Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Netgi „Greivsendo žinios“ nesuprato, kad Skrudžas yra pagrindinis personažas; o kad Fišas buvo pagrindinis aktorius visiškai praslydo pro akis laikraščio teatro kritikui, kuris parašė: „Nuvalkiota istorijos pabaiga su vaiduokliu nušvito naujai dėka talentingai jį suvaidinusio mažojo Oveno Minio, kuris — nepaisant savo nedidelio ūgio — scenoje daro pritrenkiantį įspūdį; miniatiūriškasis Minis tiesiog užgožia kitų vaidmenų atlikėjus. Režisieriui Danui Nidemui reikėtų pagalvoti, ar kitų metų „Kalėdų giesmėje“ Mažojo Timočio didumo scenos žvaigždė negalėtų suvaidinti Skrudžo!

Apie šių metų Skrudžą nebuvo pasakyta nė žodžio, ir ponas Fišas visas putojo dėl tokio spaudos ignoravimo. Ovenas piktindavosi bet kokia kritika.

— AR ČIA BŪTINA VADINTI MANE „MAŽUOJU“, RAŠYTI APIE MANO „NEDIDELĮ ŪGĮ“, „MINIATIŪRIŠKUMĄ“? — niršo Ovenas. — KITIEMS AKTORIAMS TOKIU APIBŪDINIMU NEPRIDEDA!

— Dar pamiršai „Mažojo Timočio didumo“, — pasakiau jam.

— ŽINAU, ŽINAU, — pasakė jis. — JUK NERAŠO „BUVĘS ŠUNS ŠEIMININKAS FIŠAS“ YRA NUOSTABUS SKRUDŽAS? JUK NERAŠO „ŽIAURIOJI SEKMADIENINĖS MOKYKLOS TIRONE VOLKER“ PUIKIAI VAIDINA MAŽOJO TIMOČIO MOTINĄ?

— Tave pavadino žvaigžde, — priminiau jam. — Parašė, kad vaidinai „talentingai“ ir padarei „pritrenkiantį įspūdį“.

— JIE PAVADINO MANE „MAŽUOJU“, JIE PAVADINO MANE „NEDIDELIO ŪGIO“, JIE PAVADINO MANE „MINIATIŪRIŠKU“, — šaukė jis.

— Kaip gerai, kad tas vaidmuo buvo be žodžių, — priminiau jam.

— LABAI JUOKINGA, — pasakė Ovenas.

Šį kartą Dano nejaudino, ką rašo vietinė spauda. Labiausiai jį neramino, ką apie Oveną Minį pamanytų Čarlzas Dikensas. Danas buvo įsitikinęs, kad Dikensas nebūtų pritaręs.

— Kažkas ne taip, — kalbėjo Danas. — Maži vaikai pradeda verkti — ir juos reikia išnešti iš salės nesulaukusius laimingos pabaigos. Dabar mes jau prie įėjimo įspėjame motinas su mažais vaikais. Tai jau visai ne šeimyninė pramoga, kokia turėtų būti. Vaikai išeina iš spektaklio, tarsi jie būtų pamatę Drakulą!

Danui palengvėjo, kai jis pamatė, kad Ovenas pradeda sirgti. Ovenas greitai peršaldavo; o dabar jis visą laiką būdavo pervargęs — rytais repetuodamas Kristaus gimimą, vakarais vaidindamas Būsimų Kalėdų vaiduoklį. Kartais po pietų Ovenas būdavo toks išvargęs, kad užmigdavo senelės namuose; arba atsigulęs poilsio kambaryje tiesiog ant kilimo po didžiule sofa, arba ant krūvos sofos pagalvių, kur jis šaudydavo kareivėliais iš mano žaislinės patrankos. Kol aš nueidavau į virtuvę atsinešti saldainių, Ovenas jau kietai miegodavo.

— Jis darosi panašus į Lidiją, — pastebėjo senelė, nes Lidija po pietų irgi negalėdavo ištverti neužmigusi; užsnūsdavo, belinguodama savo vežimėlyje, kur Džermena ją būdavo palikusi, kartais nusisukusi veidu į kampą. Senelei tai būdavo dar vienas įrodymas, kad Lidija sensta greičiau už ją.

Tačiau, kai Ovenui ėmė reikštis pirmieji peršalimo požymiai — vienas kitas nusičiaudėjimas ar nusikosėjimas, bėganti nosis, — Danas Nidemas nusprendė, kad Oveno liga jo spektakliui „Kalėdų giesmė“ gali išeiti tiktai į naudą. Danas nenorėjo, kad Ovenas sirgtų; tiesiog vieno kito nedidelio kosulio ir nusičiaudėjimo — ir gal netgi, kad Ovenas nusišnypštų nosį, — štai ko Danas norėjo. Tokie žmogiški garsai iš po tamsaus gobtuvo tikrai leistų žiūrovams atsipalaiduoti; Oveno čiaudėjimas ir kosėjimas vienam kitam žiūrovui gal net sukeltų juoką. Dano manymu, jeigu vienas kitas nusijuoktų, tai spektakliui nepakenktų.

— Bet Ovenas įsižeistų, — pasakiau jam. — Kažin ar Ovenui patiktų, jeigu nors vienas susijuoktų.

— Aš nesakau, kad noriu padaryti iš Ateities vaiduoklio komišką personažą, — spyrėsi Danas, — tik noriu, kad jis būtų šiek tiek žmogiškesnis. — Dano įsitikinimu, tai ir buvo didžiausia bėda — Ovenas neatrodė kaip žmogus. Jis buvo vaikiško ūgio, bet judesiai — net nejauku — kaip suaugusio. Tai atrodė antgamtiška.

— Pagalvok pats, — pasakė man Danas. — Vaiduoklis, kuris čiaudo, vaiduoklis, kuris kosėja ir turi nusišnypšti nosį — jis juk nebeatrodo toks baisus.

Bet kaip bus su Kūdikėliu Jėzumi, kuris čiaudo, kosėja ir turi nusišnypšti nosį? Aš nežinojau. Jeigu Viginai taip spyrėsi, kad Kūdikėlis Jėzus neverktų, tai ką jie sakys apie sergantį Kristų?

Per tas Kalėdas susirgo visi: Danui vos tik praėjo bronchitas, prasidėjo aštrus konjunktyvitas; Lidija taip nežmoniškai įsikosėdavo, kad net pradėdavo su vežimėliu atgal važiuoti. Kai ponas Erlis, kuris vaidino Marlio vaiduoklį, pradėjo sausai kosėti ir šniurkščioti, Danas prisipažino man, kad spektaklis įgautų gražaus tolygumo, jeigu visi vaiduokliai pasiligotų. Ponas Fišas, kuris turėjo daugiausiai teksto, saugojosi, kad tik nuo nieko neužsikrėstų; taigi Skrudžas pasitraukdavo nuo Marlio vaiduoklio dar toliau negu iki tol.

Senelė skundėsi, kad lauke per daug slidu ir ji negalinti išeiti į lauką; ji nebijojo persišaldyti, bet bijojo pargriūti ant ledo.

— Mano amžiuje, — sakė jinai, — vienas griuvimas, vienas lūžęs šlaunikaulis, ir ilga, lėta mirtis nuo plaučių uždegimo.

Lidija kosėjo ir lingavo, lingavo ir kosėjo, bet nė viena iš pagyvenusių moteriškių neatskleidė man savo išminties, — kodėl gi lūžęs šlaunikaulis sukelia plaučių uždegimą; jau nekalbant apie „ilgą, lėtą mirtį“.

— Bet tau reikia pamatyti Oveną „Kalėdų giesmėje“, — pasakiau aš.

— Aš ir taip dažnai matau Oveną, — pasakė senelė.

— Ponas Fišas irgi gerai vaidina, — pasakiau.

— Aš ir poną Fišą dažnai matau, — atsakė senelė.

Entuziastingi atsiliepimai, kurių Ovenas susilaukė iš „Greivsendo žinių“, įstūmė poną Fišą į nebylią depresiją; kai jis po pietų atėjo į 80-ąjį Frant gatvės namą, tai tik dūsavo ir nieko nekalbėjo. O kokiai kančias iškentėjo mūsų paniurėlis paštininkas, išgirdęs apie Oveno pasisekimą, neįmanoma net įsivaizduoti! Jis ėjo sulinkęs nuo savo odinio krepšio, lyg būtų nešęs ant pečių kur kas sunkesnį svorį negu kalėdinių laiškų perviršis. Kaipgi jis jautėsi dalindamas tas „Greivsendo žinias“, kai buvęs pono Morisono vaidmuo ten nusakytas ne tik kaip „svarbiausias, bet ir pagrindinis“, o Ovenas Minis apibertas pagyrimais, kuriuos ponas Morisonas įsivaizdavo galėjęs pelnyti pats?

Pirmąją savaitę, pasakė man Danas, ponas Morisonas nebuvo atėjęs pasižiūrėti spektaklio. Danas nustebo, kad Miniai taip pat neatėjo.

— Ar jie neskaito „Greivsendo žinių“? — paklausė manęs Danas.

Negalėjau įsivaizduoti skaitančios ponios Mini; ji turi baisybę reikalų. Visi tie jos žiūrėjimai — į sienas, į kampus, ne visai tiesiai pro langus, į gęstančią ugnį, į mano motinos manekeną — kada ponia Mini turės laiko skaityti laikraštį? Ir ponas Minis buvo ne iš tų, kurie paskaito bent jau apie sportą. Turbūt Ovenas jiems nieko nė nesakė apie „Kalėdų giesmę“; šiaip ar taip, jis nenorėjo, kad jie ką nors žinotų apie Kalėdų vaidinimą bažnyčioje.

Galbūt kuris iš kirtyklos darbininkų galėjo ką nors leptelti ponui Miniui apie spektaklį; gal akmenkirtys arba kranininko žmona matė jį spektaklyje ar bent jau perskaitė „Žiniose“.

— Girdėjau, kad jūsų berniukas teatro žvaigždė, — galėjo kas nors pasakyti.

Bet aš jau irgi girdėjau — kaip Ovenas visa tai atmeta.

— AŠ TIKTAI PADEDU DANUI BĖDOJE. JIS PATEKO Į KEBLIĄ PADĖTĮ — VIENAS IŠ VAIDUOKLIU ATSISAKĖ, PAŽĮSTATE MORISONĄ, TĄ BAILUJĮ PAŠTININKĄ? TAI VA, REIKĖJO SUVAIDINTI SCENOJE PABAISĄ. LABAI MAŽAS VAIDMUO — NETGI BE ŽODŽIU. AŠ NET APSKRITAI NESIŪLYČIAU ŽIŪRĖTI TOS PJESĖS — JI NELABAI TIKROVIŠKA. BE TO, JŪS VIS TIEK NEPAMATYSITE MANO VEIDO. NEMANAU, KAD PASIRODAU SCENOJE ILGIAU KAIP PENKIAS MINUTES.