Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Bet man nereikėjo laukti, kad sužinočiau, kuo baigsis tas patikrinimas. Pakako vien pažvelgti į sunerimusį senelės veidą, į ją supančių moterų išraiškas, į baimę, įsispaudusią sustingusiame Lidijos veide, į pabalusius Etelės krumplius jai spaudžiant žvakidę, į virpančią Džermenos lūpą. Man nereikėjo laukti iki pirmosios jo repeticijos, kad įsitikinčiau, ar jis sugebės; aš iš anksto žinojau, kokį įspūdį jis gali padaryti savo išvaizda ir elgsena — ypač apeliuodamas į ateitį.

Tą vakarą, per pietus, mes išgirdome iš Dano apie Oveno triumfą: kaip visi aktoriai stovėjo sustingę vietoje, net nežinodami, kas čia per nykštukas, nes Ovenas buvo visiškai pasislėpęs po juodu apsiaustu ir gobtuvai; nesvarbu, kad jis nekalbėjo ar kad jie nematė jo veido. Net ponas Fišas nežinojo, kas ta baisioji šmėkla.

Kaip rašė Dikensas: „Ak, šaltoji, šaltoji, nepalenkiamoji, siaubingoji mirtie, pastatyk čia savo altorių ir papuošk jį tokiais siaubais, kokių tik tu turi, nes čia yra tavo viešpatija!“

Ovenas tarsi slydo per sceną; kelis kartus išgąsdino poną Fišą, kuris vis pamesdavo Oveną iš akių. Kai Ovenas bedė pirštu, tai buvo toks netikėtas, trūkčiojantis, mėšlungiškas judesys — maža balta jo rankutė švystelėjo iš juodo, jo paties plaikstomo apsiausto klosčių. Jis mokėjo lėtai slysti, kaip čiuožėjas pradėdamas iš vietos; bet mokėjo ir bjauriai, smulkiai bidzenti kaip šikšnosparnis.

Prie Skrudžo kapo ponas Fišas pasakė:

— Kol aš dar nepriėjau prie to akmens, kurį man rodai, atsakyk man į vieną klausimą. Ar tie šešėliai yra dalykų, kurie bus, ar tiktai kurie gali būti?

Kaip niekada anksčiau tas klausimas prikaustė visų mėgėjiškų „Greivsendo artistų“ dėmesį; netgi ponui Fišui atsakymas atrodė gyvybiškai svarbus. Tačiau neūžauga Būsimų Kalėdų vaiduoklis buvo negailestingas; nuo tokio mažojo fantomo abejingumo klausimui Danui Nidemui net šiurpas per nugarą perėjo.

— Kaip tik tuo metu ponas Fišas priėjo arčiau paminklinio akmens ir perskaitė ant jo savo pavardę.

— Ebinizeris Skrudžas... ar tai aš tas žmogus? — suriko ponas Fišas puldamas ant kelių. Ir tik klūpodamas ant kelių, kai jo galva buvo iškilusi tik vos aukščiau už Oveno, jis pirmą kartą išvydo nusisukusį veidą po gobtuvu. Ponas Fišas nenusijuokė; jis suklykė.

Jis turėjo sakyti: „Ne, vaiduokli! O, ne, ne! Vaiduokli, paklausyk! Aš jau nebe tas žmogus, koks buvau!“ Ir taip toliau, ir taip toliau. Bet ponas Fišas tiktai klykė. Jis taip staigiai atitraukė rankas nuo Oveno gobtuvo, kad šis nusmuko jam nuo galvos ir visi spektaklio dalyviai jį pamatė — kai kurie taip pat suklykė; nė vienas nesijuokė.

— Vien prisiminus, plaukai piestu pasistoja! — pasakė mums Danas per pietus.

— Nė kiek nesistebiu, — tarė senelė.

Po pietų užsuko ponas Fišas, kuris atrodė kažkoks užgesęs.

— Ką gi, mes turime bent vieną gerą vaiduoklį, — pasakė ponas Fišas. — Dabar man iš tikrųjų bus kiek lengviau, — įvertino padėtį jis. — Tas vaikis gana paveikus, gana paveikus. Bus įdomu pažiūrėti, kaip į jį... reaguos žiūrovai.

— Mes tai jau matėme, — priminė jam Danas.

— Na, taip, — pasiskubino sutikti Fišas; jis atrodė sunerimęs.

— Kažkas man sakė, kad pono Erlio dukra apsisiusiojo, — pranešė mums Danas.

— Nė kiek nesistebiu, — pasakė senelė. Džermena, nešiodama nuo stalo po vieną šaukštelį, atrodė, netrukus padarys tą patį.

— Gal galėtumėte jį kiek pristabdyti? — pasiūlė Danui ponas Fišas.

— Pristabdyti? — paklausė Danas.

— Na, pasakyti, kad jis visa tai darytų santūriau, — pasakė ponas Fišas.

— Aš nelabai žinau, kas yra visa tai, — atsakė Danas.

— Ir aš nežinau, — atsakė Fišas. — Bet tai tiesiog... taip nemalonu.

— Galbūt, kai žmonės sėdės toliau — aš turiu galvoje žiūrovų salę, — tai neatrodys taip... slogiai, — pasakė Danas.

— Jūs taip manote? — paklausė ponas Fišas.

— Tiesą sakant, nežinau, — prisipažino Danas.

— O ką, jeigu mes matytume jo veidą — iš pat pradžių? — pasiūlė ponas Fišas.

— Jeigu jūs nenusmauksite jam gobtuvo, tai mes išvis nematysime jo veido, — pasakė Danas rodydamas į poną Fišą pirštu. — Manau, kad taip bus geriau.

— Taip, daug geriau, — sutiko ponas Fišas.

Ponas Minis išleido Oveną prie 80-ojo Frant gatvės namo, kad jis galėtų čia nakvoti. Ponas Minis žinojo, kad senelė nemėgsta, kai jo sunkvežimis burgzdamas privažiuoja prie pat namo; štai kodėl mes ir negirdėdavome nei jo atvažiuojant, nei nuvažiuojant — jis išleisdavo Oveną iš kabinos gatvėje.

Tai buvo kaip koks stebuklas; aš turiu galvoje laiką: ponas Fišas sako „labanaktis“ ir atidaro duris lygiai tuo pačiu metu, kai Ovenas siekia durų skambučio. Senelė kaip tik tą akimirką uždegė verandoje šviesą; Ovenas sumirksėjo. Iš po medžioklinės raudonais ir baltais langeliais kepurės į poną Fišą žiūrėjo mažas smailas jo veidukas — kaip žibintuvėlio šviesos pagautas oposumo snukelis. Per Oveno skruostą ėjo neryškus, gelsvokas su pajuodavusio sidabro blizgesiu nubrozdinimas — kur jį užgavo judrioji Brinker-Smitų lova, — sudarantis lavondėmės įspūdį. Ponas Fišas atatupstas metėsi į koridorių.

— Vilką mini, vilkas čia, — pasakė Danas šypsodamasis.

— TIKIUOSI, JAU GIRDĖJOTE — AŠ GAVAU VAIDMENĮ! — pasakė jis senelei ir man.

— Aš nė kiek nesistebiu, Ovenai, — pasakė senelė. — Ko neužeini? — Ji iš tikrųjų laikė duris atidarytas jam. Ir netgi sugebėjo grakščiai pritūpti — jos amžiui pernelyg mergaitiškai, tačiau Harietė Vilrait iš prigimties turėjo tų karališkų ypatybių, kurios net ir netinkamam gestui suteikia žavesio... o būtent — pašaipumo ir sarkazmo.

Ovenui Miniui neprasprūdo pro ausis ironija mano senelės balse; ir vis dėlto jis plačiai nusišypsojo jai — ir taip pat padarė reveransą pagarbiai nusilenkdamas ir pridėdamas ranką prie savo medžioklinės languotos kepurės. Ovenas laimėjo, ir jis tai žinojo; maru) senelė taip pat tai žinojo. Netgi Harietė Vilrait — su visu „Mayflower“ palikuonių abejingumu šio pasaulio Miniams — netgi senelė žinojo, kad šis granito peliukas turi šį tą daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Ponas Fišas, matyt, norėdamas suimti save į rankas, niūniavo žinomos Kalėdų giesmės melodiją. Netgi Danas mokėjo jos žodžius. Kai tik Ovenas nusipurtė nuo batų sniegą — kai tik Kūdikėlis Jėzus įžengė į vidų, — Danas, pusiau dainuodamas, pusiau murmėdamas, užtraukė visiems taip gerai žinomą priedainį: „Klausykite! Kaip gieda angelai: „Šlovė Karaliui, gimusiam nūnai!“

5. ATEITIES VAIDUOKLIS

Taigi Ovenas Minis pasiekė, kad Kalėdos jam būtų kitokios. Supratęs, kad nebenuvažiuos į išsvajotąjį Sojerio Depą, jis išsikariavo du didžiausius vaidmenis be žodžių vieninteliuose dviejuose spektakliuose, kurie per šias šventes buvo statomi Greivsende. Tapęs Kūdikėliu Jėzumi ir Būsimų Kalėdų vaiduokliu, jis įsitvirtino kaip pranašas — kėlė nerimą tai, kad jis šį tą žinojo būtent apie mūsų ateitį. Kartą jis tarėsi įžvelgęs mano motinos ateitį; jis netgi tapo jos ateities įrankiu. Man buvo įdomu, ką jis įsivaizdavo žinąs apie Dano arba senelės ateitį — arba kad ir apie Esteros, arba mano, arba savo paties.

Dievas pasakys man, kas buvo mano tėvas, užtikrino mane Ovenas Minis; bet iki šiol Dievas dar nepravėrė burnos.

Pats Ovenas buvo mėgėjas pašnekėti. Tai jis atkalbėjo mane ir Daną nuo siuvėjo manekeno; jis pasistatė tą širdį veriančią mano mamos figūrą prie savo lovos, kad ji budėtų būtent prie jo ir kad būtų jo angelas. Ovenas įkalbėjo save nusileisti iš dangaus ir atsigulti ant šieno — jis padarė mane Juozapu, parinko man Mariją, karvelius pavertė karvėmis. Pertvarkęs šventą Kristaus gimimo paveikslą, jis ėjo toliau; naujai interpretavo Dikensą — netgi Danas turėjo pripažinti, kad jis kažkaip pakeitė „Kalėdų giesmę“. Tylusis Būsimų Kalėdų vaiduoklis pavogė iš Skrudžo priešpaskutinę sceną.