Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— BET BAISIAUSIA TAS TRIUKŠMAS, — verksmingai pasakė jis man po to, kai Brinker-Smitai grįžo pas savo dvynukus. — TOKS JAUSMAS, LYG BŪČIAU PO „SKRIEJANČIU JANKIU“.

Tai, kad Brinker-Smitai kur kas kūrybiškiau ir Savičiau panaudojo senąjį Voterhauzo bendrabutį negu mudu su Ovenu, iš esmės pakeitė visas likusias mūsų atostogas. Pritrenktas ir aplamdytas, Ovenas pasiūlė sugrįžti prie paprastesnių tyrinėjimų Frant gatvėje.

— Kietas! Kietas! — klykė Džindžer Brinker-Smit.

— Drėgnas! Drėgnas! — atsakydavo jai Brinker-Smitas.

Ir dunkst! dunkst! dunkst! — spyruoklės Ovenui per galvą.

— KAŽKOKIA NESĄMONĖ TAS KIETAS IRTAS DRĖGNAS, — purkštavo Ovenas. — SEKSAS PADARO IŠ ŽMONIU BEPROČIUS.

Man užteko pagalvoti apie Esterą, kad su juo sutikčiau.

Taigi, tą dieną, kai pirmą kartą susidūrę su meilės aktu mes nieko neveikdami slampinėjome 80-ajame Frant gatvės name, mūsų paštininkas ponas Morisonas pareiškė atsisakąs vaidinti Būsimų Kalėdų vaiduoklį.

— Kodėl jūs tai sakote man? — paklausė senelė. Aš ne režisierė.

— Danas neįeina į mano maršrutą, — atsakė paniurėlis paštininkas.

— Aš tokių žinių niekada neperduodu — netgi Danui, — atsakė senelė ponui Morisonui. — Verčiau nueikite į repeticiją ir pasakykite pats.

Senelė laikė antrąsias duris atidarytas, ir jos kojos, matyt, šalo nuo žvarbaus gruodžio oro; mudviem su Ovenu buvo baisiai šalta ir mes pasitraukėme giliau į koridorių, senelei už nugaros — ir abu buvome su šiltomis kelnėmis iš flanelės su vilna. Mes jautėme, kaip šaltis sklinda nuo pono Morisono, kuris pirštinėta ranka laikė nedidelį pundelį laiškų senelei, nenorėdamas jų atiduoti, kol ji nesutiks perduoti tos žinios Danui.

— Aš daugiau kojos nekelsiu į jokias repeticijas, — pareiškė Morisonas brūžuodamas aukštaauliais batais ir kilnodamas sunkų odinį krepšį.

— Jeigu jūs norėtumėte atsistatydinti iš paštininko posto, tai nejaugi prašytumėte, kad kas nors praneštų apie tai pašto viršininkui? — paklausė ji.

Ponas Morisonas susimąstė; pailgas jo veidas buvo mėlynai raudonas nuo šalčio.

— Mano vaidmuo ne toks, kaip aš įsivaizdavau.

— Pasakykite Danui, — atsakė senelė. — Aš net nežinau, apie ką čia eina kalba.

— AŠ ŽINAU, — įsiterpė Ovenas Minis. Senelė nepasitikėdama pasižiūrėjo į Oveną; prieš užleisdama jį į savo vietą prie durų, ji ištraukė savo laiškus iš netvirtos pono Morisono rankos.

— Ką tu apie tai žinai? — paklausė paštininkas Oveno.

— TAI SVARBUS VAIDMUO, — pasakė Ovenas. — JŪS ESATE PASKUTINIS VAIDUOKLIS, KURIS PASIRODO SKRUDŽUI. JŪS ESATE ATEITIES VAIDUOKLIS — BAISIAUSIAS IŠ VISU VAIDUOKLIU!

— Aš nieko nekalbu! — pasiskundė ponas Morisonas. — Aš netgi, kaip jie sako, neturiu savo teksto.

— DIDŽIAM AKTORIUI NEBŪTINA KALBĖTI, — pasakė Ovenas.

— Aš turiu būti apsivilkęs tą milžinišką juodą apsiaustą su gobtuvu, — maištavo ponas Morisonas. — Niekas nemato mano veido.

— Iš dalies aš jį suprantu, — pašnabždomis pasakė man senelė.

— DIDŽIAM AKTORIUI NEBŪTINAS VEIDAS, — pasakė Ovenas.

— Bet aktorius turi kažką daryti! — sušuko paštininkas.

— JŪS PARODOTE SKRUDŽUI, KAS JAM BUS, JEIGU JIS NETIKĖS KALĖDOMIS! — suriko Ovenas. — JŪS PARODOTE ŽMOGUI JO PATIES KAPĄ! KAS GALI BŪTI BAISIAU UŽ TAI?

— Bet daugiau nieko nedarau, kaip tik parodau, — verkšleno ponas Morisonas. — Niekas net nežinotų, į ką aš rodau, jeigu senis Skrudžas nesišnekėtų su savim: „Jeigu yra šiame mieste bent vienas žmogus, kurį jaudina šito žmogaus mirtis, parodyk man jį, šmėkla, maldauju tavęs!“ Štai kokias kalbas visada rėžia senis Skrudžas! — rėkte išrėkė ponas Morisonas. — „Aš noriu pamatyti su mirtim susijusį švelnumą“, ir taip toliau, ir panašiai, — su kartėliu pasakė jis. — O aš tiktai rodau! Neturiu ko pasakyti ir niekas nieko daugiau nemato, tiktai mano pirštą! — užriko ponas Morisonas ir, nusitraukęs pirštinę, bedė savo ilgu, kaulėtu smiliumi į Oveną Minį, kuris pasitraukė nuo išdžiūvusios kaip skeletas paštininko rankos.

— TAI DIDIS VAIDMUO DIDŽIAM AKTORIUI, — užsispyręs pakartojo Ovenas. — JUMS REIKIA TIESIOG BŪTI. NIEKO NĖRA BAISIAU UŽ ATEITĮ.

Koridoriuje už Oveno susirinko susidomėjusi draugija. Lidija vežimėlyje, Etelė, šluostanti žvakidę, ir Džermena, įsitikinusi, kad Ovenas velnias... jos užsiglaudė už senelės, kuri buvo jau pakankamai sena, kad įsidėtų Oveno žodžius į širdį: nieko nėra baisiau už ateitį, žinojo ji, nebent yra kažkas, kas žino ateitį.

Ovenas iškėlė rankas į viršų taip staiga, kad moterys krūptelėjo ir pasitraukė atatupstos.

— JŪS ŽINOTE VISKĄ, KAS DAR TIK BUS! — sušuko jis suirzusiam paštininkui. — JEIGU VAIKŠČIOSITE PO SCENĄ TAIS LYG ŽINOTUMĖT ATEITĮ — TURIU GALVOJE, ABSOLIUČIAI VISKĄ! — TAI VISI APSIŠIKS IŠ BAIMĖS!

Ponas Morisonas sukluso; jo akyse netgi šmėstelėjo supratimas, lyg būtų pamatęs — kad ir trumpą akimirką — savo paties šiurpinantį pajėgumą; tačiau garas pakilęs iš nosies šaltame ore netrukus užstojo jo akis.

— Pasakyk Danui, kad aš atsisakau, ir baigta, — pasakė jis. Apsisuko ir nuėjo — „visiškai nedramatiškai“, kaip vėliau pasakė senelė. Tuo momentu, nors ir nemėgo vulgarios kalbos, senelė buvo beveik susižavėjusi Ovenu Miniu.

— Dabar pasitrauk nuo atdarų durų, Ovenai, — pasakė ji. — Tu tam kvailiui skyrei per daug dėmesio, jis to nevertas, o tu gali sušalti ir numirti.

— AŠ TUOJAU PAT SKAMBINU DANUI, — dalykiškai pasakė Ovenas. Jis nužingsniavo tiesiai prie telefono ir surinko numerį; moterys ir aš pasilikome koridoriuje, nors, manau, niekas iš mūsų nesupratome, kad tapome jo žiūrovais.

— ALIO, DANAI? — pasakė jis į ragelį. — DANAI? ČIA OVENAS! (Tarsi kas nors būtų galėjęs suabejoti, kad čia jis!) DANAI, SKUBUS REIKALAS, JŪS NETEKOTE BŪSIMU KALĖDU VAIDUOKLIO. TAIP, AŠ TURIU GALVOJE MORISONĄ — BAILĮ PAŠTININKĄ!

— Bailį paštininką, — susižavėjusi pakartojo senelė.

— TAIR TAIP, AŠ ŽINAU, KAD IŠ JO NIEKO GERO, — pasakė Ovenas Danui. — BET NEJAUGI DĖL TO, KAD NĖRA ATEITIES VAIDUOKLIO, TURI ĮSTRIGTI SPEKTAKLIS?

Kaip tik tada aš pamačiau ją ateinant; ateitį — ar bent jau nedidelę jos dalelę. Ovenas neprikalbino Morisono vaidinti, tačiau įtikino save, kad tai svarbus vaidmuo — kur kas patrauklesnis negu Mažojo Timočio, to paprasčiausio caculiuko. Be to, visiems žinoma, kad Būsimų Kalėdų vaiduoklis scenoje nekalba. Ovenui nereikės rodyti savo balso — nei vaidinant Kūdikėlį Jėzų, nei Ateities Vaiduoklį.

— SIŪLAU NEPULTI Į PANIKĄ, DANAI, — pasakė jam Ovenas į ragelį. — TODĖL KAD, MAN ATRODO, AŠ ŽINAU, KAS GALĖTU BŪTI PUIKUS VAIDUOKLIS. NA, JEIGU NE PUIKUS, TAI KITOKS.

Išgirdusi tą KITOKS, senelė suvirpėjo; ir pirmą kartą pasižiūrėjo į Oveną su tam tikra pagarba.

Štai ir vėl, pagalvojau aš, Taikos Karalius prisiėmė atsakomybę. Pasižiūrėjau į Džermeną, kuri stovėjo prikandusi apatinę lūpą; žinojau, ką jinai galvoja. Lidija suposi vežimėlyje tarsi užhipnotizuota vienpusio pokalbio telefonu; Etelė laikė iškėlusi žvakidę kaip ginklą.

— VAIDMUO REIKALAUJA TIKTAI BŪTI, — pasakė Ovenas Danui. — VAIDUOKLIS TURI ATRODYTI TAIP LYG JIS TIKRAI ŽINOTU ATEITĮ. TOKIA LIKIMO IRONIJA, BET KITAS VAIDMUO, KURĮ AŠ VAIDINU PER ŠIAS KALĖDAS — TAIP, TAIP AŠ TURIU GALVOJE TĄ KVAILĄ KALĖDU VAIDINIMĄ, — TOKIA LIKIMO IRONIJA, KAD TAI PARUOŠ MANE VAIDMENIUI. ABU VAIDMENYS TOKIE, KAD REIKIA IMTI VISKĄ Į SAVO RANKAS BE ŽODŽIU... TAIR TAIP, ŽINOMA, AŠ TURIU GALVOJE SAVE! — Stojo ilga pauzė, kol Ovenas išklausė Dano. — KAS PASAKĖ, KAD BŪSIMU KALĖDU VAIDUOKLIS TURI BŪTI AUKŠTAS? — piktai paklausė Ovenas. — AŠ ŽINAU, KAD PONAS FIŠAS AUKŠTAS, KAIP NEŽINOSIU. DANAI, PASITELKITE VAIZDUOTĘ. — Tada vėl susidarė trumpa pauzė, ir Ovenas pasakė: — GALIMA LABAI PAPRASTAI PATIKRINTI. LEISKITE MAN PAREPETUOTI. JEIGU VISI JUOKSIS, NETINKU, JEIGU BIJOS, TINKU. TAIÇ ŽINOMA, — DRAUGE SU PONU FIŠU. JUOKIASI — NETINKU, BIJO — TINKU.