Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Pasibaigus „Nuošalioj prakartėlėj“, Viginas vėl mums paskaitė iš evangelijos pagal Luką: „Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“.

Kol klebonas skaitė, karaliai linkčiojo Kūdikėliui Jėzui ir dovanojo jam įprastines dovanas: puošnias medines ir skardines dėžutes ir pigius blizgančius papuošalus, kuriuos parapijiečiams iš tolo sunku įžiūrėti, bet atrodo karališkai. Keletas piemenėlių padovanojo kuklesnes, kaimiškas dovanas; vienas piemenėlis padovanojo mažajam Kristui paukščio lizdą.

— KĄ AŠ VEIKSIU SU TUO LIZDU? — pasipiktino Ovenas.

— Jis atneša laimę, — pasakė klebonas.

— ARGI BIBLIJOJE TAIP PASAKYTA? — paklausė Ovenas.

Kažkas pasakė, kad iš žiūrovų pusės lizdas atrodo kaip kuokštas senos, sudžiūvusios žolės, o kitam pasirodė, kad jis panašus į mėšlo gabalą.

— Na, gerai, gerai, — pasakė Dadlis Viginas.

— Argi svarbu, kaip jis atrodo, — pareiškė Barbė Vigin juntamai pakėlusi balsą. — Dovanos yra simbolinis dalykas.

Merė Betė Berd nujautė didesnę problemą. Kadangi pastraipa iš Luko užsibaigė tuo, kad „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ ir, žinoma, kad tie dalykai, kuriuos Marija dėmėjosi ir svarstė, buvo kur kas svarbesni negu šitos banalios dovanos, ar ji negalėtų ką nors padaryti, kad žiūrovai pamatytų, koks krūvis jos vargšei širdžiai buvo šis nepaprastas dėmėjimasis ir svarstymas?

— Ką? — paklausė Barbė Vigin.

— JI NORI PASAKYTI, AR JI NEGALĖTU SUVAIDINTI, KAIP ŽMOGUS KAŽKĄ SVARSTO, — pasakė Ovenas.

Merė Betė Berd buvo tokia dėkinga, kad Ovenas paaiškino jos rūpestį, jog vos nepuolė jo apkabinusi bučiuoti, bet Barbė Vigin mikliai įsispraudė tarp jų, palikusi „šviesos stulpo“ valdymą be priežiūros. Baisu, bet šviesa pati perslinko per visą mūsų nedidelį būrelį ir apsistojo ties Šventąja Motina.

Stojo pagarbi tyla, kol mes svarstėme, kaip Marija galėtų parodyti, kas dedasi jos širdyje; visiems buvo aišku, kad ji nusiramintų tik tada, jeigu jai būtų leista išreikšti savo susižavėjimą Kūdikėliu Jėzumi fiziškai.

— Aš galėčiau jį pabučiuoti, — švelniai tarė Merė Betė. — Tiesiog pasilenkti prie jo ir pabučiuoti — į kaktą pabučiuoti.

— Na, ką gi, gali pamėginti, Mere Bete, — atsargiai pasakė klebonas.

— Pažiūrėkime, kaip tai atrodys, — abejodama pasakė Barbė Vigin.

— NE, — pareiškė Ovenas. — JOKIU BUČINIU.

— Kodėl ne, Ovenai? — žaismingai paklausė Barbė Vigin. Įžvelgusi progą jį paerzinti, puolė nelaukdama.

— TAI LABAI ŠVENTA AKIMIRKA, — lėtai ištarė Ovenas.

— Iš tiesų taip ir yra, — sutiko klebonas.

— LABAI ŠVENTA, — pasakė Ovenas. — NELIEČIAMA, — pridūrė jis.

— Tiktai į kaktą, — pasakė Merė Betė.

— Pažiūrėkime, kaip tai atrodys. Tiesiog pamėginkime, Ovenai, — pasakė Barbė Vigin.

— NE, — atsakė Ovenas. — JEIGU MARIJA SVARSTO — SAVO ŠIRDYJE, — KAD AŠ ESU VIEŠPATS KRISTUS, TIKRASIS DIEVO SŪNUS... IŠGELBĖTOJAS, NEUŽMIRŠKITE TO... TAI AR JŪS MANOTE, KAD JI TIESIOG IMS BUČIUOTI MANE KAIP PAPRASTA MOTINA BUČIUOJA SAVO PAPRASTĄ KŪDIKĮ? TAI NE VIENINTELIS KARTAS, KAI MARIJA SVARSTO VISUS ŠIUOS DALYKUS SAVO ŠIRDYJE, AR NEPRISIMENATE, KAIP JIE NUVYKSTA Į JERUZALĘ VELYKOMS IR JĖZUS ĮEINA Į ŠVENTYKLĄ IR KALBASI SU MOKYTOJAIS, IR JUOZAPAS SU MARIJA SUSIRŪPINA, KUR JIS, NES JO NERANDA — JIE VISUR JO IEŠKO, — O JIS SAKO JIEMS, KO JŪS RŪPINATĖS, KO IEŠKOTE MANĘS, „ARGI NEŽINOJOTE, KAD MAN REIKIA BŪTI SAVO TĖVO REIKALUOSE“? JIS TURĖJO GALVOJE ŠVENTYKLĄ, PRISIMENATE? TAIGI MARIJA IRTAI SVARSTO SAVO ŠIRDYJE.

— Bet ar aš nieko negaliu daryti, Ovenai? — paklausė Merė Betė. — Tai ką man daryti?

— DĖMĖKIS IR SVARSTYK VISUS ŠIUOS DALYKUS SAVO ŠIRDYJE! — atsakė jai Ovenas.

— Ji nieko neturi daryti? — paklausė Oveno klebonas Viginas. Klebonas, kaip ir šventyklos mokytojai, „stebėjosi“. Būtent taip atrodė mokytojai, šventykloje besiklausantys vaikelio Jėzaus: „Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais“.

— Ar tu manai, kad ji nieko neturi daryti, Ovenai? — paklausė klebonas. — Ar kad ji turi daryti kažką daugiau arba mažiau negu bučiavimas?

— DAUGIAU, — atsakė Ovenas. Merė Betė suvirpėjo; ji padarys viską, ko tik jis pareikalaus. — GALIMA NUSILENKTI, — pasiūlė Ovenas.

— Nusilenkti? — perklausė Barbė Vigin su pasibjaurėjimu.

Merė Betė Berd parpuolė ant kelių ir nuleido galvą; ji buvo nerangi mergina, ir nuo tokio staigaus judesio prarado pusiausvyrą. Pirmas nusileidimas buvo ant trijų atramos taškų, paskui ji atsiklaupė ant kelių ir pasidėjo galvą ant šieno kupetos, o viršugalvis įsirėmė Ovenui į šlaunį.

Ovenas pakėlė ranką virš jos laimindamas; tarsi visai atsitiktinai jis vos vos palietė jos plaukus — paskui ranka pakibo virš jos galvos, tarytum norėdama apsaugoti jai akis nuo „šviesos stulpo“ spiginimo. Galimas daiktas, jog vien dėl šito judesio Ovenas norėjo, kad jam paliktų laisvas rankas.

Piemenys ir karaliai sustingę žiūrėjo į tai, kas turėjo reikšti Marijos svarstymus savo širdyje; karvės nejudėjo. Net asilų užpakaliai, kurie negalėjo matyti Šventosios Motinos nusilenkimo Kūdikėliui Jėzui — ir apskritai nieko, — tarsi pajuto akimirkos svarbą; jie nustojo lingavę, ir asilų uodegos kabėjo nuleistos ir nekrutėdamos. Barbė Vigin išsižiojusi sulaikė kvėpavimą, o klebono veide buvo sustingusi išraiška žmogaus, kurio sąmonę staiga užtemdė baiminga pagarba. O aš, Juozapas, aš nieko nedariau, aš tik viską stebėjau. Dievas žino, kiek laiko Merė Betė Berd būtų klūpėjusi įkišusi galvą į šieną, nes, be abejo, ją buvo apėmusi ekstazė viršugalviui liečiantis su mažojo Kristaus šlaunimi. Gal būtume taip išstovėję visą amžinybę — įėję į prakartėlės istoriją, kaip sustingęs per repeticiją Kalėdų vaidinimas, kuriame visi buvome įtikėję stebuklingumu to įvykio, kurį norėjome pavaizduoti: amžinai besitęsiančio Kristaus gimimo.

Tačiau chormeisteris, kurio regėjimas buvo pasilpęs, nusprendė, kad jis nepastebėjo ženklo pradėti paskutinę giesmę, kurią choras giedodavo ypač įkvėptai.

Klausykite! Kaip gieda angelai: „Šlovė Karaliui, gimusiam nūnai,

Jis taiką žemei ir malonę neša, ir nusidėjėliams gailestingumo prašo!“ Pakilkit visos tautos , tegu širdys džiaugias,

Tešlovina tikėjimą ir viltį naują,

Jau skelbia angelai mums linksmąją naujieną: „Betliejuj Kristus

gimė mums šiandieną!“ Klausykite! Kaip gieda angelai: „Šlovė Karaliui, gimusiam nūnai!“

Merės Betės Berd galva pašoko po pirmojo „klausykite“. Jos plaukai buvo susišiaušę ir prilindę šieno; ji stryktelėjo ant kojų, tarsi mažasis Kristus būtų liepęs pasitraukti iš jo lizdo. Asilai vėl sulingavo, sujudo karvės su užkritusiais ant akių ragais, piemenys ir karaliai grįžo į savo įprastinę nesitvardymo būseną. Klebonas, kuris buvo panašus į nemirtingą graikų dievą, staiga nutrenktą žemėn, pamatė, kad vėl gali kalbėti.

— Aš manau, kad tai buvo tobula, — pasakė jis. — Tai buvo iš tiesų nuostabu, tikrai.