Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Aš atėjau šiąnakt tavęs įspėti, kad tu vis dar turi galimybę ir viltį išvengti mano likimo... — ponas Erlis sako ponui Fišui, visą tą laiką vyniodamasis nuo smakro tvarstį, kuriuo lavonams parišamas smakras, kad apatinis žandikaulis neatviptų.

— Tu visada buvai man geras draugas, — sako ponas Fišas ponui Erliui, tačiau ponui Erliui susinarpliojo tvarstis ir besiplūkdamas su juo jis užmiršo tekstą.

— Tau vaidensis... keturios dvasios, — sako ponas Erlis; ponas Fišas užsimerkia.

— Trys, ne keturios! — šaukia Danas.

— O aš ar ne ketvirta? — klausia ponas Erlis.

— Jūs — pirma! — paaiškina jam ponas Fišas.

— Bet juk yra dar kitos trys, — atsako ponas Erlis.

— Jėzau Marija, — sako Danas.

Tačiau Marlio vaiduoklis dar buvo pusė bėdos, palyginti su Praėjusių Kalėdų vaiduokliu, nepakenčiama jauna moterimi iš Miesto bibliotekos tarybos, kuri nešiojo vyriškus drabužius ir, neištraukdama cigaretės iš burnos, godžiai rūkė; bet ir ji dar buvo pusė bėdos, palyginti su Esamų Kalėdų vaiduokliu ponu Kenmoru, mėsininku iš mūsų vietinės A&P parduotuvės, nuo kurio (ponas Fišas sakė) trenkia žalia vištiena ir kuris užsimerkia, kai tik ponas Fišas pradeda kalbėti, — ponas Kenmoras su tokiu atsidavimu savo vaidmeniui mėgindavo susikaupti, kad Skrudžo buvimas šalia jį blaškydavo. Bet blogiausias iš visų buvo Būsimų Kalėdų vaiduoklis — ponas Morisonas, mūsų paštininkas, kuris iš pažiūros taip tiko tam vaidmeniui. Aukštas, liesas, apsiniaukęs; nuo jo sklido sieros tvaikas — net šunys bodėdavosi jam kąsti, pabrukę uodegą traukdavosi šalin; matyt, žinojo, kad jo skonis toks pat nuodingas kaip rupūžės. Jis buvo toks rūškanas ir nuo visų atsiskyręs, jog Danas įsivaizdavo jį labai tiksiant paskutiniojo paniurėlio fantomo vaidmeniui, tačiau, kai ponas Morisonas sužinojo, kad vaidmuo neturi teksto, kad Būsimų Kalėdų vaiduoklis iš viso nekalba, jis pasipiktino tokiu pasiūlymu; grasino atsisakyti, bet paskui pasiliko vaidinti iš keršto, purkštaudamas ir šiepdamasis, kai vargšas Skrudžas jo ko nors klausdavo, ir klastingai šnairuodamas į publiką, kad toji žiūrėtų į jį, o ne į poną Fišą (saviškai kaltindamas Daną ir Dikensą už tokį idiotizmą — atimti iš svarbiausio vaiduoklio kalbos dovaną).

Niekas neprisiminė pono Morisono kalbančio — kaip paštininko — ir vis dėlto, kaip likimo pranašautojas, žmogelis aiškiai jautė turįs daug ką pasakyt. Tačiau didžiausia nesėkmė buvo ta, jog nė vienas iš vaiduoklių neatrodė baisus.

— Kaip aš galiu būti Skrudžas, jeigu aš jų nebijau? — ponas Fišas paklausė Dano.

— Jūs aktorius, turite apsimesti, — atsakė Danas.

Mano manymu, nors aš niekam nesakiau, ponios Volker kojos vėl buvo neišnaudotos — Mažojo Timočio motinos vaidmenyje.

Vargšas ponas Fišas. Aš niekada nežinojau, kaip jis užsidirba pragyvenimui. Jis buvo Sagamoro šeimininkas, gerasis vaikinas iš „Angelo gatvės“, — pagaliau jis buvo paėmęs mano motiną už rankos, — dar vaidino neištikimą vyrą „Ištikimojoje žmonoje“ ir Skrudžą. Bet ką jis veikė? To aš nežinojau. Galėjau pasiklausti Dano; ir dabar dar galiu. Tačiau ponas Fišas buvo kvintesencinis kaimynas; jis buvo visi kaimynai drauge — visi šunų laikytojai, visi draugiški veidai iš pažįstamų kiemų, visos rankos ant tavo pečių per motinos laidotuves. Aš neprisimenu, ar jis turėjo kada žmoną. Net neprisimenu, kaip jis atrodė, tačiau jis buvo iš tų žmonių, kurie budriai sergsti kiekvieną nukritusį lapą; jis buvo visų vejų pjovėjas, visų šaligatvių sniego valytojas. Ir nors jis pradėjo metus kaip neįbauginamas Skrudžas, aš buvau matęs poną Fišą ir išsigandusį.

Aš taip pat buvau matęs jį jauną ir nerūpestingą, kaip tik toks jis man įsiminė prieš Sagamoro mirtį. Prisimenu žėrinčią rugsėjo popietę, kai Frant gatvės klevai jau buvo pradėję gelsti ir rausti; virš ryškių, baltomis lentomis apkaltų sienų ir šiferinių stogų tie paraudę klevai atrodė tarsi prisigėrę žemės kraujo. Ponas Fišas neturėjo vaikų, bet jis mėgo mėtyti ir spardyti kamuolį, ir tokiomis giedromis rudens popietėmis jis priprašydavo Oveną ir mane pažaisti su juo futbolą; nei Ovenui, nei man sportas per daug nerūpėjo — nebent jeigu pavykdavo įtraukti į žaidimą ir Sagamorą. Kaip dauguma labradorų, Sagamoras buvo pamišęs dėl kamuolių, ir būdavo baisiai juokinga žiūrėti, kaip jis stengiasi dantimis sugriebti kamuolį; suima kamuolį priekinėmis letenomis, prispaudžia krūtine prie žemės, bet taip niekada ir neapžioja. Jis apseilėdavo kamuolį taip, kad sunku būdavo jį mesti ir pagauti, ir, kaip sakydavo ponas Fišas, sugadindavo visą žaidimo estetizmą. Tačiau mudviem su Ovenu žaidimo estetika buvo neprieinama; aš nemokėjau paduoti kamuolio įvijai, o Oveno rankos buvo tokios mažos, kad jis apskritai nemėtydavo kamuolio — tik spardydavo. Tad įdomiausia mums būdavo žiūrėti, kaip įniršęs Sagamoras bando sučiupti kamuolį, ir stengtis, kad jis iš mūsų jo neatimtų, — bet ponas Fišas gana rimtai žiūrėjo į gražų kamuolio padavimą ir sugavimą.

— Kai jūs, berniukai, paaugsite, jums pasidarys įdomiau, — mėgdavo sakyti jis, kai kamuolys palįsdavo po ligustru arba įriedėdavo į senelės rožyną, o mudu su Ovenu tyčia niekaip jo nesugraibydavome — mums baisiai patikdavo, kaip šuo daro šuoliuką į priekį, paskui stovi varvindamas seilę ir vėl šoka į priekį.

Vargšas ponas Fišas. Mudu su Ovenu neišnaudojome tiek gerų padavimų. Ovenui patikdavo varytis kamuolį tol, kol Sagamoras jį vydavosi, o paskui spirti kur pakliuvo. Tai buvo šunbolas, o ne futbolas, kurį mes lošdavome tomis popietėmis, tačiau ponas Fišas neprarasdavo vilties, kad mudu su Ovenu kažkaip stebuklingai — vieną dieną — užaugsime ir padavinėsime bei gaudysime kamuolį, kaip ir priklauso.

Už kelių namų nuo mūsų Frant gatvėje gyveno jauna pora su ką tik gimusiu vaikeliu. Frant gatvėje buvo ne per daugiausia jaunimo, ir ji turėjo tik vieną naujagimį. Pora vaikštinėjo po apylinkę, lyg jie būtų kokia visai nauja žmonių rūšis — pirmoji kūdikį pagimdžiusi pora Naujajame Hampšyre. Mums žaidžiant futbolą su ponu Fišu Ovenas spiegdavo taip garsiai, kad jaunasis tėvelis arba mamytė sunerimę atbėgdavo iš savo namo ir pasistiebę už gyvatvorės prašydavo mus ne taip rėkauti... dėl vaikelio.

Vaidindamas su Greivsendo artistais ponas Fišas buvo ištobulinęs savo įgimtą sugebėjimą vartyti akis; ir kai jaunieji tėveliai sugrįždavo sergėti savo brangiausiojo naujagimio, ponas Fišas pradėdavo nesivaržydamas jas vartyti.

— PAMANYKIT — VAIKELIS, — piktindavosi Ovenas. — KUR MATYTA, KAD KAS NORS TILDYTU TRIUKŠMĄ LAUKE?

Tai atsitiko tą dieną, kai Ovenas — gal kokį šimtąjį kartą — įsigudrino išspirti kamuolį iš kiemo... iš senelės kiemo, ir net iš pono Fišo kiemo; kamuolys perskriejo per senelės garažą ir nuriedėjo, nuriedėjo šaligatviu žemyn Frant gatvės link, o mudu su Ovenu ir Sagamoras pasileidome vytis. Ponas Fišas stovėjo dūsuodamas, įsisprendęs rankomis į šonus; jis nebėgdavo paskui blogai paduotus ir nuspirtus kamuolius — tokias klaidas jis siekė išnaikinti mūsų žaidime, tačiau tą dieną jį nustebino neįprastai stiprus Oveno Minio spyris (jau nekalbant apie jo kryptį).

— Pradedi jausti kamuolį, Ovenai! — šūktelėjo ponas Fišas. Kai kamuolys įriedėjo į Frant gatvę, o Sagamoras nulėkė prie pat jo, pasigirdo vaikiškas keisto vystyklų sunkvežimio varpelio žvangėjimas, kuris nesiliovė aidėjęs netgi tuomet, kai sunkvežimis staiga susidūrė su nelaimėlio Sagamoro galva.