt pėdų nuo cementinių grindų! Galėjo atsitikti rimta nelaimė — dėl jūsų nerūpestingumo. — Haroldas Krosbis užsimerkė tarsi iš baimės, kad Barbė Vigin jam nesmogtų arba kad vėl neužkeltų angelų kėlimo aparatu į viršų.

— Man gaila... — pradėjo Barbė Vigin, bet Danas ją nutraukė.

— Ir jūs netaikysite jokių nuobaudų Ovenui Miniui, — pasakė jai Danas Nidemas. — Jūs nesate klebonas, o tiktai klebono žmona. Jūsų uždavinys buvo sugrąžinti berniuką sveiką ir gyvą žemėn — ir jūs tai užmiršote. Aš irgi apie tai užmiršiu — jeigu jūs užmiršite, kad Ovenas turi jums prisistatyti. Ovenas gali bet kada ateiti į bažnyčią; tam jis neturi prašyti jūsų leidimo. Jeigu klebonas norėtų pasikalbėti su Ovenu, tegu jis iškviečia mane. — Sulig tais žodžiais Haroldas Krosbis išslydo jam iš rankų, stvarstydamasis Danui už drabužių tarsi nuo kabėjimo jam būtų visiškai apmirusios kojos; svirduliuodamas jis nužirgliojo per vestibiulį — kiti vaikai traukėsi jam iš kelio baidydamiesi kvapo. Danas Nidemas uždėjo ranką man ant kaklo ir švelniai stumtelėjo mane į priekį, taip kad aš atsidūriau tarp Barbės Vigin ir jo. — Šitas berniukas nėra jūsų pasiuntinys, ponia Vigin, — pasakė Danas. — Nenorėčiau, kad apie tai būtų žinoma kongregacionistų bažnyčioje, — pakartojo jis.

Stiuardesių autoritetas yra, geriausiu atveju, ribotas. Ji labai gerai jautė, kada jo neteko. Dabar ji atrodė taip beprotiškai pasiruošusi pasitarnauti, kad man pasidarė dėl jos nejauku. Ji staiga puolė rūpintis, kokiais švariais drabužiais pervilkti Haroldą Krosbį. Suspėjo pačiu laiku; Haroldo motina įėjo į vestibiulį kaip tik tuo metu, kai mudu su Danu jau ėjome lauk.

— O Dieve, kaip buvo gražu! — pasakė ponia Krosbi. — Ar tau buvo smagu, vaikeli? — paklausė ji sūnaus. Kai Haroldas linktelėjo, Barbė Vigin instinktyviai prispaudė jį prie šlaunies.

Ponas Fišas surado kleboną. Dadlis Viginas buvo užsiėmęs kalėdinėmis žvakėmis, pagal ilgį atrinkinėjo, kurios dar galėtų tikti kitų metų Kalėdoms. Kunigas Dadlis Viginas turėjo sveiką lakūno instinktą žiūrėti į priekį; jis nesustodavo dabartyje, ypač prie nesėkmių. Jis niekada nebūtų kvietęs Dano ir prašęs pasikalbėti su Ovenu. Ovenui nebūtų buvę „draudžiama“ lankytis Kristaus bažnyčioje be klebono leidimo.

— Man patiko, kaip Juozapas ir Marija pakėlė Kūdikėlį Jėzų iš ėdžių, — pasakė ponas Fišas.

— Ak šitaip? Na, taip, — atsakė klebonas.

— Puiki pabaiga — labai dramatiška, — pastebėjo ponas Fišas.

— Taip, gal ir iš tiesų, — atsakė klebonas. — Galbūt panašiai padarysime ir kitąmet.

— Žinoma, tam vaidmeniui reikia tokio kaip Ovenas, — pasakė Fišas. — Garantuoju, kad kiekvieniems metams tokio nerasite.

— Ne, tokio tai ne, — sutiko klebonas.

— Jis — talentas, — pasakė Fišas.

— Taip manot? — pasakė Viginas.

— Ar matėte „Kalėdų giesmę“? — paklausė ponas Fišas.

— Šiemet ne, — atsakė klebonas.

— Ką veiksite per Kūčias? — paklausė jo Fišas.

Aš žinojau, ką norėčiau veikti per Kūčias; aš norėjau būti Sojerio Depe ir su mama laukti vidurnakčio traukiniu atvažiuojančio Dano. Tokios būdavo mūsų Kūčios, kai mama pradėjo gyventi su Danu. Mudu su mama smagiai leisdavome laiką svetinguose Istmenų namuose, aš dūkdavau iki išsekimo su savo pašėlusiais pusbroliais, o Danas prisidėdavo prie mūsų po savo spektaklio su „Greivsendo artistais“. Kai jis vidurnaktį išlipdavo iš Greivsendo traukinio, būdavo labai pavargęs, bet visi Istmenų namuose — netgi mano senelė — laukdavo jo. Dėdė Alfredas paruošdavo Danui „stikliuką“, o mano mama ir teta Marta paguldydavo Nojų, Simoną, Esterą ir mane į lovą.