Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Neabejojau, kad būtent taip Ovenas būtų viską pateikęs. Manau, kad jis nepaprastai savimi didžiavosi — ir kad žiauriai elgėsi su tėvais. Mes visi tam tikru metu — kai kurie ir visą gyvenimą — varžomės savo tėvų; mes nenorime, kad jie būtų greta, bijome, kad kartais nepasakytų ko nors tokio, jog mums dėl jų būtų gėda. Tačiau atrodė, kad Ovenas varžosi tėvų labiau negu dauguma; turbūt todėl buvo nuo jų taip atsiribojęs. Be to, mano galva, jis nepaprastai iš aukšto kalbėdavo su savo tėvai. Būdami tokio amžiaus dauguma mes kentėdavome tėvų vadovavimą, tačiau Ovenas visada sakydavo tėvui, ką jam daryti.

Aš nelabai pritariau Oveno varžymuisi. Pagaliau aš ilgėjausi motinos; būčiau džiaugęsis, jeigu ji būtų buvusi šalia. Kadangi Danas nebuvo man tikras tėvas, aš niekada jam nejaučiau apmaudo; aš mėgdavau būti su juo — senelė, nors mylėjo mane, buvo atitolusi.

— Ovenai, — vieną vakarą pasakė Danas. — Ar tu nenorėtum pakviesti į spektaklį savo tėvų? Gal į paskutinį mūsų vaidinimą — per Kūčias?

— PER KŪČIAS JIE TURBŪT UŽSIĖMĘ, — pasakė Ovenas.

— Tai gal kada nors anksčiau? — paklausė Danas. — Vieną iš ateinančių vakarų — ar galiu juos pakviesti? Bet kuris vakaras tiks.

— ŠIAIP TAI JIE NEMĖGSTA VAIKŠČIOTI PO TEATRUS, — atsakė Ovenas. — AŠ NENORIU JŪSU ĮŽEISTI, DANAI, BET, MANAU, KAD MANO TĖVAMS BŪTU NUOBODU.

— Bet jiems tikrai būtų smagu matyti tave, Ovenai, — spyrėsi Danas.

— JIEMS PATINKA GYVENIMO ISTORIJOS, — atsakė Ovenas. — JIE LABAI DIDELI REALISTAI IR PER DAUG NESIŽAVI SUKURTAIS DALYKAIS. JEIGU REIKIA KĄ NORS ĮSIVAIZDUOTI — TAI JIEMS TAS NETINKA. O VAIDUOKLIU IŠVIS NEGALI PAKĘSTI.

— Negali pakęsti vaiduoklių? — paklausė Danas.

— NEGALI PAKĘSTI VISOKIU TOKIU DALYKU — TAIPJAU YRA, — pasakė Ovenas. Tačiau, klausydamasis jo, aš pagalvojau, kad susidariau kaip tik priešingą įspūdį apie jo tėvus. Aš maniau, kad Oveno Minio motina ir tėvas tik tokiais įsivaizduojamais dalykais ir tiki; daugiau niekuo netiki, kaip tik vaiduokliais — tik dvasių ir klausosi. — AŠ TIK NORIU PASAKYTI, DANAI, — tarė Ovenas, — KAD, JUMIS DĖTAS, NEKVIESČIAU TĖVU. JEIGU ATEIS, GERAI; BET MANAU, KAD NEATEIS.

— Žinoma, žinoma, — pasakė Danas. — Kaip tu nori, Ovenai.

Danas Nidemas irgi turėjo tą pačią silpnybę, kaip ir mano motina; jis irgi negalėjo atitraukti rankų nuo Oveno Minio. Danas buvo ne iš tų, kurie mėgsta šiaušti plaukus, tapšnoti per užpakalį arba pečius. Jis sugriebdavo rankas ir taip jas imdavo spausti, kad kartais mums abiem sąnariai sutraškėdavo. Tačiau Ovenui Danas reiškė kūniškos meilės dar daugiau negu man. Danas instinktyviai stengėsi laikytis atokiau nuo manęs — būti man tarsi tėvu, bet per daug neįsijausti į tą vaidmenį. Kadangi su manim jis tramdydavosi, tai atsigriebdavo su Ovenu, kurio paties tėvas niekada (bent jau man matant) sūnaus neliesdavo. Manau, kad Danas Nidemas taip pat žinojo, kad Oveno namie niekas neglamonėja.

Šeštadienį nusileidus uždangai publika kvietė pasirodyti keturis kartus, ir Danas stumtelėjo Oveną išeiti į sceną vieną. Buvo akivaizdu, kad salė reikalavo tiktai Oveno; ponas Fišas jau buvo išėjęs su Ovenu ir paskui vienas — žiūrovai aiškiai buvo susižavėję būtent Ovenu.

Visi atsistojo jį pasitikdami. Jo juodo kaip mirtis gobtuvo smaigalys buvo truputį per smailas ir per aukštas ant mažos jo galvos; nusmukęs į šoną, jis darė Oveną panašų į nykštuką, įžūlų ir šelmišką. Kai jis nusismaukė gobtuvą ir parodė salei savo išsišiepusį veidą, viena mergaitė pirmose eilėse nualpo; maždaug mūsų amžiaus — dvylikos ar trylikos metų žiūrovė susmuko kaip grūdų maišas.

— Ten, kur mes sėdėjom, buvo gana tvanku, — pasakė mergaitės motina Danui, kuris laukė, kol ji visiškai atsigavo.

— TAI KVAIŠA! — pasakė Ovenas užkulisyje. Jis pats grimuodavosi. Nors jo veidas per visą spektaklį likdavo po per dideliu, apkritusiu gobtuvu, jis nusipudruodavo veidą balta vaikiška pudra ir pieštuku apvedžiodavo juodai ir taip pajuodusius paakius. Jeigu žiūrovai nors kiek veido pamatys, tegu būna kaip tikro vaiduoklio. Kadangi dėl peršalimo jis jautėsi vis blogiau, tai veidas atrodė dar blyškesnis, kaip jis ir troško.

Kai Danas vežė jį namo, jis jau kaip reikiant kosėjo. Paskutinis sekmadienis prieš Kalėdas — mūsų vaidinimo diena — turėjo būti rytoj.

— Jis atrodo didesnis ligonis, negu man to norėtųsi, — pasakė Danas, kai mes važiavome atgal į miestą. — Gal man pačiam rytoj suvaidinti Būsimų Kalėdų vaiduoklį — arba, jeigu Ovenas nebegalės, — gal tu suvaidink.

Bet aš buvau tiktai Juozapas; jutau, kad Ovenas jau parinko man vienintelį vaidmenį, kurį aš galiu vaidinti.

Per naktį snigo, vos ne pustė; paskui temperatūra ėmė kristi, kol pasidarė per šalta sniegui; naujas lygus sniego apsiaustas, lygesnis negu bažnyčios siena, užklojo Greivsendą tą sekmadienio rytą; vėjas, tas žiauriausias šalčio giminaitis, kėlė į orą sausus sniego miltus tarsi plaukų sruogas ar aitvaro šleifus ir dejuodamas žvangėjo tuščiais 80-ojo Frant gatvės namo lietvamzdžiais; lietvamzdžiai buvo tušti, nes šviežias sniegas buvo per sausas ir nelipo.

Sniego valytuvai neskubėjo sekmadienį anksti važiuoti, ir vienintelis transportas, kuris neslidinėjo ir nebuksavo, buvo Minių granito kompanijos sunkvežimis. Ovenas buvo taip prisirengęs, kad vos galėjo lankstyti kojas risnodamas šaligatviu, — o jo rankos nebuvo prigludusios prie šonų, stirksojo atsikišusios kaip kaliausės. Jis buvo taip susuktas į ilgą tamsiai žalią šaliką, kad aš visai nemačiau jo veido, bet argi įmanoma Oveną Minį supainioti su kuo nors kitu? Tą šaliką jam atidavė mano mama — kai vieną žiemą pamatė, kad jis neturi jokio. Ovenas vadino jį savo LAIMES šaliku ir saugojo svarbioms progoms arba kai būdavo ypač šalta.

Paskutinį sekmadienį prieš Kalėdas mamos šalikas turėjo būti užrištas — dėl abiejų priežasčių. Kai mudu su Ovenu trepsenome Frant gatve Kristaus bažnyčios link, paukščiai pakildavo nuo lojančio Oveno kosulio; jo krūtinėje gargaliavo skrepliai — taip garsiai, kad net pro šitiek sluoksnių šiltų drabužių buvo girdėti.

— Tavo negražus kosulys, — pasakiau jam.

— JElGU JĖZUS BŪTU GIMĘS TOKIĄ DIENĄ KAIP ŠI, TAI KAŽIN AR BŪTU IŠGYVENĘS IKI NUKRYŽIAVIMO, — pasakė Ovenas.

Beveik neliestame Frant gatvės šaligatvyje prieš mus ėjo tik vieno žmogaus pėdos; išskyrus nemandagų šunų primaižiojimą, šaligatvis buvo nesugadintas baltas takas. Žmogaus, kuris rytą pirmas pramynė taką sniege, mes nepažinome — buvo per daug apsikūtojęs ir per toli nuo mudviejų su Ovenu.

— AR TAVO SENELĖ NEATEIS Į KALĖDU VAIDINIMĄ? — paklausė Ovenas.

— Ji kongregacionistė, — priminiau jam.

— BET NEJAUGI TOKIA UŽKIETĖJUSI, KAD NEGALI VIENĄ SEKMADIENĮ PER METUS NUEITI Į KITĄ BAŽNYČIĄ? KONGREGACIONISTAI NERENGIA KALĖDINIU VAIDINIMU.

— Žinau, žinau, — pasakiau; bet aš žinojau dar daugiau: žinojau, kad kongregacionistai netgi neturi įprastinių rytinių mišių paskutinį sekmadienį prieš Kalėdas — vietoj jų jie turi vakarines pamaldas. Tai ypatinga šventė, ypač dėl giesmių. Tos pamaldos senelei nekliudė nueiti pažiūrėti mūsų kalėdinio vaidinimo; tiesiog ji nenorėjo žiūrėti, kaip Ovenas vaidina Kūdikėlį Jėzų. Ji pasakė, jog pati ta mintis jai atrodo „atstumianti“. Be to, senelė tiek nervinosi dėl oro, per kurį ji galinti susilaužyti šlaunikaulį, kad nusprendė šį kartą neiti į mišparus kongregacionistų bažnyčioje. Į vakarą, kai sutemsta, aiškino ji, dar lengviau susilaužyti šlaunikaulį paslydus ant ledo.