Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Šnypšk! Kodėl tu nešnypšti? — paklausė ji graudžiai. Merė Betė Berd laikė nosinę jam prie nosies, drauge uždengusi burną, lyg duodama narkozę. Grakščiai, švelniai jis atstūmė jos ranką; jo šypsena atleido jai viską, netgi negrabumą, ir Palaimintoji Mergelė susvirduliavo lyg žadėdama alpti.

Pasislėpusi nuo parapijiečių, bet grėsmingai matoma mums, Barbė laikė įsikibusi angelo kėlimo aparato sverto, kaip didžiulio ekskavatoriaus mašinistė, pasiruošusi besti kaušą į žemę. Kai Ovenas į ją pasižiūrėjo, ji tarsi neteko pasitikėjimo ir savitvardos jie žiūrėjo į ją iššaukiamai ir drauge geidulingai. Barbės kūnu nuvilnijo šiurpulys; atsakydama jam, ji trūktelėjo pečiais, užmiršusi apie savo darbą. Haroldas Krosbis, kuris turėjo iškilmingai nusileisti žemėn, trumpam pakibo.

— „Nebijokite!“ — pradėjo Haroldas Krosbis gergždžiančiu balsu. Bet aš, Juozapas, mačiau kai ką, kas bijojo. Barbė Vigin — prirakinta prie „šviesos stulpo“ valdymo pulto ir užsiėmusi angelo nuleidimo mechanizmu — bijojo Oveno Minio. Taikos Karalius atgavo pusiausvyrą. Jis padarė nedidelį, bet svarbų atradimą: erekcija užeina ir praeina. „Šviesos stulpas“, turėjęs lydėti rizikingą, dabar nutrukusį Haroldo Krosbio leidimąsi, pasirodė turįs ir savo valią; jis apšvietė Oveną ant šieno krūvos, tarsi šviesa būtų išsprūdusi iš Barbės Vigin rankų. Užuot apšvietusi angelą, šviesa užliejo ėdžias.

Kai sargas išstypčiojo su trinare širma, tarp parapijiečių kilo šurmulys; tačiau mažasis Kristus nutildė juos vos kilsteldamas ranką. Jis pasižiūrėjo į Barbę Vigin visiškai ne kūdikišku, pašaipiu žvilgsniu, kuri tiktai tada susitvardė; ir vėl nukreipė „šviesos stulpą“ prie besileidžiančio angelo, kur jis ir turėjo būti.

— Nebijokite! — pakartojo Haroldas Krosbis; Barbė Vigin, šiek tiek per daug energingai sukiodama angelo nuleidimo mechanizmą, netikėtai paleido rankeną — ir angelas dešimt pėdų krito laisvu kritimu, kol jai pavyko staiga jį sustabdyti; jo galva tabalavo į visas puses, burna buvo išžiota, ir jis siūbavo pirmyn ir atgal tarp išsigandusių piemenų kaip gigantiška vėjyje sklandanti žuvėdra.

— Nebijokite! — garsiai suriko Haroldas. Ir nutilo siūbuodamas; stengėsi laimėti laiko; likusios eilutės išdulkėjo jam iš galvos.

Barbė Vigin, norėdama sustabdyti lingavimą, apsuko angelą nugara į piemenis ir parapijiečius — taigi jis siūbavo toliau, bet jau nusisukęs nuo visų, tarsi būtų nusprendęs paniekinti pasaulį arba nebeskelbti savo naujienos.

— Nebijokite, — neaiškiai murmėjo jis.

Nuo šieno tamsoje pasigirdo gergždžiantis falcetas, užkimęs neįtikėtino suflerio balsas — kas gi dar galėjo atmintinai mokėti tas eilutes, kurias Haroldas Krosbis užmiršo? Kas, jeigu ne buvęs Viešpaties angelas?

— NEBIJOKITE! ŠTAI AŠ SKELBIU JUMS DIDĮ DŽIAUGSMĄ, KURIS BUS VISAI TAUTAI, — sušnibždėjo Ovenas; bet Ovenas nemokėjo šnibždėti — jo balse buvo per daug smėlio ir žvyro. Ne vien tik Haroldas Krosbis išgirdo pasakinėjimą; visi iki vieno parapijiečiai jį taip pat išgirdo — nežemišką šventą balsą, sklindantį iš ėdžių tamsoje, pasakinėjantį angelui, ką sakyti. Haroldas pareigingai pakartojo žodžius, kurie jam buvo pasakyti.

Taigi, kai „šviesos stulpas“ galiausiai atlydėjo piemenis ir karalius į tikrąją jų garbinimo vietą prakartėlėje, parapijiečiai jau irgi buvo pasirengę jį garbinti — koks nepaprastas šitas Kristus, kuris moka ne tik savo vaidmenį, bet ir visų kitų svarbiausių šios istorijos veikėjų žodžius.

Merė Betė Berd daugiau nebegalėjo tvardytis. Ji paslėpė veidą pirmiausia šiene, paskui skruostu bumbtelėjo Kūdikėliui Jėzui į šlaunį; paskui dar smarkiau užsikniaubė ir paguldė savo sunkią galvą tiesiai Ovenui ant kelių. „Šviesos stulpas“ virpėjo matydamas tokį nemotinišką elgesį. Apimta įsiūčio ir veriančios nuojautos, kad atsitiks kas nors dar blogiau, Barbė Vigin stovėjo prie valdymo pulto kaip prie kulkosvaidžio; ji vos įstengė ramiai nulaikyti šviesos srautą.

Aš žinojau, Barbė Vigin taip aukštai užkėlė Haroldą Krosbį, kad jis visai pranyko iš akių; tamsoje ir dulkėse, dirbtinio arkinio kontraforso šešėlyje, Haroldas Krosbis, vis dar atsuktas į priešingą pusę, pleveno kaip įstrigęs šikšnosparnis, bet aš jo nemačiau. Tik apytikriai įsivaizdavau, kokios jis apimtas panikos ir bejėgiškumo.

„O, mylimas Jėzau, pažvelk iš dangaus, stovėk prie lopšelio, kol rytas išauš“, — užtraukė choras, praleidęs „Nuošalioj prakartėlėj“. Dadlis Viginas delsė vis nepradedamas skaityti Evangelijos pagal Luką. Galbūt jam toptelėjo, kad Mergelė Marija turėjo nusilenkti Kūdikėliui Jėzui po to, kai jis perskaitys ištrauką iš evangelijos; kadangi jos galva jau buvo įsitaisiusi ant Oveno kelių, klebonas tikriausiai baiminosi, kaip Merei Betei šaus į galvą išreikšti savo „nusilenkimą“.

— „Kai angelas pakilo į dangų“, — pradėjo klebonas; parapijiečiai automatiškai pakėlė akis į lubas ieškodami tenai Haroldo Krosbio. Pirmose žiūrovų eilėse niekas taip karštai dingusio angelo, kaip ponas Fišas, kuris jau ir taip buvo nustebęs, kad Oveno Minio vaidmuo buvo su žodžiais.

Ovenas atrodė taip, lyg rengtųsi čiaudėti, o gal Merės Betės galva jį dusino; iš jo nenušluostytos ir nenušnypštos nosies išvarvėjo du blizgantys lašeliai ir nuriedėjo per viršutinę lūpą. Mačiau, kad jis prakaituoja; diena buvo šalta ir senoji bažnyčios krosnis buvo prikūrenta iki raudonumo — ant altoriaus pakylos kur kas šilčiau negu mediniuose klauptuose, kur dauguma parapijiečių tebevilkėjo drabužius, su kuriais atėjo iš lauko. Prakartėlėje tvyrojo slopus karštis. Man buvo gaila asilų ir karvių; jie turbūt šuto po savo kostiumais. Atrodė, kad nuo „šviesos stulpo“ gali užsidegti šienas, ant kurio gulėjo Mergelės Marijos prispaustas Kūdikėlis Jėzus.

Klebonas dar nebuvo baigęs skaityti ištraukos iš Luko evangelijos, kai nualpo pirmasis asilas; tiesą sakant, nualpo tik jo užpakalis, tad įspūdis buvo gana bauginantis. Dauguma parapijiečių nežinojo, kad asilai sudaryti iš dviejų dalių; todėl toks asilo susmegimas turbūt dar labiau juos išgąsdino. Atrodė, kad užpakalinės asilo kojos susmuko po juo, o priekinės sugebėjo išstovėti, tik galva su kaklu siūbavo — pusiausvyros dėlei. Asilo pasturgalis ir užpakalinės kojos tiesiog sudribo ant grindų, tarsi gyvulys būtų patyręs dalinį smūgį — arba būtų buvęs pašautas; užpakalinė jo dalis buvo paralyžiuota. Priekinė asilo pusė dar mėgino gaiveliotis, bet netrukus susmuko traukiama žemyn neįgaliosios dalies. Karvė, užkritusiais ant akių ragais, traukėsi nuo krintančio asilo ir, atsitrenkusi į piemenį, pervertė jį per neaukštą komunijos tvorelę; žnektelėjęs ant pagalvėlių keliams, piemuo nučiuožė ant jų į vidurinę navą ir sustojo prie pirmosios klauptų eilės.

Kai sudribo antrasis asilas, klebonas Viginas ėmė skaityti greičiau.

— „Bet Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus, — pasakė klebonas, — ir svarstė juos savo širdyje.“

Mergelė Marija pakėlė galvą nuo Kūdikėlio Jėzaus kelių su paslaptinga šypsena išraudusiame veide; ji prispaudė delnus prie širdies — tarsi strėlė ar ietis būtų iš nugaros pervėrusi ją kiaurai; paskui užvertė akis blizgančios kaktos link, tarsi dar prieš nukrisdama būtų išleidusi paskutinį kvapą. Kūdikėlis Jėzus, staiga susirūpinęs, į kurią pusę ir kaip smarkiai Motina Marija nusitaikė liuobtis, ištiesė rankas norėdamas ją pagauti; tačiau Ovenas nebuvo toks stiprus, kad galėtų sulaikyti Merę Betę Berd — ji užgriuvo jam tiesiai ant krūtinės ir įspaudė į šieną; iš tolo atrodė, kad jie imasi.