Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Ir aš, Juozapas, — aš mačiau, kaip Kūdikėlis Jėzus nustūmė savo motiną nuo savęs; jis įžnybo jai į užpakalį. Tai buvo greitas puolimas, kurio nebuvo matyti skraidančio šieno debesyje; tik Juozapas arba Barbė Vigin galėjo žinoti, kas atsitiko. Parapijiečiai matė tiktai, kaip Šventoji Motina nusirito nuo šieno ir nuriedėjo per grindis, kol atsidūrė per saugų atstumą nuo nenuspėjamo Taikos Karaliaus; Ovenas nužvelgė Merę Betę tokiu pat smerkiamu žvilgsniu, kaip ir Barbę Vigin.

Tada tokį pat žvilgsnį jis nukreipė į parapijiečius, užmiršusius, o gal net nepaisančius dovanų, kuriuos išminčiai ir piemenys sudėjo prie jo kojų. Kaip kareivių vadas, Kūdikėlis Kristus nužvelgė tikinčiuosius. Tie veidai, kuriuos aš mačiau pirmoje suolų eilėje, buvo kupini įtampos. Pono Fišo, taip pat ir Dano veidas — abu tie mėgėjų teatro asai sėdėjo išsižioję iš susižavėjimo, stebėdami scenoje tokią laikyseną, kuri ne tiktai pranoko mėgėjiškumą, bet ir įveikė slogą; Ovenas užtemdė visus nesklandumus, blogą vaidybą ir nukrypimą nuo teksto.

Paskui mano žvilgsnis užkliuvo už veidų, kuriuos ir Ovenas turėjo pamatyti maždaug tuo pat metu; jų išraiška buvo įspūdingiausia iš visų. Tai buvo pono Minio ir ponios Mini veidai. Granitinis pono Minio veidas buvo perkreiptas baimės, bet jis žiūrėjo neatplėšdamas akių; o ponios Mini pamišėliškas spoksojimas bylojo apie visišką nesupratimą. Ji buvo sunėrusi pirštus karštai maldai, o jos vyras laikė ją apkabinęs per pečius, krūpčiojančius nuo kūkčiojimo, tokio gyvuliškai nelaimingo, kaip protiškai atsilikusio vaiko.

Ovenas taip staiga atsisėdo ant šieno krūvos, kad keletas priekyje sėdinčių parapijiečių iš išgąsčio aiktelėjo ir suriko nesavu balsu Jis truputį pasilenkė per liemenį, kaip stipriai suspausta spyruoklė, ir su įniršiu bedė pirštu į savo motiną ir tėvą; į daugelį parapijos narių, jis galėjo rodyti į bet ką — arba į juos visus.

— KAŽIN, KĄ JŪS ČIA VEIKIATE? — suriko pasipiktinęs Viešpats Jėzus.

Dauguma tikinčiųjų pamanė, kad jis turi galvoje juos; aš mačiau, kokį šoką tas klausimas sukėlė ponui Fišui, bet aš žinojau, į ką jis kreipiasi. Mačiau, kaip ponai Miniai susigūžė; jie nuslydo nuo suolo ir atsiklaupė ant pagalvėlių, o ponia Mini užsidengė veidą rankomis.

— JUMS ČIA NE VIETA! — šaukė jiems Ovenas; tačiau ponas Fišas ir ne mažiau kaip pusė susirinkusiųjų jautė, kad kaltinami yra jie. Mačiau kunigo Merilio ir jo kalifornietės žmonos veidus; buvo akivaizdu, kad jie manė, jog Ovenas turi galvoje būtent juos.

— JÙSU ATĖJIMAS — ŠVENTVAGYSTĖ! — rėkė Ovenas. Mažiausiai dvylika tikinčiųjų iš galinių suolų nusižeminę atsistojo išeiti. Ponas Minis padėjo savo svirduliuojančiai žmonai atsistoti. Ji be perstojo žegnojosi — bejėgiškai, negalvodama kartojo tą katalikišką gestą; tai, matyt, ir įsiutino Oveną.

Miniai pradėjo savo nesmagų žygį durų link; jie buvo aukšti, stambūs žmonės, ir tas jų brovimasis pro susispaudusius ant suolo žiūrovais, jų įžengimas į navą, kur jie stovėjo tokie vieniši, buvo gremėzdiškas ir nerangus.

— Mes tik norėjome tave pamatyti! — atsiprašydamas pasakė Oveno tėvas.

Tačiau Ovenas Minis parodė į duris navos gale, pro kurias jau buvo išėję keletas tikinčiųjų. Oveno tėvai, kaip ta iš rojaus išvaryta pora, paliko Kristaus bažnyčią, kaip jiems buvo pasakyta. Netgi kai choras, pamatęs įnirtingus klebono ženklus, — aistringai užgiedojo: „Klausykit! Gieda angelai“, parapijiečiai vis dar sėdėjo paveikti įspūdžio, kaip Miniai pakluso savo vienturčiui sūnui.

Klebonas Viginas, spausdamas Bibliją abiem rankomis, stengėsi pagauti žmonos žvilgsnį; bet Barbė Vigin stovėjo kaip suakmenėjusi nuo smūgio. Klebonas tik norėjo, kad jo žmona išjungtų „šviesos stulpą“, kuris vis švietė į rūstingąjį Viešpatį Jėzų.

— IŠIMK MANE IŠ ČIA! — paliepė Kūdikėlis Jėzus Juozapui. Argi Juozapas gali nedaryti to, kas jam sakoma? Aš pakėliau jį. Merė Betė irgi norėjo prilaikyti; nežinia, ar tas įžnybimas pagilino aklą jos meilę, ar parodė jai vietą nė kiek neatvėsindamas aistros — šiaip ar taip, ji buvo jo vergė, pasirengusi jam paklusti. Taigi abu drauge mes pakėlėme jį nuo šieno kupetos. Jis buvo taip kietai suvyniotas, kad atrodė, jog laikome gremėzdišką stabą — jis tiesiog negalėjo susilenkti, kad ir kaip būtume jį laikę.

Iš karto nesusivokėme, kur mums jį dabar nešti. Vienintelį praėjimą už altoriaus buvo užstojusi Barbė Vigin.

Kaip visada, kai reikėdavo apsispręsti, mažasis Kristus nurodė mums kryptį; jis parodė į centrinę navą, kuria išėjo jo tėvai. Abejoju, ar kas liepė karvėms ir piemenims sekti paskui mus; jiems tiesiog trūko oro. Mūsų procesija — įspūdinga ir gausi — pražygiavo nelyginant dūdų orkestras. Trečiasis posmelis kalėdinės giesmės, kurią klebonas buvo numatęs kaip paskutinę, palydėjo mūsų išėjimą.

Romus ant šieno guli Kūdikėlis,

ir dangiška šviesa nušv itus prakartėlė,

Jis gimė, kad prikeltų žemės sūnus

kitam gimimui ir nemirtingumui.

Visą kelią mums einant centrine nava, Barbė Vigin laikė nutaikiusi „šviesos stulpą“ į mus; įdomu, kokia jėga ją vertė šitaip daryti? Išeiti galima buvo tiktai į sniegą ir šaltį. Karvės ir asilai nusiplėšė nuo galvų dangalus, kad galėtų geriau jį matyti; nes dauguma jų buvo maži vaikai — kai kurie, gal vienas kitas, buvo net ūgiu mažesni už Oveną. Jie spoksojo į jį su baiminga pagarba. Vėjas čaižė jo kūną per vystyklus ir plikos jo rankos paraudo; jis prispaudė jas prie savo paukštiškos krūtinės. Miniai, išsigandę sėdėdami granito sunkvežimio kabinoje, laukė jo. Mergelė Marija ir aš įkėlėme jį į kabiną; kadangi jis buvo suvystytas, tai teko paguldyti jį išilgai sėdynės — kojos buvo ištiestos tėvui ant kelių, vos nekliudydamos vairo, o galva ir viršutinė kūno dalis gulėjo pas motiną, kuri vėl grįžo prie savo įpročio žiūrėti ne visai pro langą ir ne visai į ką nors apskritai.

— MANO DRABUŽIAI, — pasakė man Viešpats Jėzus. — PAIMK JUOS PAS SAVE.

— Žinoma, — atsakiau.

— KAIP GERAI, KAD AŠ BUVAU APSIVYNIOJĘS LAIMINGUOJU ŠALIKU, — pasakė jis man. — VEŽKIT MANE NAMO! — paliepė jis savo tėvams ir ponas Minis įjungė variklį.

Sniego valytuvas iš Frant gatvės įsuko į Eliot gatvę; Greivsende kiekvienas buvo įpratęs užleisti kelią sniego valytuvams, bet netgi sniego valytuvas praleido Oveną.

Torontas, 1987 metų vasario 4 d. — trečiadienio rytą niekas neatėjo į rytines pamaldas. Šventoji Eucharistija yra malonesnė, kai nereikia šliurinti per centrinę navą su banda ir stovėti išsirikiavus prie komunijos turėklo, kaip gyvuliui, laukiančiam ėdesio prie lovio — dar vienas greito maisto vartotojas. Aš nemėgstu priimti komunijos su minia.

Man labiau patinka, kai kunigas Fosteris dalina komuniją, jis neišdykauja kaip kanauninkas Mekis; kanauninkas džiūgauja duodąs man plonytėliausią ostiją — tikros duonos trupinėlį! — o iš tiesų nesuvalgomą duonos kriaukšlį, kuris man beveik netelpa į burną ir kurį reikia ilgai kramtyti, norint praryti. Kanauninkui smagu mane erzinti. Jis sako: „Ką gi, kaip matau, jūs taip dažnai priimate komuniją, kad jums yra pavojus sustorėti — kažkas turi pasirūpinti jūsų mityba, Džonai!“ Ir kikena iš savo sąmojo; arba sako: „Ką gi, kaip matau, jūs taip dažnai priimate komuniją, kad turbūt neprivalgote — kažkas turi jus sočiai pamaitinti!“ Ir vėl kikena.

Kunigas Fosteris, mūsų kunigo pavaduotojas, bent jau dalina komuniją su tradiciniu šventumo pajautimu; man daugiau nieko ir nereikia. Aš nesu nusiteikęs prieš vyną; jį sumaniai nešioja mūsų savanoriai padėjėjai kunigas Larkinas ir kunige Kiling — Katerina Kiling; ji yra Vyskupo Strono mokyklos direktorė; ir ji man kelia nerimą tiktai tuomet, kai yra nėščia. Kunige Katerina dažnai būna nėščia, ir aš nemanau, kad jai dera padavinėti vyną tuo metu, kai per pilvą jau sunku pasilenkti su taure prie mūsų lūpų; tai mane erzina; be to, kai ji jau būna smarkiai nėščia, o tu klūpėdamas prie turėklo lauki vyno, jos artėjantis pilvas tavo akių lygyje neleidžia susikaupti. Kunigas Larkinas irgi ne geriau; kartais jis atitraukia taurę vyno greičiau, negu spėji suvilgyti juo lūpas — su juo reikia skubėti, be to, jis nelabai rūpestingai kas kartą nušluosto taurės kraštelį.