Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Haroldas Krosbis atsilošė kėdėje ir užsimerkė. Tai buvo arba iš stručio išmoktas būdas slėptis, arba Haroldas įsivaizdavo, kad jeigu jis atrodys miegantis, tai niekas neprašys, kad jis būtų kuo nors daugiau negu asilo užpakaliu.

— Kažkas iš jūsų turi būti angelas, — grėsmingai tarė Barbė Vigin. Kaip tik tuo metu Haroldas Krosbis išvirto aukštielninkas iš kėdės; negana to, bandydamas išsilaikyti, jis pamėgino įsitverti į didžiulio paveikslo „Dvylika pašauktųjų“ rėmus; bet paskui, priėmęs teisingesnį sprendimą — liuobtis Kristaus mokytiniams nuo kojų, atsidavė laisvam kritimui. Kaip ir dauguma dalykų, kurie Haroldui Krosbiui atsitikdavo, tas jo kritimas labiau stebino negrabumu negu savotišku teatrališkumu. Ir tiktai klebono nejautrumas galėjo palaikyti Haroldo Krosbio nerangumą pasisiūlymu.

— Šaunuolis, Haroldai! — pasakė klebonas. — Štai kur drąsus berniukas!

— Ką? — paklausė Haroldas Krosbis.

— Na, štai mes ir turime angelą, — linksmai pareiškė Barbė Vigin. — Kas toliau?

— Aš bijau aukščio, — pasakė Haroldas Krosbis.

— Tuo tu drąsesnis, — atsakė jam klebonas. — Mums dabar apie baimes nėra kada galvoti.

— Bet tas keltuvas, — pasakė Barbė Vigin savo vyrui. — Tas įtaisas... — pradėjo ji sakyti, bet klebonas nutildė ją įspėjamai mostelėjęs ranka. Turbūt nenori, kad vargšas berniukas imtų gėdytis savo svorio, sakė klebono akys, nukreiptos į žmoną. Vielos ir diržai yra tikrai stiprūs. Barbė Vigin piktai dėbtelėjo į vyrą.

— DABAR DĖL KARVELIU, — pasakė Ovenas, ir Barbė Vigin užsimerkė; ji neatsilošė kėdėje, bet abiem rankomis suspaudė ranktūrius.

— O, taip, Ovenai, kas ten su tais karveliais? — paklausė kunigas Viginas.

— JIE ATRODO KAIP IŠ KITO PASAULIO, — pasakė Ovenas. — NIEKAS NEŽINO, KAS JIE TOKIE.

— Karveliai! — pasakė Barbė Vigin. — Visi žino, kas yra karveliai!

— JIE YRA KARVELIAI MILŽINAI, — atšovė Ovenas. — JIE YRA TOKIO DIDUMO KAIP PUSĖ ASILO. KAS TAI PER PAUKŠTIS? PAUKŠTIS IŠ MARSO? JIE TIKRAI KAŽKAIP ŠIURPIAI ATRODO.

— Ne kiekvienas gali būti karalius ar piemuo, ar asilas, Ovenai, — pasakė klebonas.

— BET NIEKAS NĖRA TOKS MAŽAS, KAD GALĖTU BŪTI KARVELIS, — pasakė Ovenas. — IR NIEKAS NEŽINO, KĄ REIŠKIA TIE POPIERINIAI KASPINAI.

— Plunksnos! — suriko Barbė Vigin.

— NEBLOGAI TIE PADARAI ATRODO, — pasakė Ovenas. — LYG ŽAIBO NUTRENKTI.

— Ką gi, manau, kad tvartelyje buvo ir kitokių gyvulių, — sutiko klebonas.

— Ar tu žadi pasiūti kostiumus? — paklausė jo Barbė Vigin.

— Taigi va, — atsakė Viginas.

— PRIE ASILU TIKTU KARVĖS, — pasiūlė Ovenas.

— Karvės? — pasitikslino klebonas. — Na, na.

— Kas pasiūs karvių kostiumus? — paklausė Barbė Vigin.

— Aš! — pasisiūlė Merė Betė Berd. Ji niekada nesisiūlydavo ką nors daryti; matyt, kad jos išrinkimas Marija taip ją užkūrė — padėjo jai patikėti, kad ji gali padaryti stebuklus, ar bent jau karvių kostiumus.

— Šaunuolė, Marija! — pagyrė klebonas.

Tačiau Barbė Vigin ir Haroldas Krosbis užsimerkė; Haroldas atrodė šiaip sau — lyg vos laikytųsi nesusivėmęs, o jo veidas buvo gelsvai žalsvas kaip žolė po virš jo stūksančių Kristaus mokinių kojomis.

— IR DAR VIENAS DALYKAS, — pasakė Ovenas Minis. Mes visi suklusome. — KŪDIKĖLIS JĖZUS, — pasakė jis, ir mes, vaikai, ėmėme linkčioti pritardami.

— Kas negerai su Kūdikėliu Jėzumi? — pasidomėjo Barbė Vigin.

— VISI TIE KŪDIKIAI, — pasakė Ovenas. — RASKITE VIENĄ, KURIS GULĖTU ĖDŽIOSE IR NEVERKTU, — KAM MUMS REIKIA TOKIOS DAUGYBĖS KŪDIKIU?

— Bet juk taip giesmėje pasakyta, Ovenai, — pasakė jam klebonas. — „Mažasis Viešpats Jėzus neverkia niekada“.

— GERAI JAU GERAI, — atsakė Ovenas. — BET VISI TIE KŪDIKIAI — JUK ŽMONĖS GIRDI, KAIP JIE VERKIA. NET JEIGU UŽ SCENOS, VIS TIEK GIRDISI. O SUAUGUSIEJI! — pasakė jis. — TIE AUKŠTI VYRAI, KURIE TAMPO KŪDIKIUS PIRMYN IR ATGAL, JIE TOKIE DIDELI — JIE ATRODO JUOKINGI. MES ŠALIA JU ATRODOME JUOKINGI.

— Ar tu žinai kūdikį, kuris neverkia? — paklausė jo Barbė Vigin — ir, žinoma, tuoj pat pasigailėjo savo žodžių, nes suprato... į kokius spąstus įkliuvo.

— AŠ ŽINAU, KAS TILPTU Į ĖDŽIAS, — pasakė Ovenas. — IR BŪTU TOKS MAŽAS, KAD ATRODYTU KAIP KŪDIKIS, — pasakė jis. — IR BŪTU TIEK SUAUGĘS, KAD NEVERKTU.

Merė Betė Berd neištvėrė!

— Ovenas gali būti Kūdikėlis Jėzus! — suspiegė ji.

Ovenas nusišypsojo ir patraukė pečiais.

— Į ĖDŽIAS AŠ TILPČIAU, — kukliai pasakė.

Haroldas Krosbis irgi daugiau nebegalėjo tvardytis; jis apsivėmė. Jis apsivemdavo taip dažnai, kad niekas nė neatsisuko, ypač dabar, kai Ovenas buvo prikaustęs visų dėmesį.

— Ir svarbiausia, mes galime jį pakelti! — susijaudinusi pranešė Merė Betė Berd.

— Iki šiol niekas Kūdikėlio Jėzaus nekilnojo! — nesutiko Barbė Vigin.

— Na, jeigu, pavyzdžiui, reikėtų, arba mes norėtume, — pasakė Merė Betė.

— NA, JEIGU VISI NORI, KAD AŠ BŪČIAU, TADA SUTINKU, — pasakė Ovenas.

— Taip! — suriko karaliai ir piemenys.

— Tegu Ovenas būna! — pritarė asilai ir karvės — buvę karveliai.

Tai buvo daugumos sprendimas, tačiau Barbė Vigin žiūrėjo į Oveną, tarsi iš naujo pervertindama Oveno „apsukrumą“, o klebonas žiūrėjo į Oveną neįtikėtinai mąslia buvusiam lakūnui veido išraiška. Klebonas Viginas, Kalėdų vaidinimų veteranas, žiūrėjo į Oveną su gilia pagarba — tarsi būtų matęs aibę Kristaus kūdikėlių išeinant ir ateinant, bet niekada anksčiau nebuvo sutikęs mažojo Kūdikėlio Jėzaus, kuris taip tiktų šitam vaidmeniui.

Tai buvo mūsų antroji Kalėdų vaidinimo repeticija, kai Ovenas nusprendė, kad prakartėlė, į kurią jis sunkiai, bet telpa, — visai nereikalinga ir net netinkama. Medžiagos, kaip Kūdikėlis Jėzus turi elgtis, Dadlis Viginas sėmėsi iš dviejų kalėdinės giesmės „Nuošalioj prakartėlėj“ posmelių.

Būtent ši giesmė įtikino kunigą Viginą, kad Kūdikėlis Jėzus neturi verkti.

Kūdikėlis Jėzus sau guli ramiai,

Nors mykia galvijai, neverkia jisai.

Jeigu Viginas taip pasikliaunąs antruoju „Nuošalioj prakartėlėj“ posmeliu, tai reikia, tikino Ovenas, atsižvelgti ir į pirmąjį.

Tvartely mažam be lovelės jokios

Padėjęs galvelę ant šieno krūvos.

— JEIGU PASAKYTA, KAD NEBUVO LOVELĖS, TAI KAM MES JĄ TURIME? — paklausė Ovenas. Akivaizdu, kad ėdžios jį varžė. — „PADĖJĘS GALVELĘ ANT ŠIENO KRŪVOS“, — sugiedojo Ovenas.

Taip Ovenas ir vėl pasiekė savo. „Ant šieno“ — štai kur jis gulės, ir jis pradėjo darytis iš šieno tokį guolį, kad jam tikrai būtų patogu jame gulėti, ir jis būtų pakankamai aukštai ir pasuktas į žiūrovus, kad visi iki vieno jį matytų.

— YRA DAR VIENAS DALYKAS, — sugalvojo Ovenas. — AR ATKREIPĖTE DĖMESĮ, KAIP GIESMĖJE PASAKYTA: „MYKIA GALVIJAI“? TAI VA, LABAI GERAI, KAD MES TURIME KARVIU. KARVELIAI NEGALĖTU MYKTI.

Jeigu tai, ką mes turėjome, galima pavadinti karvėmis, tai joms atpažinti reikėjo ne mažiau vaizduotės negu buvusiems karveliams. Galbūt pasiūti karvių kostiumus Merę Betę Berd ir įkvėpė išaugęs jos autoritetas, gavus Mergelės Marijos vaidmenį, tačiau Šventoji Marija nepridėjo savo dieviškos rankos ar netgi dieviško įkvėpimo siuvant tuos kostiumus. Matyt, Merę Betę Berd bus gerokai supainioję visi Kalėdų įvaizdžiai; jos karvės buvo ne tik su ragais, bet su šakotais ragais — tikromis kabyklomis, — kurie labiau būtų tikę šiaurės elniams, nes būtent juos Merė Betė siūdama greičiausiai ir turėjo prieš akis. Negana to, tos šakos buvo minkštos, tai yra padarytos iš labai elastingos medžiagos, ir todėl tie pritrenkiantys „ragai“ nuolat užkrisdavo karvėms ant veidų — visiškai uždengdami ir taip nieko nematančias akis ir sukeldami scenoje dar didesnį sąmyšį negu anksčiau: karvės lipo viena ant kitos, karvės susidurdavo su asilais, karvės vertė iš koto karalius ir piemenis.