Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— „SKRIEJANTIS JANKIS“! — perrėkė Ovenas dundėjimą. Ovenui, kuris niekada nevažiavo traukiniu, visi traukiniai buvo ypatingi; bet „Skriejantis jankis“ — jo siaubingas greitis ir nenoras sustoti Greivsende — Ovenui buvo keliavimo idealas. Ovenui (kuris niekada niekur nebuvo išvažiavęs) kelionės atrodė labai romantiškos.

— Koks sutapimas! — pasakiau aš, kai „Skriejantis jankis“ nutolo. Norėjau pasakyti, kad mums klaikiai pasisekė, jog atsidūrėme po tilto estakada būtent tuo popietės laiku, bet Ovenas tik nusišypsojo man ta savo ypač erzinančia — truputį užjaučiančia ir truputį atsainia — šypsena. Žinoma, dabar aš žinau, kad Ovenas netikėjo sutapimais. Ovenas Minis tikėjo, kad „sutapimas“ yra kvaila, lėkšta paguoda, kurios griebiasi kvaili, lėkšti žmonės, kurie negali pripažinti fakto, kad jų gyvenimas yra suplanuotas pagal bauginantį ir nuostabų planą — daug galingesnį ir veržlesnį už „Skriejantį jankį“.

Tarnaitė, kuri prižiūrėjo mano senelę, tarnaitė, kuri pakeitė Lidiją po tai, kai jai buvo amputuota koja, buvo vardu Etelė, ir jai tekdavo kentėti, kai Lidija ir senelė subtiliai darbą Lidijos naudai. Sakau „subtiliai“ tik todėl, kad senelė ir Lidija niekada tiesiai apie tai nekalbėdavo; bet Etelei esant, senelė sakydavo:

— Ar atsimeni, Lidija, kaip tu atnešdavai stiklainius su uogienėmis ir džemais iš lentynų slaptame koridoriuke — kur jie taip apdulka — ir išrikiuodavai visus virtuvėje pagal pagaminimo datas?

— Taip, aš prisimenu, — sakydavo Lidija.

— Tada aš pasižiūrėjusi matydavau: aha, šitą jau reikia išmesti — niekas to dalyko čia nemėgsta, ir jau praėjo dveji metai. Prisimeni? — klausdavo senelė.

— Taip. Vienais metais išmetėm visus svarainius, — atsakydavo Lidija.

— Tiesiog malonu būdavo pamatyti, ką mes ten turime tame slaptame koridoriuke.

— Aš visada sakau: neleisk, kad daiktai imtų viršų, — sakydavo Lidija.

Ir kitą rytą, žinoma, vargšė Etelė — tinkamai, nors ir netiesiogiai pamokyta — išvilkdavo visas uogienes ir džemus ir nušluostydavo nuo jų dulkes, kad senelė galėtų patikrinti.

Etelė buvo nedidukė, kresna moteriškė, kupina masyvios, ne pagal amžių jėgos; tačiau fizinė jos jėga kompensavo lėtą mąstymą ir skausmingą nepasitikėjimą savimi. Kai jos veikla būdavo susijusi su judėjimu į priekį, netgi atliekant tokį atsakingą darbą kaip namų tvarkymas, ji visada tą darydavo smarkiais pasitikinčiais plaukuotų rankų užsimojimais, tačiau po to arba prieš tai neryžtingai tapendavo savo trumpomis, plačiablauzdėmis kojomis storomis kulkšnimis; ir ji nuolat už visko kliūdavo. Ovenas pasakė, kad ji tokia buka, jog jos žmoniškai nė neišgąsdinsi, todėl mes retai su ja prasidėdavome, netgi kai suradome progą ją nustebinti tamsoje, slaptajame koridoriuke. Šiuo atžvilgiu Etelė taip pat nusileido Lidijai, nes būdavo tikras smagumėlis terorizuoti Lidiją, kai ji turėjo abi kojas.

Tarnaitė, pasamdyta prižiūrėti Lidijos, buvo — kaip mes sakydavome Greivsende — „žaidimas su visai kitu kamuoliu“. Jos vardas buvo Džermena, ir abi — Lidija ir Etelė — prie jos kibo; senelė tyčia ją ignoravo. Vargšė Džermena, šių ją niekinančių moterų požiūriu, turėjo trūkumą — ji buvo jauna ir beveik graži kaip kokia baikšti pilka pelytė. Ji turėjo to savotiško nerangumo, būdingo žmonėms, kurie nuolat stengiasi būti nematomi, ir tas nerangumas galop ima badyti akis — visai to nenorėdama, Džermena traukte traukdavo dėmesį; jos beveik įelektrintas nervingumas tiesiog sujudindavo atmosferą aplinkui.

Langai, Džermenai atsargiai einant pro šalį, staiga užsidarydavo; durys atsidarydavo. Brangios vazos imdavo sverdėti, kai Džermena prie jų artėdavo; o kai mėgindavo rankomis sugriebti, subyrėdavo į šipulius. Lidijos vežimėlis tuoj pat sustreikuodavo, vos tik Džermena imdavo jį stumti. Šviesa šaldytuve užgesdavo tą pačią akimirką, kai Džermena atidarydavo dureles. O kai šviesa garaže degdavo kiaurą naktį, tai paaiškėdavo — po senelės patikrinimų iš pat ankstyvo ryto, — kad Džermena paskutinė nuėjo gulti.

— Kas paskutinis eina gulti, tas gesina šviesas, — užtraukdavo savo litaniją Lidija.

— Aš ne tik buvau atsigulusi, aš jau miegojau, kai Džermena atėjo gultis, — sakydavo Etelė. — Aš žinau, kad jau miegojau, nes jinai mane pažadino.

— Atsiprašau, — sušnibždėdavo Džermena.

Senelė tik atsidusdavo ir pakraipydavo galvą, tarsi kelis didžiulio namo kambarius per naktį būtų surijusi ugnis ir nieko nepalikusi — ir net žodžių nebelikę.

Bet aš žinau, kodėl senelė ignoravo Džermeną. Apimta eilinio jankiams būdingo taupumo priepuolio, ji atidavė Džermenai visus mamos drabužius. Tie drabužiai jai buvo didoki, bet tokių gražių Džermena niekada nebuvo turėjusi, ir ji nešiojo juos su džiaugsmu ir drauge pagarbiai — Džermena taip ir nesuvokė, kad senelė negali jos matyti su tokiais jai skausmingai pažįstamais rūbais. Galbūt senelė nė pati neįtarė, kad jai bus taip nepakeliama žiūrėti į Džermeną, apsivilkusią tais rūbais, kai ji juos jai atidavė; o senelė buvo per daug išdidi ir negalėjo pripažinti suklydusi. Ji tik nežiūrėdavo tiesiai į ją. Dėl to, kad drabužiai Džermenai netiko, buvo kaltinama ji pati.

— Tu turi daugiau valgyti, Džermena, — sakydavo senelė nežiūrėdama į ją — ir niekada nepastebėdama, ką Džermena valgo, o tik tai, kad jos dukters drabužiai kabo ant Džermenos kūno. Tačiau net jeigu Džermena būtų valgiusi iki apsirijimo, jos krūtinė vis tiek nebūtų buvusi kaip mano mamos.

— Džonai? — sušnibždėdavo Džermena įėjusi į slaptąjį koridoriuką. Viena lemputė įvijų laiptų apačioje per menkai apšvietė koridoriuką.

— Ovenai? — klausdavo jinai. — Ar tu čia? Negąsdink manęs.

Ir mudu su Ovenu laukdavome, kol ji pasuks už L formos kampo tarp aukštų dulkinų pečių lygyje prasidedančių lentynų, — keisti uogienių ir džemų stiklainių metami šešėliai, zigzagais marginantys voratinkliais apkibusias lubas; ilgesni, dar kreivesni stiklainių su pomidorais, saldžiaisiais pipirais ir slyvomis brendyje buvo tokie neaiškūs ir išsiklaipę kaip vulkaninių uolienų kontūrai.

— NEBIJOK, — šnibždėdavo Ovenas Džermenai tamsoje; kartą, per tų pačių Kalėdų atostogas, Džermena apsipylė ašaromis. — ATLEISK! — sušuko jis jai pavymui. — ČIA TIK AŠ!

Tačiau būtent Oveno Džermena bijojo labiausiai. Ji buvo iš tų mergaičių, kurios tiki antgamtiniais dalykais, jos žodžiais tariant, „ženklais“ — pavyzdžiui, gana dažnai pasitaikantis atvejis, kai Frant gatvės katės sudrasko ir suėda liepsnelę; jeigu tuo metu eini pro šalį — tai „tikras ženklas“, kad ateityje pačiai teks susidurti su dar didesniu smurtu. Oveną vargšelė Džermena irgi palaikė „ženklu“; jo miniatiūriškumas pakišo jai mintį, kad būdamas toks mažas Ovenas gali įlįsti į kito žmogaus kūną ir sielą — ir priversti tą žmogų nesuprantamai elgtis.

Šį savo požiūrį į Oveno antgamtiškumą Džermena atskleidė man per pietus, kai mes kalbėjomės apie Oveno balsą. Senelė paklausė, ar Ovenas arba jo šeima niekada nesiėmė kokių nors priemonių, kad išsiaiškintų, ką galima „padaryti“ tam jo balsui — „aš turiu galvoje, mediciniškai“, — pasakė senelė, o Lidija taip ėmė linguoti galvą, jog aš išsigandau, kad jos plaukų segtukai nesukristų į lėkštę.

Aš žinojau, jog mano mama kartą buvo siūliusi Ovenui, kad galbūt jos senasis vokalo ir dainavimo mokytojas galėtų jam patarti, kaip pakoreguoti balsą — arba net parinkti kokių nors vokalo pratimų, kurie padėtų Ovenui kalbėti... na... normaliau. Senelė susižvalgė su Lidija, kaip paprastai, kai būdavo paminimas tas vokalo ir dainavimo mokytojas; aš dar pridūriau, kad mama net užrašė jam to paslaptingo asmens adresą ir telefoną ir atidavė Ovenui. Tačiau Ovenas, buvau tuo tikras, niekada nesikreipė į mokytoją.