Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Bet kodėl ne? — paklausė senelė. Iš tiesų, kodėl ne? Galvos lingavimu tarsi antrino jai Lidija. Lidijos lingavimas buvo labiausiai juntamas įrodymas, kaip jos senėjimas pranoksta senelės senėjimą — bent jau senelė padarė tokią išvadą ir man pati pasakė. Senelė be galo — beveik patologiškai — domėjosi Lidijos senėjimu, nes Lidijos elgesys buvo jai tarsi barometras, rodantis tai, kas laukia jos netolimoje ateityje.

Įdomu būdavo žiūrėti, kaip Etelė nukrausto stalą — tuo pat metu karingai ir lėtai; pirmiausia paima vienam kartui per daug lėkščių, o paskui lūkuriuoja su jomis prie stalo taip ilgai, kad jau pradedi manyti, jog dalį padės atgal. Dabar manau, kad ji mėgindavo susikaupti ir prisiminti, kur jai reikia jas nešti. Džermena irgi tvarkydavo stalą— kaip kokia kregždutė pažeistu sparneliu, puolanti prie iškritusio iš lėkštės trupinėlio per iškylą. Džermena vienu sykiu paimdavo nuo stalo labai jau mažai — vieną šaukštą, ir dažniausiai ne tą, kurį reikia; arba nuimdavo šakutę mišrainei, kuri dar nebuvo paduota. Ir nors tie trukdymai per pietus būdavo menki ir savotiški, Džermenai artėjant jausdavai, kad tuojau neišvengiamai atsitiks kažkas bloga. Kai Etelė eidavo artyn, suimdavo baimė, kad kalnas lėkščių tuoj pasvirs ir nušliuoš tau ant kelių, — bet to niekada neatsitikdavo. O kai Džermena eidavo artyn, saugodavai lėkštę ir įrankius, kad nenučiuptų ko nors, ko tau reikės, ir kad staigiu nenuspėjamu mostu neparverstų tavo stiklinės su vandeniu, — o taip dažnai atsitikdavo.

Tokiame tat nerimastingame kovos lauke — nukraustant stalą — aš pranešiau senelei ir Lidijai, kodėl Ovenas Minis nepasinaudojo mamos patarimu ir nesikreipė į jos vokalo ir dainavimo mokytoją.

— Ovenas mano, kad būtų neteisinga keisti balsą, — pasakiau aš.

Etelė, neprarasdama orumo, drimblino su dviem pusdubeniais, daržovių dubeniu ir visomis mūsų pietų lėkštėmis ir įrankiais. Senelė, jausdama pavojingą Džermenos artėjimą, viena ranka laikė vandens stiklinę, kita — vyno taurę.

— Kodėl, po galais, jis mano, kad būtų neteisinga? — paklausė ji, kai Džermena be jokio reikalo nuėmė nuo stalo pipirinę palikdama druskinę.

— Jis mano, kad neatsitiktinai turi tokį balsą; kad yra priežastis, dėl kurios jo balsas yra būtent toks.

— Kokia dar gali būti priežastis?

Etelė jau buvo priėjusi virtuvės duris, bet kažko lūkuriavo, kilnodama savo krūvą lėkščių; gal svarstė, ar kartais geriau nenunešus jų į svetainę. Džermena atsistojo Lidijai už nugaros, ir Lidija pasijuto nejaukiai.

— Ovenas mano, kad jo balsas Dievo duotas, — tyliai pasakiau kaip tik tuo metu, kai Džermena, siekdama nebenaudojamo Lidijos šaukštelio, įmetė pipirinę į jos stiklinę su vandeniu.

— O dangau! — pasakė Lidija; tai buvo mėgstamas senelės posakis, ir senelė nužvelgė Lidiją, tarsi ta jos mėgstamų žodžių vagystė taip pat būtų bylojusi, kad Lidija sensta sparčiau negu jinai.

Visus nustebindama Džermena pasakė:

— Man atrodo, kad jo balsas velnio duotas.

— Nesąmonė! — pasakė senelė. — Nei jis Dievo duotas, nei velnio! Granitas jam tokį balsą davė, štai kas. Jis nuo mažens kvėpavo ta bjaurastim! Todėl jo balsas ir pasidarė toks keistas, ir jis pats nustojo augęs!

Lidija, linguodama galvą, neleido Džermenai traukti pipirinės iš stiklinės; nusprendė, kad bus saugiau, jeigu padarys tai pati. Etelė su baisiu trenksmu užgriuvo virtuvės duris; durys plačiai atsidarė, ir Džermena išrūko iš valgomojo — tuščiomis rankomis.

Senelė giliai atsiduso; netgi senelės atodūsiui Lidija pritarė linktelėjimu — santūresniu ir tik vienu.

— Dievo duotas, — pakartojo senelė paniekinamai. — Paskui pasakė: „Vokalo ir dainavimo mokytojo adresą ir telefoną...“ Kažin ar tavo mažasis bičiulis jį išsaugojo — jeigu jau neketino kreiptis, ką?

Po šito gudraus klausimo senelė, kaip įpratusi, susižvalgė su Lidija; bet aš svarsčiau šį klausimą atsargiai — aiškiai jaučiau visą jo daugiasluoksnį rimtumą. Žinojau, kad šitos informacijos senelė niekada neturėjo — ir kaip ji turėjo ją dominti! Taip pat žinojau, kad Ovenas niekada neišmestų to adreso ir telefono. Ir ne todėl, kad nežadėjo pasinaudoti. Ovenas apskritai retai ką išmesdavo, o tai, ką jam davė mano mama, ne tik bus išsaugota, bet ir padėta prie brangiausių relikvijų!

Esu dėkingas senelei už daug dalykų — tarp jų už mokėjimą pateikti gudrius klausimus.

— O kam Ovenui jį saugoti? — nekaltai paklausiau aš.

Senelė vėl atsiduso; Lidija vėl linktelėjo.

— Žinoma, kam? — liūdnai pasakė Lidija.

Dabar buvo senelės eilė palinguoti galvą. Aš mačiau, kad abi jos vis labiau sensta ir silpsta, bet tuomet aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl nusprendžiau išlaikyti paslaptyje tą dainavimo mokytojo adresą ir telefoną, kurį Ovenas tikriausiai turėjo. Nežinojau kodėl— bent jau tada nežinojau. Dabar jau žinau, kad Ovenas Minis būtų pasakęs, jog tai NE ATSITIKTINUMAS.

O ką jis būtų pasakęs apie mūsų atradimą, kad ne mes vieni Kalėdų proga naudojamės tuščiais Voterhauzo bendrabučio kambariais? Ar jis būtų pavadinęs NE ATSITIKTINUMU ir tai, kad vieną popietę, kaip visada naršydami kambarį antrajame aukšte, išgirdome, kaip kitas visraktis lenda į kambario durų spyną? Aš šmurkštelėjau į spintą, melsdamas, kad tušti pakabai liautųsi zvimbčioję, kai įsiveržėlis įeis į kambarį. Ovenas palindo po lova ir atsigulė ant nugaros sukryžiavęs rankas ant krūtinės, kaip kareivis paskubomis iškastame kape. Iš pradžių pagalvojome, kad Danas mus pričiupo, — bet Danas buvo repeticijoje su „Greivsendo artistais“, nebent (iš nevilties) būtų daugumą atleidęs ir nukėlęs spektaklį. Vienintelis, kas čia galėjo ateiti, buvo Brinker-Smitas, biologas, — bet jis gyvena pirmame aukšte; mudu su Ovenu apžiūrinėdavome kambarius labai tyliai, ir kažin ar iš pirmo aukšto būtų buvę įmanoma mus išgirsti.

— Metas pogulio! — išgirdome pono Brinker-Smito balsą; ponia Brinker-Smit sukikeno.

Mudviem su Ovenu iškart pasidarė aišku, kad Džindžer Brinker-Smit atsivedė savo vyrą į šitą tuščią kambarį ne tam, kad pamaitintų; dvynukų su jais nebuvo — ir jiems tai buvo pogulio metas“. Šiandien aš stebiuosi, kokiu šelmišku išradingumu buvo apdovanoti tie Brinker-Smitai, kokiu nuostabiu sugebėjimu smagiai paišdykauti, — nes kaip dar kitaip jie būtų galėję džiaugtis vienu iš santuokinių ryšių malonumų neišbudindami savo reikliųjų dvynukų? Tuo metu, žinoma, man ir Ovenui atrodė, kad Brinker-Smitų lytinis potraukis yra nesveikai padidėjęs, jeigu jie taip lengvabūdiškai naudojasi bendrabučio lovomis, ir maža to — kaip vėliau sužinojome — iš eilės eina per visus Voterhauzo bendrabučio kambarius... na, Oveno ir mano požiūriu, tėvams taip iškrypėliškai elgtis nederėjo. Diena iš dienos, popietė po popietės, lova po lovos, Brinker-Smitai pamažu kopė į ketvirtą aukštą.

Aš nieko nemačiau pro uždarytas spintos duris, bet daug girdėjau. (Niekada nebuvau girdėjęs mamos su Danu.) Kaip visada Ovenas turėjo galimybę pažinti šį ugningą reiškinį iš arčiau, daug nuodugniau negu aš. Brinker-Smitų drabužiai sukrito abipus Oveno; legendinė Džindžer Brinker-Smit liemenėlė buvo numesta per kelis colius nuo Oveno veido. Kaip vėliau pasakojo, jis turėjo pasukti veidą į šoną, kad apsisaugotų nuo besilankstančių lovos spyruoklių, kurios įnirtingai taikėsi nubruožti jam nosį. Netgi nusukus veidą, spyruoklės kartais nusileisdavo taip arti grindų, kad vos neįdrėksdavo į skruostą.